Klasė – didžioji scena
Laima Zdanevičienė pasakoja nuo mažumės turėjusi dvi svajones: būti aktore ir mokytoja. „Man aktorė Regina Varnaitė buvo ir yra aktorės idealas. Labai norėjau būti aktore, labai... Bet laikui bėgant supratau, kad man patinka benefisas – vaidinti vienai. Mažiau konkurentų“, – juokauja mokytoja ir savo darbą linksmai vadina 30 metų trunkančiu vaidinimu didžiojoje scenoje-klasėje.
„Ir nebijau to žodžio „vaidinu“. Kiekvienas mokytojas turi būti ne kažkiek, bet didele dalimi aktorius, kad kuo nors patrauktų jaunimą į savo pusę. Kai ištuštėjusioje klasėje likdavo tik mokinių aidas, dažnai paklausdavau savęs: ko būta daugiau – komedijų ar tragedijų? Atsakymas: kol kas komedijų...ir dėkui Dievui“, – svarstė Akmenės gimnazijos chemijos mokytoja.
Mokytoja Laima savo darbą linksmai vadina 30 metų trunkančiu vaidinimu didžiojoje scenoje-klasėje.
Mokytojas – tik iš pašaukimo
„Ko reikia būti geru mokytoju? Tik pašaukimo. Išmokti galima tik būti geru amatininku. Čia reikia vidinės šilumos, supratimo ir matyt pasaulį vaiko akimis. Kitaip nieko nebus. Reikia, kad vaikas prie tavęs eitų. Šį rytą pasiveja mane 5-tokėlė, apsikabina ir einame nieko daug nekalbėdamos. Kartais nereikia nė žodžių. Tiesiog eina du žmonės vienas šalia kito: vienas gal žino daugiau apie gamtos mokslus, o kitam tiesiog reikia žmogiškos šilumos“, – įsitikinusi mokytoja.
Vis dažniau šiomis dienomis kylančios diskusijos apie mokytojo profesijos reikšmę ir pokyčius, anot L. Zdanevičienė, yra labiau emocinio pagrindo. „Diskutuoti apie mokytoją yra tas pats, kas diskutuoti apie motiną. Tai dvi šventos pareigos. Jos visada šalia viena kitos. Vaikai supyksta ant mamos, bet, vakarui atėjus, visi prie jos glaudžiasi. Man 53-eji, bet labai pasiilgau mamos ir savaitgalį kažkokiu būdu turiu pasiekti mamos kiemą. Taip ir su mokytoju. Gal kas pyksta ant mūsų, gal kas turi kokią gėlą, bet visi mus prisimena. Galbūt kažkas ir pasiilgsta. Esu laiminga, kad nėra mokytojo apibrėžimo, koks privalo būti mokytojas. Niekaip netilpčiau į jokius apibrėžimo rėmus“, – tikino pašnekovė.
Diskutuoti apie mokytoją yra tas pats, kas diskutuoti apie motiną. Tai dvi šventos pareigos.
Vis dėlto, pedagogės teigimu, vieną bruožą išskirti būtų galima – mokytojas yra ir bus autoritetas. „Tik anksčiau buvo pagrindinis žinių nešėjas, o dabar turėtų būti mokymosi veiklos moderatorius. Ir baikime tuos postringavimus: blogas ar geras. Tai yra jau praeitis.
Dabar esmė – mokymasis. Išmintis teigia: aš galiu atvesti kupranugarį prie vandens telkinio, bet atsigerti privalo jis pats. Aš galiu vaikui padėti, patarti, paaiškinti, bet išmokti argumentuotai pagrįsti savo mokymąsi, savo žinias ir gebėjimus privalo pats mokinys. Kad žinotumėte, kiek mano kabinete „degė“, „sprogo“ ir kitokius ekstremalius dalykus išgyveno mokiniai. Bet jie vis ateina. Vadinasi, einame tinkamu keliu“, – svarstė mokytoja.
„Vaiką reikia mylėti kaip dūšią ir krėsti kaip grūšią. Tai ir yra visa išmintis. Tik nemanykite, kad turiu mintyje fizines bausmes. Jokiu būdu! Reikia mokėt vaiką reikiamu metu spūstelėti motyvacijos link. Labai norėčiau, kad mokymą keistų mokymasis“, – savo lūkesčius atskleidė mokytoja.
Įdomus kiekvienas mokslas
L.Zdanevičienė teigė esanti tikra, kad vaikus sudominti galima kiekvienu mokslu – ir chemija ne išimtis. „Vaikams chemija – tai būtinai sprogimas. O prisijaukinti šį mokslą galima įvairiai. Pavyzdžiui, integruotomis pamokos su matematika, geografija ar fizika. O kiek galimybių suteikė Goethe‘ės instituto projektas „CLLIL: Vokiečių kalba ir gamtos mokslai“. Tik pagalvokite – nuo 5 klasės vaikai mokosi ir užsienio kalbą, ir gamtos mokslus.
Dažnai atliekame tiriamuosius darbus pagal metų laikus. Tiriamoji veikla būtinai siejama ir su vokiečių kalba. Tarkime, rudenį pirmoji būna apie spalvas. Mokiniai išmoksta spalvas, tuomet einame į mokyklos kiemą ir kalbame, kokiomis spalvomis nusidažė medžiai. Manau, kas nors gali sakyti, kad vaikams krūvis labai didelis. Mano atsakymas: visur reikia sveiko proto“, – aiškino mokytoja, atkreipdama dėmesį, kad, į mokymo procesą įtraukus žaidimą, jis kur kas lengvesnis.
Vaikams chemija – tai būtinai sprogimas
Per mokytojo Laimos chemijos pamokas daug dėmesio skiriama ir tiriamajai veiklai, o tai vaikams itin patinka. „Tarkime, tiriame pomidorų padažus. Siekiame išsiaiškinti, kiek krakmolo yra namų gamybos padažuose ir tuose, kuriuos perkame parduotuvėje.
Mokiniams nuperku kečupo, geresnių pomidorų padažų ir atsinešu savo namų gamybos. Krakmolas nustatomas spiritiniu jodo tirpalu, kurį nusiperkame vaistinėje. Jei krakmolo yra daug, tirpalas nusidažo tamsiai mėlyna spalva, jei krakmolo nėra – spalva lieka tokia pat ruda, kaip ir buvo. Taigi išsiaiškiname, kad parduotuvėje pirktuose padažuose krakmolas naudojamas kaip tirštiklis.
Namų gamybos pomidorų padažuose jo niekas nenaudoja. Tuomet kyla klausimas: kas yra sveikiau ir už ką mokame? Už nudažytą krakmolą ar už pomidorų padažą? Ypač jei kalbame apie pigesnius padažus. Jeigu klausite, ko mokome tokiose pamokose, atsakysiu – visko: tiek kalbos, tiek mokėjimo mokytis tyrinėjant, tiek socialinių įgūdžių. Galiausiai, net ir gaminti padažą ar mokėti skaityti etiketes“, – apie savo darbo metodus trumpai pasakojo pedagogė.
Nebijoti kritikos
„Nuotykių mano mokyklos gyvenime per tiek darbo metų buvo labai daug. Reiktų 10-ies jaučių odos norint viską surašyti: nuo raudonu kaspinu perrištos dovanos, kur buvo silkė aliejuje, skystų klijų išpylimo ant kėdės iki ant stalo patupdyto balandžio. Kaip į tai reaguoju? Juokiuosi. „Vaikai tuo ir yra nuostabūs, kad dar geba iškrėsti kažką linksmo“, – pozityviai nusiteikusi mokytoja.
Chemijos mokytoja neslepia, kad būna ir blogų dienų – tiesiog reikia išmokti laukti. „Mes, mokytojai, turim vieną savybę: labai skaudžiai priimam kritiką. Niekaip neišmokstame negirdėti to, kas skaudina. O dėl blogų dienų pasakysiu taip: labai blogai ir labai gerai būna labai trumpai“, – nuo mažens dar tėčio kartojamus žodžius prisiminė mokytoja. Blogos dienos turi savybę praeiti, tačiau scena lieka ta pati – laukiama naujos dienos, kuriami nauji scenarijai.
lgalaikiam mokytojų kvalifikacijos tobulinimui ir naujų specialistų pritraukimui į švietimą skiriamos 2014–2020 m. Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijos.
