Tėvų įsitraukimas į mokyklos veiklą daro teigiamą įtaką vaikų rezultatams, mokymosi aplinkai, net ir pedagogų kompetencijoms.
Apie tėvelių iniciatyvos reikšmę šiuolaikinėse mokyklose „Samsung Mokykla ateičiai“ kalbasi su edukologe, darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos steigėja Austėja Landsbergiene.
– Ar noriai moksleivių tėveliai įsitraukia į mokyklos veiklą?
– Mokinių tėvai, kuo toliau, tuo labiau šiuo klausimu tampa aktyvesni. Dar prieš penketą ar šešetą metų įvairių iniciatyvų buvo mažiau, tėvams dažnai atrodydavo, kad vaiką užtenka atvežti į mokyklą, ir ties čia jų darbas pasibaigia.
Tuo tarpu šiandien situacija pasikeitusi, bendruomeniškų tėvų skaičius sparčiai didėja. Pamažu suprantama, kad pedagogams reikia padėti, nes jie visko aprėpti ir išpildyti visus tėvų lūkesčius dažnai nespėja. Kodėl gi patiems mums, tėveliams, neprisidėjus prie aktyvios mokyklos bendruomenės kūrimo? Turime suprasti, jog už mokyklą, kurioje mokosi mano vaikas, esu atsakingas ir aš.
– Kokia jų pagalba yra reikalinga?
– Visuomenėje vyrauja nuostata, kad tėvų pagalba turi būti susijusi tik su finansiniais reikalais. Anaiptol.
Yra daug prasmingesnių dalykų, kuriuos kiekvienas tėvelis galėtų padaryti dėl visos mokyklos bendruomenės, pavyzdžiui, organizuoti keliones, renginius, inicijuoti mokyklos aplinkos tvarkymą, rengti blusų turgų ir dar daugybę kitų atrakcijų. Tai suartina ir skatina bendruomeniškumo jausmą. O bendruomeniškumo jausmas mokyklose kyla iš vienodų vertybių, kurios yra puoselėjamos.
Šis aspektas labai svarbus, nes dažnoje Lietuvos mokykloje matome susiskaldymą – pedagogas jaučia elementarią pareigą pravesti pamoką, mokinys – ją išklausyti, o tėvai – sužiūrėti, ar vaikai atliko namų darbus. Pokalbių gyvenimiškomis temomis, artumo jausmo, ryšio tarp šių trijų mokyklos bendruomenės narių grupių trūksta.
– Kaip įsivaizduojate tėvų ir mokytojų bendradarbiavimą?
– Jeigu leidžia galimybės ir tėveliai turi laiko bei entuziazmo, jie galėtų mokytojams padėti įvairiapusiškai – nuo kasdienių buitinių darbų, idėjų generavimo iki papildomų pamokų vaikams. Puikiai atsimenu, dar kai mokiausi JAV, į mūsų klasę ateidavo jau į pensiją išėjusi moteris, ji padėdavo vaikams, kuriems sunkiai sekėsi matematika. Tokios žmonių iniciatyvos silpnesniems moksleiviams leidžia pasivyti stipresnius, o mokytojams sudaromos galimybės efektyviai dirbti pamokų metu, nekartojant jau išeito kurso.
Turime suprasti, jog už mokyklą, kurioje mokosi mano vaikas, esu atsakingas ir aš
Turiu pavyzdžių ir iš savo darbo praktikos. Štai viena mamytė yra verslininkė, turi laisvą darbo grafiką ir siūlosi ateiti į mokyklą tada, kai mums prireikia pagalbos, pavyzdžiui, sutvarkyti klasę, nudrožti pieštukus, lavinti vaikų skaitymo įgūdžius ir panašiai. Tai leidžia siekti dar efektyvesnio vaikų ugdymo, o sutaupytas mokytojų laikas gali būti skiriamas kitoms kasdienėms mokyklos problemoms spręsti.
– Ar mokytojams gali praversti tėvų profesinės žinios?
– Tikrai taip. Šiandien vis daugiau tėvelių yra pasiryžę ir nori pasidalinti savo profesine patirtimi su mokytojais. Štai viena mama, savo srities profesionalė, mūsų ugdymo įstaigoje veda lyderystės mokymus. Kita, personalo vadovė, ateina pasidalinti patirtimi su mokyklos personalu, kaip efektyviai dirbti ir išnaudoti turimus išteklius. Tai pedagogams labai praverčia ne tik individualiai – galiausiai viso to naudą pajaučia ir visa mokykla, ypač moksleiviai.
Tenka bendrauti ir su kitomis Lietuvos ugdymo įstaigomis – jos labai vertina vaikų tėvelius, kurie yra savo sričių profesionalai, nes jie gali suteikti psichologinių žinių, lyderystės įgūdžių, išmokyti naudotis naujausiomis technologijomis. Belieka juos pritraukti ir įrodyti, kad tai yra prasminga.
– Kaip tėvelius įtraukti į mokyklos gyvenimą?
– Didžioji dalis visuomenės dirba su dabarties iššūkiais, su kuriais reikia susidoroti čia ir dabar. Tuo tarpu mokytojų bei tėvų darbas su vaikais yra orientuotas į ateitį. Vaikai elgiasi taip, kaip elgiasi jų tėvai. Jei moksleiviai matys aktyvią, motyvuotą ir pilietišką mokyklos bendruomenę, kurios veikloje dalyvauja jų tėvai, jie ir patys ateityje tokie bus.
Tėvai gali būti fantastiškas kiekvienos ugdymo įstaigos resursas. Jie patys dažnai nori padėti, bet nežino kaip, todėl svarbiausia su jais kalbėtis, siekti juos informuoti apie įvairias iniciatyvas. Šiuo metu mes nesame visiškai nuoširdūs ir turime iškreiptą požiūrį, kad mokykla bijo įsileisti tėvus. Taip nėra. Jeigu mokykloje yra tūkstantis vaikų, tai jie iš viso turi 2 tūkstančius tėvų, o kiek dar ir senelių. Jeigu nors dešimtadalis jų įsitrauks į mokyklos veiklą nors kartą per metus, įsivaizduokite, kokio efekto mes sulauktumėme.
