„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Bėgimas per Lietuvos mokyklas: ar laimingas vaikas mokykloje yra utopija?

Pirmieji 20 maratonų bėgimo „Už laimingesnius vaikus mokyklose“ rezultatai, pasak jo sumanytojo Nerijaus Buivydo, nestebina: tarp jų beveik nėra moksleivių minčių apie akademinius dalykus, pamokas, pažymius ar atsiskaitymus. „Kai jautiesi laisvai“, „kai atsižvelgiama į mokinių gebėjimus, talentus“, „kai nėra patyčių“, „kai mokytojai neišskiria geriausiai besimokančių mokinių“, „kai mane girdi ir girdžiu kitus“ – taip moksleiviai įvardija, kada jie mokykloje jaučiasi gerai.
Bėgimas per Lietuvos mokyklas: trečioji diena
Bėgimas per Lietuvos mokyklas: trečioji diena / Projekto organizatorių nuotr.

Trečiąjį Demokratinės mokyklos vadovo maratoną iš planuojamų įveikti 20–ties lydėjo lietus, o paskutiniuosius kilometrus – ir jo nepabūgę Šventežerio mokyklos mokiniai, mokytojai ir direktorius. „Labai džiaugiuosi, kad pasitinkančiųjų kasdien vis daugiau, o šiandien jų neišgąsdino nei blogas oras, nei šventinis Sekminių sekmadienis“, – sako Nerijus.

Projekto organizatorių nuotr./Bėgimas per Lietuvos mokyklas: trečioji diena
Projekto organizatorių nuotr./Bėgimas per Lietuvos mokyklas: trečioji diena

Sekmadienį aplankytoje Šventežerio mokyklos salėje susirinko ne tik šios mokyklos bendruomenė, bet ir kitų, kaimyninių miestelių mokyklų – Lazdijų Motiejaus Gustaičio ir Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijų – atstovai.

„Šitoje akcijoje dalyvaujame labiausiai dėl mokinių, nes jiems ji daro didžiausią įtaką. Manau, jiems labai svarbu pasijausti Lietuvos dalimi, pamatyti, kad pas mus yra žmonių, kurie tokias akcijas daro ir suvokti, kad ir jie patys gali vieną dieną savo darbais garsinti Lietuvą“, – teigia Šventežerio mokyklos direktorius Artūras Čiurlionis.

Labai džiaugiuosi, kad pasitinkančiųjų kasdien vis daugiau, o šiandien jų neišgąsdino nei blogas oras, nei šventinis Sekminių sekmadienis.

Kol kas surinktas socialinės akcijos derlius – beveik 130 nubėgtų kilometrų ir 70 lapelių su mokinių mintimis, liudijančiomis jų poreikį mokykloje jaustis laisvai, būti išklausytiems, galiausiai – būti savimi ir dėl to nesijausti blogai.

Apie tai, kodėl svarbi gera vaiko savijauta mokykloje – interviu su psichologu Juliumi Tilviku.

– Ar vaiko nenoras eiti į mokyklą yra problema? Galbūt tai – normalu, juk daugelis mūsų nenorėjo į ją eiti?

– Problemos, kaip ir visa kita mūsų gyvenime, turi savas priežastis. Tad, prieš smerkiant mokymąsi ar mokyklą, turbūt pirmiausia reiktų ieškoti priežasties ir tada spręsti – normalu tai, ar ne. Galima teigti, jog pasipriešinimą normalu jausti kylant realiam pavojui – pavyzdžiui, jausti baimę prieš širdies operaciją.

Tačiau ar mokymasis, buvimas su draugais ir bendraminčiais, kūryba, įtraukianti protinė ir fizinė veikla turėtų kelti pasipriešinimą? Dažniausiai – ne, jei tai tinkamas mokymasis, sveiki santykiai ir vaiką dominantys dalykai. Anaiptol nereiškia, kad toks mokymasis bus vien džiaugsmas ir malonumai, kad jame nebus iššūkių ar nepasitenkinimo, tačiau net ir vaikai, augdami sveikoje aplinkoje ir tyrinėdami pasaulį, priima iššūkius ir mielai juos įveikia.

