Komandos iš Lietuvos siekis buvo surinkti per 12 tūkst. eurų, reikalingų vienam mokslo centrui, kuriame galės mokytis 65 vaikai, mokomi penkių jaunų žmonių, apmokytų būti mokytojais. Bėgikai iš mūsų šalies dirbo kartu su Didžiojoje Britanijoje registruotu labdaros fondu „Street Child“, kuris darbuojasi Nepale nuo pat žemės drebėjimo.
Organizacija „Street Child“ jau įrengė 40 laikinųjų mokymosi centrų Okhaldunga regione. Beveik suplanuotos daugiau kaip 45-ių nuolatinių mokymosi centrų statybos keturiuose labiausiai nuo žemės drebėjimo nukentėjusiuose regionuose. Dalis didžiausią žalą patyrusių vietovių yra giliai Himalajų kalnuose esančiuose regionuose, nutolusiuose nuo kitų šalies miestų.
Surinkta didžioji dalis sumos
Labdaros fondo „Running For Change“ įkūrėjas Benas Harvey, Olegas Kovrikovas ir Mindaugas Grigas, Zamira Grigienė bei aktorius Leonardas Pobedonoscevas kiekvieną kilometrą įveikė tam, kad Nepalo vaikai turėtų mokslo centrą ir teisę į mokslą. Šiam tikslui įgyvendinti jiems iki šiol pavyko surinkti 11 625 eurus, į kuriuos įeina 3750 eurų, kuriuos paaukojo VšĮ „Vilniaus tarptautinė mokykla“, surinkusi juos per moksleivių kasmetinį bėgimą „Fun Run“, vykusį birželį.
Bėgikai iš Lietuvos Nepale praleido nemažai laiko – spėjo ne tik sudalyvauti maratone vardan kilnaus tikslo, bet ir kiek pažinti nepaprasto grožio peizažus piešiantį Nepalą bei šiltus jo žmones.
Lygino šią kelionę su pirmąja
Labdaros fondo „Running For Change“ įkūrėjas Benas Harvey kalbėdamas su 15min prisiminė, kad pirmąkart į Nepalą leidosi prieš 28-erius metus. „Per šią kelionę išgyvenau tą pačią magiją ir įkvėpimą, kuriuos jaučiau būdamas jaunas, kai ten lankiausi pirmą kartą. Tačiau šįkart patyriau ir kitokių emocijų. Dvi savaites praleidau keliaudamas viename iš regionų, kuriame žemės drebėjimas padarė didžiausią žalą“, – kelionę prisiminė B.Harvey.
Kiekvienas kelias, kuriuo ėjo, kiekvienas kaimas, kuriame lankėsi, buvo stipriai paliestas žemės drebėjimo: „Kai kada – vos keli įtrūkimai sienoje, kai kada – namai virtę griuvėsiais. Teko matyti ir visą kaimą, kurį didžiulė žemės nuošliauža tiesiog nušlavė nuo paviršiaus, akimirksniu palaidodama 250 žmonių.“
Nepale dirba daugybė nevyriausybinių organizacijų, visų jų noras toks pats – padėti vietos žmonėms. Tik čia, kaip įprasta, anot Beno, koją kiša biurokratinės kliūtys. „Tačiau vietos gyventojai neprašo pagalbos. Jie išdidūs ir stiprūs. Jie daro, ką gali geriausia. Tik kartais padaryti reikia pernelyg daug“, – atviravo B.Harvey.
Du būdai padėti
Norintiems padėti Nepalui Benas siūlo du kelius. Vienas jų – atvykti į nepaprastą šalį. „Būkite turistais Nepale, leiskitės būti įkvėpti šios šalies. Praleiskite čia laiko, išleiskite pinigų. Nesigailėsite“, – ragino Benas. Antrasis būdas – paaukoti šiek tiek pinigų. Beno teigimu, vietoj vieno mėgstamos kavos puodelio, galite nupirkti knygų ar rašiklių, kurių taip reikia besimokantiems Nepalo vaikams. „Tikiuosi, kad bus pastatyta nauja mokykla, žinoma, su mūsų pagalba. Tokia, kokią pastatėme Siera Leonėje“, – sako Benas.
Nerealus jausmas dalyvauti renginyje, į kurį susirenka dalyviai iš įvairių pasaulio šalių, turėdami vieną tikslą – padėti Nepalo vaikams turėti galimybę lankyti mokyklą, – dalijosi išgyvenimais Mindaugas.
Prieš ketverius metus B.Harvey ir jo komanda „Running For Change“ bėgo maratone Siera Leonėje. Už jos surinktus pinigus Vakarų Afrikoje išdygo mokykla „Made in Lithuania“ („Pagaminta Lietuvoje“ – liet.). Didžiąją dalį pinigų jai paaukojo būtent Lietuvos žmonės, patikėję šia iniciatyva. Mokyklą Kortor kaime šiandien lanko daugiau kaip 130 moksleivių, juos moko keturi mokytojai.
Sudėtinga aukštyn kylanti trasa
Mindaugas Grigas sakė, kad Nepale buvo kitaip, nei Siera Leonėje: „Maratonas Kakani kaimelyje labai patiko, nes bėgiojimas kalnais yra mano hobis. Tai buvo visiškai kitokia patirtis nei maratonas Siera Leonėje, kur bėgome savo trasoje sutikdami vietinių kaimelių gyventojus ir vanduo buvo dalinamas kas keli kilometrai.“ Šį kartą maratono trasą teko įveikti kalnuose, kur bendras vertikalus pakilimas buvo 1550 metrų ir didžiąją dalį trasos teko įveikti mišku.
„Sunkiausia buvo priversti save bėgti ten, kur trasa kilo aukštyn akmenuotu kalnų keliuku, atvirame saulės spinduliams plotui. Trasą įveikti užtruko per 4:35, tarp visų dalyvavusių bėgikų užimta septinta vieta. Nerealus jausmas dalyvauti renginyje, į kurį susirenka dalyviai iš įvairių pasaulio šalių, turėdami vieną tikslą – padėti Nepalo vaikams turėti galimybę lankyti mokyklą“, – dalijosi išgyvenimais Mindaugas.
O.Kovrikovas prisipažino, kad nėra lengva paaiškinti idėjos bėgti dėl Nepalo vaikų galimybės turėti mokyklą motyvus: „Nėra lengva vienareikšmiškai spręsti, ko reikia šiems žmonėms, ir dar prašyti jūsų visų prisidėti. Bet aš nusprendžiau prisidėti ir paskatinau tai padaryti savo artimus žmones. Prisidėti galima paaukojant kažkiek pinigų šios šalies mokyklos atstatymui. Nes po stipraus žemės drebėjimo kai kuriose Nepalo rajonuose iki šiol vaikai arba neturi mokyklos pastatų, arba turi laikinas palapines iš skardos ir tentų.“
Kelionė į mokyklą ir atgal – iki 5,5 val.
O.Kovrikovui sunkiausia buvo matyti, kaip vaikai dėl mokyklų trūkumo eina kalnais pusantros valandos į vieną pusę ir atgal į viršų (apie 3–4 val.).
„Gal šis aspektas manęs stipriai negąsdina, nes būtent čia išauga ištvermingiausi Šerpų genties žmonės, kurie be deguonies sugeba pasiekti Everesto viršūnę. Ir bet koks vakarietis, norėdamas pamatyti aukščiausius gamtos stebuklus, priverstas naudotis jų paslaugomis. Labiau buvo neramu dėl paties mokyklos pastato pritaikymo. Nepatikėjau, kai sužinojau, kad žiemą vaikai ten mokosi. Ir savo investicijomis bei energija noriu paremti šį projektą, kuris padės vaikams mėgautis mokymosi procesu“, – savo motyvus padėti aiškino vienas iš bėgikų.
Vis dėlto nei vietos vaikai, nei jų tėvai nesiskundžia, visuomet su šypsena sutinka naują dieną, žmogų, procesą...
„To aš labiausiai mokausi iš buvimo tarp šių žmonių. Ir būdamas šalia vis pasikalbu su savo mokytojais apie mokyklos naudą Nepalo vaikams. Kaip pasakė mano mokytojas Subinas: „Mokykla yra žinių šventovė. Mokykloje galime suvokti materialaus pasaulio principus, o tai labai svarbu. Taip pat ne mažiau svarbu suprasti ir dvasinį pasaulį. O tuomet kurti ir gyventi pusiausvyroje tarp šių dviejų pasaulių.“
Viename kaime bėgikai iš Lietuvos dalyvavo susirinkime, kuriame buvo apie 50 aplinkinių gyventojų.
„Visi sprendė greitosios medicininės pagalbos mašinos pirkimo ir naudojimo klausimus. Ten buvo daug įdomių ir mums neįprastų diskusijų. Bet labiausiai (iki ašarų) palietė gyventojų požiūris į mus. Jie visi atėjo su dovanomis. Kas ką galėjo, tą nešė ir dovanojo mums. Gėles, limonadą, karoliukus. Jie jaučia, kad jiems yra suteikta proga duoti ir jie tai daro – net patys gamina dovanas ir eina kalnais tam, kad pasidalintų tuo, ką turi. Nes taip jie dalinasi meile, taip jie džiugina dievus, taip jie jaučiasi gyvais. Ir jiems tai yra esminis dalykas“, – apie laiką Nepale pasakojo O.Kovrikovas.
Todėl jis dalijasi galimybe ir metodu pasijusti gyvam. „Padarykite tokį ritualą kartu su savo vaikais. Galite tiesiog pasidomėti šiais žmonėmis, pakalbėti apie juos. Ir pagal galimybes išsiųsti kažkiek pinigų savo jausmų patenkinimui bei materializavimui“, – ragino jis.
