Lietuvoje ji lankosi Britų Tarybos ir Valstybės kontrolės kvietimu dalyvauti parodoje „Mokykla“ bei konferencijoje „Signals 2017“. Kalbamės ne tik apie tai, kas lemia gerus moksleivių rezultatus, bet ir apie stereotipus, kuriuos kartoja valstybių politikai, švietimo konsultantai, įsivaizduodami, jog jie ir yra gerų mokymosi rezultatų sąlyga bei priežastis.
– Kaip gimė mintis imtis šio tyrimo?
– Trejus metus dirbau mokytoja vienoje Londono mokyklų. Kaip žinia, tai nėra lengvas darbas ir susidūriau su nemažai iššūkių. Pastebėjau švietimo sistemos trūkumus. Mūsų politikai kalbėdami apie švietimo sistemos problemas vis siūlė imti pavyzdį iš tų šalių, kur moksleivių rezultatai labai geri. Girdėjau tokių pasakymų, pavyzdžiui, darykime taip, kaip Singapūre, ir problemos bus išspręstos. Manau, ir jūs dažnai esate lyginami su Suomija.
Taigi, norėjau pamatyti, kaip gi yra iš tiesų, ką reiškia būti moksleive Naujoje Zelandijoje ar Kanadoje – tose šalyse, kur moksleivių rezultatai geriausi pasaulyje.
– Tai kur gi tų šalių švietimo sistemos paslaptys? Ar jose egzistuoja kokie nors bendri principai, kaip motyvuoti moksleivius, ar kiekviena šalis turi savo specifinę švietimo politiką?
– Tos šalys turi daugiau bendrumų nei maniau, nors apie jas sklando daugybė gandų ir stereotipų. Pavyzdžiui, manoma, kad Suomijoje vaikai beveik rimtai nesimoko ir visas ugdymo procesas paverstas žaidimu, kad moksleiviai dirba tik mažose grupėse, o štai Singapūre – vaikai tik klausosi ir dedasi į galvą tai, ką sako mokytojas. Tai netiesa.
Bene labiausiai mane nustebino padagogų darbo metodai – jie tokie panašūs, nors mokymo sistemos labai nevienodos tose skirtingų kultūrų šalyse.
Mokytojai labai aiškiai žino, ko konkrečiai jie turi moksleivius išmokyti.
Visų pirma, mokytojai labai aiškiai žino, ko konkrečiai jie turi moksleivius išmokyti. Jie puikiai išdėsto dalyką, tačiau moksleiviai gauna daug interaktyvių užduočių, jie drąsiai užduoda klausimus ir visada sulaukia atsakymų.
Visose mano lankytose šalyse mokytojai yra ne tik puikiai išsilavinę, bet nuolatos dalyvauja daugybėje įvairių mokymų. Suomijoje norint tapti pradinių klasių mokytoju, tenka studijuoti penkerius metus. Visi pedagogai labai gerai išmano kognityvinę psichologiją, žino, kaip geriausiai organizuoti mokymo procesą. Tas žinias jie atsineša jau iš studijų ir jų nereikia atradinėti darbo metu.
– O kokius didžiausius skirtumus pastebėjote?
– Tai moksleivių vertinimas ir jam teikiama reikšmė. Pavyzdžiui, Suomijoje nėra standartizuoto valstybinio vertinimo. Tiesa, vaikai atlieka daugybę įvairių testų, tačiau jie nėra skirti suskirstyti moksleivius pagal žinias. Jie padeda mokytojui išsiaiškinti, ką moksleiviai jau įsisąmonino ir ko bei kaip reiktų mokyti toliau. Įvertinimą jie gauna prieš pat stodami į universitetus. Jei neketina juose mokytis – apsieina ir be įvertinimo.
Visai kitokia situacija Singapūre. Jau baigę pradinę mokyklą visi moksleiviai būna ištestuojami ir įvertinami. Nuo tų testų rezultatų priklauso, į kokios pakraipos mokyklą jie eis toliau. Tai vienintelė iš mano lankytų šalių, kuri vaikus orientuoja taip anksti. Visur kitur mokymosi profilį jie renkasi nuo 15-16 metų. Pastebėjau, kad moksleiviai Singapūre, Šanchajuje ir Japonijoje po pamokų daugiau mokosi nei Suomijoje ar Kanadoje.
– Užsiminėte apie namų darbus. Kiek jie svarbūs geriems mokymosi rezultatams?
