Parlamentarų registruotos Mokslo ir studijų įstatymo pataisos keičia aukštųjų mokyklų senato ir tarybos funkcijas, rektoriaus rinkimo ir atleidimo tvarką, akademinės bendruomenės dalyvavimą renkant aukštosios mokyklos valdymo institucijas.
Projektas numato, kad senatas ir rektorius laikomi universiteto valdymo, o taryba – strateginių krypčių nustatymo ir įgyvendinimo kontrolės bei priežiūros institucija. Dabartiniame įstatyme aukštosios mokyklos valdymo organas yra taryba, ji skiria ir atleidžia rektorių.
Pagal projektą, taryba neberinktų rektoriaus, nebevertintų aukštosios mokyklos finansų sąmatų ir jų ataskaitų, nurodoma Seimo Ryšių su visuomene skyriaus pranešime.
Taip pat keičiama tarybos sudarymo tvarka: jei šiuo metu tarybos nariai iš šalies (ne aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės atstovai) senato nustatyta tvarka atrenkami viešojo konkurso būdu, tuo tarpu E.Jovaiša siūlo nustatyti, kad išorinius tarybos narius siūlo verslo atstovai, Lietuvos mokslų taryba ir Lietuvos mokslų akademija, taip pat Kultūros taryba.
Taip pat komiteto vadovas siūlo keisti tvarką, kaip atleidžiamas universiteto rektorus: dabar tam reikia, kad už atleidimą balsuotų ne mažiau kaip trys penktadaliai tarybos narių, tuo tarpu pataisos numato, kad rektorius būtų atleidžiamas senato daugumai du kartus nepritarus metinei veiklos ataskaitai.
Vilniaus universiteto taryba gegužės pradžioje antrą kartą nusprendė nepatvirtinti rektoriaus Artūro Žukausko pateiktos metinės universiteto veiklos ataskaitos, tačiau įgaliojimus aukštosios mokyklos vadovas išsaugojo. Taryba teigė rektoriaus darbe radusi veiklos organizavimo trūkumų, A.Žukauskas tvirtino, kad pagrindinis diskusijų klausimas yra universiteto pokyčių įgyvendinimo priemonės bei kaip greitai jie gali įvykti.
Pataisas teikiantis E.Jovaiša tvirtina, kad „akademinė bendruomenė ilgai buvo nustumta į šalį, neproporcingai dideles galias suteikiant taryboms“.
„Ne viename universitete susiklostė situacija, kai rektorius faktiškai tvarkėsi su tarybos pritarimu, o kai kurie senato nariai nebematė prasmės dalyvauti senato posėdžiuose. Akademinė bendruomenė per savo atstovus gali ir turi priimti lemiamus sprendimus dėl savo aukštosios mokyklos valdymo ir ateities. Siekiant kokybinių pokyčių Lietuvos aukštajame moksle būtina pradėti nuo pasitikėjimo šalies akademine bendruomene“, – pranešime cituojamas E.Jovaiša.
Kaip teigiama projekto aiškinamajame rašte, projektas parengtas atsižvelgus į akademinės bendruomenės, aukštųjų mokyklų profsąjungų siūlymus.
Universitetų valdymas tarybai buvo atiduotas per per aukštųjų mokyklų valdymo reformą 2009 metais. Anksčiau rektorių rinkdavo iš akademinės bendruomenės narių sudarytas senatas.
Pasak reformą inicijavusio G.Steponavičiaus, universitetų valdymo grąžinimas senatams būtų žingsnis atgal į sovietmetį, o rektoriams būtų surištos rankos priimti reikalingus, bet nepopuliarius sprendimus, ypač siekiant optimizuoti aukštojo mokslo tinklą.
„Universitetai turi būti sąveikaujantys su visuomene. Verslo ir kitų socialinių partnerių įsitraukimas į svarbiausių reikalų sprendimą padeda labiau atliepti darbo rinkos poreikius, įveikti uždarumą Jei būtų priimtos dabar siūlomos pataisos, mes praktiškai grįžtume į sovietmečiu galiojusį modelį, kai akademinės bendruomenės tampa akademine nomenklatūra: rektoriai renkami iš savų tarpo, rektoriai su prorektoriais rotuojasi. Būtų milžiniškas žingsnis atgal“, – BNS sakė G.Steponavičius.
„Kai rektorių renka taryba, kurioje yra ir akademinės bendruomenės, ir iš šalies žmonės, rektoriai turi daugiau įgaliojimų daryti nepopuliarius, bet reikalingus sprendimus. Stipresnių universitetų tarybos yra būtent tos, kurios KTU ar VU atveju stumia didesnius sprendimus, kad atsirastų susijungimai ir sinergija, jei mes ir šituos dalykus norime į užribį nustumt, tai apsunkintų patį jungimosi procesą“, – kalbėjo G.Steponavičius.