– Kokios dažniausios nenoro eiti į mokyklą priežastys, iš kur jos kyla?

– Pirmiausia ir svarbiausia priežastis – pati mokykla, kokia ji? Prisiminkime, kad XIX a. mokyklos buvo sukurtos ruošti darbininkams ir žemesniosios kategorijos darbo masei. Tokiai, kuri moka bazinius dalykus, yra paklusni, gerbia autoritetą ir turi daugiau mažiau vienodus gebėjimus. Mokykla, tokia, kokią dauguma mūsų, trisdešimtmečių ir vyresnių, atsimename, yra tipiškas tokios sistemos atspindys. Ji neturėjo patikti, išugdyti savarankiško, kūrybingo, kritiškai mąstančio, kvestionuojančio jauno žmogaus.

Ir jei jau turime ydingą sistemą, visiškai priešingą natūraliems vaiko protinio ir emocinio vystymosi principams bei mokymosi principams apskritai (eliminuojančią gebėjimą mokytis per žaidimą ir kūrybą), tai vaikams kyla visiškai sveikas noras priešintis tam, kas jiems nepriimtina. Todėl mokykla.

Net ir į idealią mokyklą vaikas gali nenorėti eiti, jei savo šeimoje jaučiasi atsakingas už tėvų santykius.

Kita priežastis gali būti problemos šeimoje. Net ir į idealią mokyklą vaikas gali nenorėti eiti, jei savo šeimoje jaučiasi atsakingas už tėvų santykius. Taip atsitinka tada, kai tėvai ar vienas jų vaiką įtraukia į patologiškus šeimyninius konfliktus.

Taip vaikas tampa įkaitu, saugančiu šeimos ramybę ir, kas blogiausia, jis tiki, kad šeimos gerovė priklauso tik nuo jo. Negalime tokio vaiko kaltinti – tai užkoduota mūsų genetikoje, taip veikia vaiko raida.

Kitas atvejis gali būti, kad vaikas tiesiog socialiai neadaptuotas dėl per didelės tėvų globos, pr(is)irišimo prie jų (yra labai taiklus angliškas pavadinimas: helicopter parent). Taigi, yra tikimybė, kad vaikas į mokyklą nenori dėl to, kad jam mokytis trukdo situacija šeimoje. Todėl šeima.

– Daugeliui tėvų, išleidžiant vaiką į mokyklą, kyla klausimas, kaip jam seksis matematika, lietuvių kalba...O kaip santykis su mokytoju, kitais vaikais – kiek jis svarbus mokykloje?

– Turbūt be išimčių kiekvienas turime mokytoją, palikusį didžiausią pozityvų įspaudą visoje mūsų mokyklos istorijoje. Kodėl tie sėkmingi mokytojai yra tokie sėkmingi? Atsakymas – jų emocinis ryšys su mokiniais. Ne bukas žinių brukimas, o jų perteikimo forma: kūrybingas požiūris į dalykus, savitumas, gebėjimas mokiniuose įžvelgti stipriąsias puses ir jas panaudoti, o silpnąsias – sustiprinti.

Turbūt be išimčių kiekvienas turime mokytoją, palikusį didžiausią pozityvų įspaudą visoje mūsų mokyklos istorijoje.

Tai – talentas, žinoma, tačiau visa jo esmė – ne vien tik informacija grįstas gebėjimas bendrauti ir užmegzti emocinį ryšį. Ir tuomet atsakymas į klausimą: TAIP, emocinis ryšys ir pasitikėjimas mokytoju yra esmė, siekiant akademinių rezultatų.

