Apie ekonominio raštingumo svarbą kalbamės su VU TSPMI docentu ir „Visionary Analytics“ tyrimų vadovu dr. Ž. Martinaičiu.
– Ekonominės žinios – kiek jos svarbios kiekvienam piliečiui?
– Visuomenės ekonominis ir politinis raštingumas apima gebėjimus nustatyti priežastinius ryšius – kas ką lemia. Jeigu mes negebame galvoti ryšių kategorijomis, mūsų visuomenė tampa lengvai manipuliuojama tiek politiškai, tiek ekonomiškai.
Pažiūrėkite į greitųjų paskolų skelbimus, kur rašoma, jog mėnesinė palūkanų norma – tik 20 proc. Žmogus, kuris turi elementarų ekonominį raštingumą, gali nesunkiai paskaičiuoti, kokia tai yra kosminė metinė palūkanų norma. Tas, kuris tokio raštingumo neturi, pasiduoda manipuliacijai.
Manyčiau, kad kiekvieno apsišvietusio žmogaus pareiga yra įgyti politinį ir ekonominį raštingumą, nes tuomet sumažėja galimybė būti kvailiu. Visada yra politikų ir ekonominių veikėjų, kurie ieško masės kvailių, kuriais lengva manipuliuoti, jiems pateikiant tam tikrus vaidmenis ar įvaizdžius, kurie nėra teisingi.
Jeigu mes negebame galvoti ryšių kategorijomis, mūsų visuomenė tampa lengvai manipuliuojama tiek politiškai, tiek ekonomiškai.
Pavyzdžiui, kone per kiekvienus debatus, kurie vyksta prieš Europos Parlamento rinkimus, atsiranda bent vienas politikas, kuris pažada sumažinti šildymo kainas. Rinkėjai, nemąstantys priežastinėmis kategorijomis, už jį balsuoja.
Rodos, o kas čia blogo, siekti sumažinti šildymo kainas? Tačiau tai, kad šie sprendimai nėra Europos Parlamento kompetencijoje, ir tie politikai, net ir norėdami, to nesugebės padaryti, jau kitas klausimas. Deja, žmonės, nemąstantys priežastiniais ryškiais, tokio klausimo nekelia.
– Kokį ekonominio raštingumo lygį turi „statistinis lietuvis“?
– Tikrai negalėčiau kalbėti apie visus, nes yra skirtingų žmonių visose visuomenėse. Viena vertus, iš sovietmečio ekonominio politinio raštingumo mes tikrai nepaveldėjome. Tai, kas gelbėja lietuvius ir kitus posovietikus, yra prigimtinis įtarumas valdžios atžvilgiu. Nors ir neturėdami tvirtų žinių, žmonės yra įtarūs ir galbūt dėl to nėra labai lengvai manipuliuojami.
Kita vertus, tai, kad mūsų visuomenėje yra ir tų, kurie lengviau pasiduoda manipuliacijomis, rodo tendencija, kai per kiekvienus rinkimus atsiranda „gelbėtojų“ partijos ir, priklausomai nuo konkrečių rinkimų, joms visai neblogai pasiseka. Nors šios partijos tendencingai ir yra vienadienės – pasirodo ir nunyksta per kurį laiką.
– Kiek ekonominis raštingumas yra svarbus viešojo sektoriaus specialistams? O galbūt jiems būtinos ekonomikos studijos?
– Manau, kad viešajame sektoriuje yra žymiai svarbesnės bendrosios kompetencijos. Absolventai tiek iš socialinių, humanitarinių, tiek ir tiksliųjų mokslų gali puikiai dirbti viešajame sektoriuje tol, kol turi geras bendrąsias kompetencijas, tokias kaip gebėjimas greitai mokytis, gebėjimas analizuoti informaciją, aiškiai komunikuoti savo mintis.
Būtent šioms kompetencijoms Lietuvos švietimo sistema turėtų skirti daugiau dėmesio. Nors ir nuvalkiota ši frazė, jog „daugelis darbų, kuriuos mes dirbsime ateityje, šiuo metu nėra sukurta“, bet ji iš dalies yra teisinga. Dar teisingesnė būtų tokia: daugelis dabartinių darbų negrįžtamai pasikeis, jie nuolat keičiasi jau dabar, ir tam reikia vis kitokių kompetencijų.
Jeigu mes sutelktume geras bendrąsias kompetencijas, tai, kas ir yra ne tik universitetinio išsilavinimo širdis, bet apskritai viso švietimo esmė, tai tas prisitaikymas prie kintančių poreikių, ar valstybės ar privataus sektoriaus lygmenyje, būtų daug lengvesnis.
– Kiek ekonominis raštingumas yra svarbus politikams, sprendimų priėmėjams?
– Politikai ir aukščiausi valstybės tarnautojai nebūtinai turi būti puikūs analitikai. Tačiau norint priimti geresnius sprendimus, reiktų vadovautis tam tikromis procedūromis, kurios, beje, ir Lietuvoje yra patvirtintos, nors ir retai kada taikomos.
Gebėjimas greitai mokytis, gebėjimas analizuoti informaciją, aiškiai komunikuoti savo mintis. Būtent šioms kompetencijoms Lietuvos švietimo sistema turėtų skirti daugiau dėmesio.
Pavyzdžiui, viena tokių procedūrų – sprendimo poveikio vertinimas, kurios metu yra analizuojama, koks bus vieno ar kito sprendimo poveikis finansams, privačiam sektoriui, kaip mes pasieksime išsikeltus tikslus, kokiomis priemonėmis ir t.t. Būtent tokios analizės labai ir trūksta.
Aš nesakau, kad politikai patys turėtų ją atlikti. Yra pakankamai daug kompetentingų žmonių tiek valstybės tarnyboje, tiek ir universitetuose, kurie galėtų tą analizę atlikti. Deja, politikams dažnai jos nereikia, nes jie turi politinį sprendimą, ir analizė gali parodyti, kad jų sprendimas, nors ir yra geras, bet su išlygomis. Apie išlygas politikai dažniausiai nenori girdėti (juokiasi).
– Kokie yra mūsų mokslų institutų pajėgumai vykdyti politinę analizę, teikti politikams rekomendacijas?
– Vidurio Rytų Europos kontekste Lietuva atrodo visai neblogai. Turime daug privačių įmonių, kurios tą atlieka. Dalis jų teikia politikos analizės paslaugas Europos komisijai ir tiesiogiai konkuruoja su geriausiai Vakarų Europos analitiniais centrais. Tad tų kompetencijų turime, o ar jų galėtų būti daugiau? Neabejotinai.
Tačiau pirmiausia turime kelti politikos analizės paklausą. Mūsų viešasis sektorius per valstybės biudžetą perskirsto apie 30 proc. viso BVP, Vakarų šalyse tai siekia 40–50 proc. Tad politikos analizės objektas ir yra tie 30, o Vakaruose 40–50 proc. ekonomikos – kaip padaryti, kad šita sritis veiktų kuo geriau.