Namų darbai nėra lygūs namų darbams. Jie jie užduodami tik tam, kad būtų atlikti, moksleivių rezultatai nepagerėja.
– Atsakyti į šį klausimą norėčiau pasiremdama ilgamečiais Australijos mokslininko Johno Mattie tyrimo rezultatais. Pradinėse klasėse namų darbai beveik neturi jokios įtakos moksleivių pasiekimams. Vyresnių klasių moksleivių rezultatai labai priklauso nuo namų darbų. Tačiau namų darbai nėra lygūs namų darbams. Jie jie užduodami tik tam, kad būtų atlikti, moksleivių rezultatai nepagerėja. Naudingos tos užduotys, kurios padeda mokytis dirbti savarankiškai, koncentruotis, atlikti užduotis, kurios bus naudingos vėliau, pavyzdžiui, studijuojant universitete.
– Kiek svarbi psichologinė atmosfera geriems mokymosi rezultatams?
– Labai sudėtinga daryti kokius nors apibendrinimus. Čia ir vėl susiduriame su stereotipais, kurie teigia, kad pavyzdžiui, Rytų Azijos valstybių moksleiviai patiria daug streso, o štai Suomijoje jie laimingesni ir labiau atsipalaidavę nei daugelyje kitų šalių. Tai netiesa. Psichologinę būklę labai sudėtinga objektyviai įvertinti. Pavyzdžiui, Suomijoje jauni žmonės daug dažniau atsiduria savižudybių rizikos grupėje nei jų bendraamžiai Singapūre ar Japonijoje.
Žinoma, ten, kur labai orientuojamasi į rezultatus, ir moksleiviai turi daug dirbti tik tam, kad gautų gerus įvertinimus, vaikai nesijaučia gerai. Singapūre daugiausia streso moksleiviai patiria ruošdamiesi egzaminams, nes jų rezultatai svarbūs. Tačiau atlikdami kitus testus, kai šalia įprastų testo klausimų būna pateikiami ir tie, kuriais siekiama išsiaiškinti, kaip vaikas jautėsi jam besiruošdamas ir jį atlikdamas, gauti rezultatai beveik tokie pat, kaip ir kitose šalyse. Nes Singapūre mokymosi procesas nėra tik juodas darbas, kaip įprasta manyti, vaikai atlieka įdomias, interaktyvias užduotis, daug kalba, juokiasi, bendrauja.
– Ar mokymosi rezultatai priklauso nuo klasės dydžio?
– Suomijoje vienoje klasėje mokosi apie 21–22 moksleivius, mano manymu, tai gana mažos klasės. Šanchajuje jos didelės, jose būna gerokai per trisdešimt, kartais arti keturiasdešimties moksleivių.
Galima mąstyti labai stereotipiškai, kad mažose klasėse geresni rezultatai nei didelėse, tačiau yra kiti faktoriai. Pavyzdžiui, mokytojo profesionalumas. Jei šalyse tai prestižinė profesija, į mokyklas dirbti patenka tik patys geriausi specialistai, natūralu, kad formuojamos didesnės klasės. Mažesnėse klasėse geresni rezultatai tada, jei mokymas labiau individualizuotas, mokytojas pamokos metu stengiasi pabendrauti su kiekvienu moksleiviu. Didelėse klasėse išdėstyti medžiagą ir paskui atsakinėti į moksleivių klausimus yra sudėtinga. Todėl Šanchajuje, Japonijoje – ten, kur didelės klasės, mokytojai per dieną turi tik kelias pamokas, visą kitą laiką jie skiria individualiam darbui su moksleiviais.
Ne tiek svarbu klasės dydis, kiek galimybė kiekvienam mokytojui ir mokiniui turėti abipusį grįžtamąjį ryšį.
Taigi, ne tiek svarbu klasės dydis, kiek galimybė kiekvienam mokytojui ir mokiniui turėti abipusį grįžtamąjį ryšį.
– Vieni mokytojai vadovaujasi požiūriu, jog jie privalo išdėstyti medžiagą ir išmokyti vaikus, kiti nori būti labiau pagalbininkai moksleiviui mokantis ir atrandant žinias. Gal pastebėjote, kuris požiūris yra efektyvesnis?
– Abu mokymo būdai vienodai svarbūs. Yra laikas, kai mokytojai dėsto ir aiškina naujus dalykus, akcentuodami, ką reikia įsisąmoninti ir prisiminti, tačiau kitu laiku sudaromos galimybės moksleiviams daryti atradimus patiems. Mokytojai daugiau aiškina, kaip kas vyksta, tačiau vaikai ugdomi siekiant, kad jie suprastų, o ne „iškaltų“.
Kartais dėstoma ne tik pateikiant informaciją, bet ir užduodant moksleiviams daug tikslinių klausimų, kurie padeda geriau suprasti ir įsisavinti dalyką. Niekada nėra nuvertinama moksleivio nuomonė kaip nesvarbi, aiškinamasi, kodėl jis suprato klaidingai.
Net ir tais atvejais, kai moksleiviai gauna užduotis ką nors išsiaiškinti, jie nepaliekami savieigai, mokytojas stebi diskusiją, stengiamasi, kad kone kiekviena teorija būtų suprantama per kasdieninio gyvenimo, praktinius pavyzdžius. Kartais mokytojai užduoda klausimus, kurie pakreipia moksleivių mąstymą ir padeda surasti teisingą sprendimą. Bet tuo mokymas nesibaigia, vaikai skatinami pateikti išvadas, savo nuomonę, įžvelgti kitas galimybes.
– Kiek svarbūs pažymiai, vertinimas, konkurencija ir vaikų lyginimas?
– Manau, kad pažymiai yra svarbūs, kad vaikai žinotų, kokios yra jų žinios, kur reiktų pasitempti, tačiau tikrai neturėtų būti vertinamas kone kiekvienas darbas. Kuo dažniau moksleiviai vertinami, tuo labiau jie motyvuojami mokytis ne dėl žinių, bet dėl pažymio. Manau, reikalingos mokytojo pastabos, komentarai, kur vaikui reiktų pasistengti, ką geriau pasimokyti ir pasiaiškinti. Prastas pažymys neturi reikšti, kad vaikas yra blogas mokinys, jis parodo, ko ir ir kiek reikia dar pasimokyti. Ir mokytojo užduotis tai išaiškinti moksleiviui.
– Ar vaikai noriai eina į mokyklas jūsų aplankytose ir aprašytose šalyse?
– Čia ir vėl susiduriame su stereotipais. Pavyzdžiui, manoma, kad Suomijoje, kur vaikai gauna mažai namų darbų, mokymasis labai interaktyvus, jie turėtų norėti į mokyklą, bet apklausos rodo, kad taip nėra. Suomių vaikai eiti į mokyklą nenori, o štai Singapūre – eina į ją su džiaugsmu. Kodėl?
Mano pastebėjimas yra toks. Noras eiti ar ne į mokyklą labai priklauso, ką vaikas veikia tuo metu, kai lieka namie. Suomijoje jie žaidžia. Natūralu, kad tokiu atveju mokymasis atrodys nuobodus, kokia puiki švietimo sistema bebūtų. Singapūre, jei vaikas dėl kokių nors priežasčių lieka namuose, jis vis tiek privalo mokytis. Žinoma, kad tai daryti mokykloje ir su draugais smagiau. Vaikai, paaugliai visame pasaulyje panašūs ir normalu, kad dauguma iš jų netrykšta džiaugsmu, kai reikia anksti keltis, eiti į mokyklą, ten dirbti, klausyti mokytojų...
– Gal galėtumėte apibendrinti, kokia gi esminė švietimo politikos nuostata lemia pažangą mokyklose?
Spaudimas, vieša gėda nėra efektyvūs.
– Kaip kontrastą toms Cleverlans, pateiksiu JK pavyzdį. Devintajame dešimtmetyje mokytojai buvo mažai kontroliuojami ir moksleivių rezultatai buvo geri, žinoma, pasitaikydavo įvairių pedagogų – ir gerų, ir prastų.
Kai mokyklos imtos reguliariai inspektuoti, reitinguoti, o už prastus rezultatus pradėta taikyti įvairias sankcijas, bausti atleidžiant mokyklų vadovus, mokytojus, situacija tik pablogėjo. Spaudimas, vieša gėda nėra efektyvūs. O štai Japonija, Kanada, Suomija vietoj baudų tokioms mokykloms teikia paramą, mokytojai siunčiami į reikiamus mokymus, jiems pagelbsti konsultantai. Taigi, mokyklos reitinguojamos visur, tačiau šalyse su gerais rezultatais prasčiausios sulaukia paramos, o ne nuobaudų.
– Dėkoju už pokalbį.