Santykis su mokytoju(–jais) apsprendžia dar ir kitą užduoto klausimo aspektą – santykius su kitais vaikais. Geras mokytojas turi gebėti laiku pastebėti įtampos taškus vaikų tarpusavio santykiuose ir juos spręsti, tai visiška ir absoliuti jo atsakomybė. Tai – būdas užkirsti smurto ir patyčių plitimą mokykloje. Mokytojas, vaikų akyse būdamas autoritetu, gali padaryti nepaprastai daug įtakos vaikų tarpusavio bendravimo kokybei.

Nesakau, jog turėtų perdėtai įsitraukti į kiekvieną nesusipratimą (vaikams būtina terpė pyktis ir taikytis, kad išmoktų socialinių įgūdžių), tačiau tarpusavio nesusipratimai ir konfliktai yra viena, o smurtas – visai kas kita. Tarp jų yra labai plona ir, deja, dažnai neprižiūrima riba.

– Ar mokymasis gali/turi būti malonus? Kiek jame turėtų būti nesėkmių, sunkumų – juk jos irgi kažko išmoko, užgrūdina?

– Visi gyvi organizmai mokosi per žaidimą. Todėl evoliucijos pasekmė – natūralus mokymasis – yra ir gali būti malonus užsiėmimas. Pavyzdžiui, vaiko mokymasis vaikščioti dvejomis kojomis yra sudėtingas procesas, reikalaujantis ir protinių, ir fizinių pastangų. Jame slypi tūkstančiai nesėkmių ir daugybė sunkumų, tačiau faktiškai mes visi vaikštome. Jei šis procesas būtų toks nemalonus, žmonės būtų išsivystę ne ką labiau, nei kiti primatai.

Kai natūralus mokymasis tampa priverstiniu, įgyja svarstytiną laiko limitą, už nesėkmes pradedama bausti, o rezultatus – girti, gamtos sustyguotas mechanizmas sutrinka, tampa prievole ir kelia pasipriešinimą. Tuomet ir prasideda visas sunkumas.

Noriu pabrėžti, kad mokymasis nėra paprastas procesas, ar toks, kuriame nėra iššūkių ar sunkumų, anaiptol. Jis reikalauja daug pastangų, tačiau į mokymąsi žiūrint kaip į žaidimą, atkrenta klaidos baimė, stiprėja motyvacija nesėkmes paversti naujomis galimybėmis, o pats procesas ir jo skatinimas– užgrūdina valią.

Laikas suprasti, kad mūsų protiniai gebėjimai labai stipriai susiję ir su emocijomis.

– Ar galima teigti, kad laimingi vaikai mokosi geriau?

– Absoliučiai. Mokymasis yra kognityvinis darbas, reikalaujantis daug protinių, o kartais – ir fizinių pastangų. Nemalonios emocijos, tiksliau, jų įveikimas, reikalauja psichinės energijos, kuri, vietoje panaudojimo mokymuisi, nukreipiama visiškai kitoms reikmėms. Laikas suprasti, kad mūsų protiniai gebėjimai labai stipriai susiję ir su emocijomis. Tai – vienas ir tas pats pasaulis.

– Kaip turėtų elgtis tėvai, matydami, jog vaikas į mokyklą eina nenoriai, jaučiasi joje blogai – kokių konkrečių veiksmų jie turėtų imtis?

– Perskaityti mūsų pokalbio pradžią. Rimtai. Perskaityti ir pergalvoti, kokios priežastys – mokykla, jie patys, ar ir tas, ir tas. Svarbiausia – nebijoti atvirai savęs klausti ir, net jei tos priežastys – patys tėvai, nebijoti pradėti ieškoti sprendimų ir išeičių, nebausti savęs pačių už jau padarytas klaidas. Visad galima nueiti pas psichinės sveikatos specialistus: suaugusiųjų, kad suprastų, ką patys daro ne taip, o pas vaikų, kad padėtų tą padėtį pataisyti. Labai linkiu žiūrėti į tokią situaciją kaip į galimybę kažką pagerinti savo ir vaiko gyvenime.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs