Edukologiją vietoj žurnalistikos pasirinkusi Eglė Kairelytė: „Aš mokausi kartu su savo vaikais“

​​​​​​​Šiandien edukologė, Taikomosios elgesio analizės specialistė Eglė Kairelytė – Sauliūnienė savo įkurtame „Abos centre“ ugdo vaikus su raidos sutrikimais. Mykolo Romerio universitete (MRU) Edukologijos magistro laipsnį įgijusi moteris apie savo ugdytinius ir mylimą užsiėmimą kalba su didžiausiu užsidegimu. Nors dar prieš kelis metus pagrindinis jos darbas buvo vienos žiniasklaidos priemonių naujienų tarnyboje, kur beveik dešimtmetį dirbo korespondente Seime.
Knygos
Knygos / 123RF.com nuotr.

Pirmas į galvą ateinantis klausimas – kodėl žurnalistiką iškeitėte į edukologiją?

– Matyt, gimiau po laiminga žvaigžde (šypsosi). Turiu dvi profesijas, kurios abi man labai brangios. Tik žurnalistika – dabar jau profesija iš „praėjusio gyvenimo“, o autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų ugdymas – tai, kuo gyvenu ir kvėpuoju jau kelerius metus. Iškeisti žurnalistiką į vaikų ugdymą buvo sąmoningas pasirinkimas, dėl kurio niekada nesigailėjau.

MRU nuotr./Eglė Kairelytė
MRU nuotr./Eglė Kairelytė

Kasdien į darbą einu išsišiepusi iki ausų, nes žinau, kad laukia dar viena nuostabi ir įdomi darbo diena. Apskritai, mano įsitikinimu, edukologija – tai ateities profesija. Kas gali būti įdomiau, svarbiau ir atsakingiau nei ugdyti ateities žmogų? Gal todėl daugelyje Vakarų valstybių pedagogai, edukologai – vieni labiausiai gerbiamų žmonių. Pamažu, šis požiūris, tikiu, ateina ir pas mus.

Turite universitetinį žurnalistinį išsilavinimą. Kaip sugalvojote įsigyti edukologijos magistrą?

– Man patinka mokytis. Jau kelerius metus užsienyje intensyviai gilinuosi į Taikomosios elgesio analizės metodiką, kuri labai svarbi mano tiesioginiam darbui, tai yra, autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų ugdymui. Stojimas į MRU Edukacinių technologijų valdymo magistro studijas taip pat buvo apgalvotas žingsnis. Norėjau sužinoti kaip, dėl ko ir kada taikyti įvairias edukacines technologijas kasdieniuose ne tik ugdymo, bet ir darbo su kolektyvu kontekstuose, nes studijose nemažai dėmesio buvo skirta būtent asmens karjeros valdymui. Galiu pasakyti, kad praktiškai iš kiekvieno universitete studijuoto dalyko pasiėmiau ką nors, ką savo darbe naudoju iki šiol.

Bet ar tapus vienos srities profesionalu nebuvo sunku pereiti į jums naują sritį, ar buvo lengva studijuoti?

– Prisipažinsiu, apima tas jausmas, kai atėjus iš kitos specialybės, atsiduri aplinkoje, kur daugiausia pradinio ar ikimokyklinio ugdymo pedagogai. O taikomoji elgesio analizė – tai ne pedagogika, jau nekalbant apie žurnalistiką.

Kai pravėrusi auditorijos duris akis į akį susiduri su protingomis jaunomis merginomis, kurios čia atėjo norėdamos pakelti savo kvalifikaciją, atsidaryti nuosavus darželius ar pradines mokyklas, o tu apie pedagogikos mokslą žinai tik iš mokyklos, kurią baigei prieš n metų. Apima nenumaldomas noras čiupti rankas į kojas arba kojas į rankas ir bėgti. Bet aš giliai įkvėpiau ir likau. Ir niekada nepasigailėjau.

Pirmiausia, kaip paaiškėjo, kurso kolegės buvo ne tik pedagogės, tad buvo labai įdomu pasisemti patirčių iš įvairių sričių specialisčių. Antra, kaip jau minėjau, man visuomet sekėsi. Namuose turiu nuostabią šeimą, darbe – neįtikėtiną kolektyvą, o studijose susipažinau su puikiomis kolegėmis, su kuriomis bendrauju iki šiol. Su tokiais žmonėmis visi iššūkiai įveikiami. Edukacinių technologijų valdymo studijos – taip pat.

Vyrauja nuomonė, kad autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus ugdyti labai sunkus ir varginantis darbas. Ką atsakytumėt skeptikams?

– Ugdyti žmogų ne tiek sunku, kiek atsakinga. Juo labiau, kai kalbame apie vaiką, turintį raidos sutrikimą. Sutikusi vesti šį mažą žmogų pažinimo keliu tu prisiimi milžinišką atsakomybę, prisiimi įsipareigojimą padėti jam pasiekti savo maksimumą.

Tai įmanoma padaryti tik tuomet, jei sudomini vaiką, jei pamokose jis jaučiasi vertinamas ir gerbiamas, jei mokydamasis jis yra sėkmingas, o pats mokymosi procesas – įdomus ir linksmas ir, be abejo, paremtas naujausiomis ir efektyviausiomis mokslinį pagrindą turinčiomis ugdymo metodikomis. Kitaip nieko nebus.

Šie mažyliai turi įdėti dvigubai daugiau pastangų ir įsisavinti keturgubai daugiau žinių, turi sunkiu darbu įgyti įgūdžius, kurie įprastos jų raidos bendraamžiams atsiranda be didesnių pastangų. Todėl visada sakau, aš nemokau vaikų, aš mokausi kartu su savo vaikais.

Ir kiekvienas mano vaikų pasiekimas man yra labai svarbus ir vertingas. Visais savo vaikais didžiuojuosi, visi jie man – individualios sėkmės istorijos, kuriomis galėčiau dalytis iki ryto. Ir aš žinau, kad nėra nemokytinų vaikų, yra tik nemokantys mokyti suaugę. Štai todėl kasdien mokytis turi ne tik vaikai, bet ir mes.

Dėkoju už įkvepiančias mintis. Sėkmės!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs