Manau, kad teisė – viena įvairiapusiškiausių profesijų, – sako E.Kūris. – Žinoma, tai mano subjektyvus požiūris. Gal kas nors nesutiks, bet štai keli argumentai norintiems pamąstyti.
1. Visuomeniškumas
Teisė – vienas svarbiausių visuomenės funkcionavimo ir valstybės valdymo instrumentų. Todėl teisininko profesija yra geras pasirinkimas tiems, kuriuos domina ne vien savo kiemas, bet ir tai, kaip, pagal kokias taisykles mes visi veikiame kaip bendruomenė. O tie, kam rūpi platesni socialiniai dalykai, nori nenori siekia patys dalyvauti kuriant visuomenės gyvenimo tvarką.
Kad ir kokį teisinį darbą dirbtum, tai, kas vyksta valstybėje ir visuomenėje, neišvengiamai vertini sistemiškai ir kritiškai (tai savaime nereiškia, kad neigiamai). Nuolat palaikomas sisteminis ir kritinis požiūris yra ir postūmis ieškoti būdų, kaip pagerinti padėtį. Teisė yra profesija visuomeniškai aktyviems ir inovatyviems žmonėms.
2. Įvairiapusiškumas
Nežinančiam teisinis darbas gali atrodyti įspraustas į siaurus rėmus. Iš tikrųjų jis turi labai daug sąsajų su įvairiomis kitomis žmonių veiklos sritimis; nėra nė vienos srities, vienaip ar kitaip nepažymėtos teisės antspaudu.
Meno kūrėjai ar sportininkai – ir jie sudaro sutartis, prisiima įsipareigojimus, yra apdraudžiami ir t. t. Net paprasčiausias kasdienis žmonių bendravimas, kuris, atrodo, yra visiškai privatus dalykas, gali sukelti teisinius padarinius. Kokią gyvenimo sritį bepaimsi – visur esama to, ką vadiname teisine dimensija.
Teisė yra profesija visuomeniškai aktyviems ir inovatyviems žmonėms.
Tad jei teisininkas turi, be teisės, kokių nors kitų interesų ar pomėgių (o daugelis, žinoma, jų turi), jo profesija gali padėti tenkinti ir tuos poreikius. Pasirinkęs studijuoti teisę paprastai dar nežinai, ką veiksi baigęs studijas. Įprasta skirstyti: čia – civilinės teisės specialistai, čia – baudžiamosios teisės, čia – valstybinės arba administracinės teisės pakraipos atstovai. Tai labai schematiškas, taigi ir paviršutiniškas skirstymas. Tų sričių yra daugiau.
Teisė tampa vis sudėtingesnė, joje reiškiasi vis naujos specializacijos tendencijos. Kiekvienas gali bandyti rasti savo nišą, jeigu tik turi motyvacijos ir įdeda pastangų. Žinoma, reikia ir tiesiog žmogiškos sėkmės, bet jos reikia visose veiklos srityse.
Kartais sakoma, kad Lietuvoje per pastaruosius porą dešimtmečių teisininkų buvo parengta gerokai daugiau nei mums reikia. Bet ką tai reiškia? Pirmiausia, kad teisininko profesija yra populiari siekiamybė, ir kad aukštojo mokslo sistema – daugiau ar mažiau sėkmingai – bando duoti tai, ko siekia daugelis.
Net jei teisininkų pasiūlos šuoliui nebuvo pasiruošę valstybė ir darbdaviai, tai savaime nereiškia, kad teisininkų reikia mažai. Yra daug universitetinį teisinį išsilavinimą įgijusių žmonių, dirbančių versle, diplomatijoje ar politikoje. Beje, politikoje teisininkų reikia kur kas daugiau nei turime; tuo dar ir dar kartą įsitikiname paklausę debatų, pavyzdžiui, Seime, o juk tai debatai dėl visus mus liečiančių įstatymų.
Žinoma, būna, kad diplomuotas teisininkas neranda, kur pritaikyti savo išsilavinimą, o kartais laikui bėgant apskritai įsitikina „ne tą“ profesiją pasirinkęs. Bet ar to paties negalime pasakyti apie kitas profesijas? Argi nėra diplomuotų medikų, palikusių mediciną, ar fizikų, tapusių rašytojais ar net aktoriais? Yra. Ne visi baigę Sporto universitetą dirba treneriais. O kiek Edukologijos universiteto absolventų tampa mokytojais?
Todėl nemanau, kad teisininkų turime tiek daug, kad jie nerastų pritaikymo savo žinioms, juoba kad teisinių žinių dažnai reikia ir dirbant darbą, kuris formaliai nelaikomas teisiniu. O vertinant plačiau galima pasakyti, kad mūsų visuomenės teisinis išprusimas tikrai neatitinka jos pačios poreikių XXI amžiuje. Daugiau teisininkų – tai ir prielaida, kad to išprusimo bus daugiau.
3. Dinamiškumas
Nėra vienos visiems laikams nustatytos teisės. Ji nuolat perkuriama – kartais iš pamatų. Teisininkai tą žino (ar bent nujaučia), ir šis žinojimas iš esmės skiriasi nuo, tarkime, religinio požiūrio į teisę, kur tam tikri principai suvokiami kaip duoti visiems laikams ir nekintami. Tačiau mūsų gyvenimas – šiuo metu labiau nei anksčiau – keičiasi itin sparčiai, reaguodamas į daugybę iššūkių – politinių, ekonominių, demografinių, kultūrinių ir, žinoma, gamtinių bei technologinių.
Yra daug universitetinį teisinį išsilavinimą įgijusių žmonių, dirbančių versle, diplomatijoje ar politikoje.
O ta reakcija – tai ir teisinė reakcija, nes, patinka ar ne, valstybės ir net visa tarptautinė bendruomenė turi imti reguliuoti tuos naujus procesus: vienus palaikyti, kitus galbūt pristabdyti, dar kitiems pabandyti suteikti tokią kryptį, kad jie atitiktų visos visuomenės interesą. Todėl teisininko profesija gali būti geras pasirinkimas tiems, kas neabejingi naujovėms.
4. Teisingumas
Teisė net ir etimologiškai, ir ne vien lietuvių kalboje, susijusi su teisingumo siekiu. Kas yra teisinga, o kas ne, amžių amžius svarsto ne vien teisininkai, bet įvairūs politiniai mąstytojai, filosofai, moralistai, tačiau vieno atsakymo nepateikiama ir, matyt, niekuomet nebus pateikta. Bet kur kas dažniau (nors anaiptol ne visuomet) sutariama, kai koks nors veiksmas ar sprendimas yra akivaizdžiai (!) neteisingas.
Mažiausia, ko teisė gali siekti, – kad to akivaizdaus neteisingumo būtų kaip galima mažiau. Kriterijus čia iš pažiūros (bet tik iš pažiūros) gana paprastas, jis iškaltas ant JAV Aukščiausiojo Teismo frontono: Equal justice under law – lygus teisingumas pagal teisę. Skelbiama, kad žmogui, kurio atžvilgiu taikoma teisė, turi būti garantuojamas toks pat teisingumas kaip ir kitiems.
Žinoma, toks formalus kriterijus nepašalina amžinojo klausimo, ar ta visiems lygiai taikoma teisė pati yra teisinga. Tačiau kuo didesnio sutarimo siekis kuriant visos visuomenės ar jos didžiosios dalies požiūriu teisingą teisę yra pačios šios visuomenės ir pirmiausia jos valią įstatymu paverčiančiu politikų priedermė.
Mažiausia, ko teisė gali siekti, – kad to akivaizdaus neteisingumo būtų kaip galima mažiau.
Teisininkai profesionalai, ypač jei jie socialiai aktyvūs, gali prisidėti, kad ši priedermė būtų atlikta kokybiškiau. Bet tikrai galime būti tikri, kad be teisininkų dalyvavimo (arba juos ignoruojant) ta priedermė bus atlikta nekokybiškai. O tai skatina ir teisininkų, ir visuomenės nusivylimą teise ir nepagarbą jai. Šito, deja, turime per akis.
5. Kūrybiškumas
Įprasta visą teisinę veiklą schematiškai skirstyti į teisėkūrą ir teisės taikymą. Jau pats žodis „teisėkūra“ rodo, kad teisė siejama su kūryba. Bet teisės taikymas – irgi kūrybiška, teisę aiškinanti veikla, o ne vien mechaniškas paragrafo matricos uždėjimas ant tam tikros iš gyvenimo tikrovės paimtos situacijos.
Kai kas nors ryžtingai išvedžioja, jog teisės (pavyzdžiui, Konstitucijos) nereikia aiškinti, pagalvoju, kad viena iš mūsų visuomenės ydų yra karingasis analfabetizmas. Joks įstatymas, jokia tarptautinė sutartis, joks teisės aktas neduoda ir negali duoti vienareikšmių išankstinių atsakymų į visus galimus žmonių santykių klausimus. Todėl sprendžiant tai, ką teisininkai vadina sudėtingomis bylomis, perdėm mechaniškas teisės nuostatų taikymas gali duoti tik apipešiotą teisingumo imitaciją, jo simuliakrą. Apie tai vienais ar kitais žodžiais yra rašę bene visi didieji teisės teoretikai.
Taigi kūrybiškam žmogui teisė yra vienas iš gerų pasirinkimų. Jei kas nors mano, kad teisė yra sausas mokslas, orientuotas vien į klauzulių taikymo automatizmą, gilesnės teisės studijos tokį požiūrį turėtų išsklaidyti.
Tačiau tai, kad atsakydamas į jūsų klausimą paminėjau penkias priežastis, dėl kurių teisininko profesija gali būti patraukli, nereiškia, kad tų priežasčių nėra daugiau, – priduria E.Kūris. Kiti teisininkai galbūt įvardytų kitas. Juo labiau mano žodžių nereikia suprasti taip, esą teisė – vienintelė visuomeniška, vienintelė dinamiška ar vienintelė kūrybiška profesija, kitaip tariant, kad ji yra „pati geriausia“ profesija.
Teisininkas privalo suvokti teisės galimybių ribas ir nenuvertinti tos nepermaldaujamos aplinkybės, kad be teisinio požiūrio visuomenėje visuomet esama ir kitų, jam oponuojančių. Kiekvienam savo. Joks išorinis patarėjas negali priimti sprendimo, kam kokia profesija tinka labiausiai. Vis dėlto tikiuosi, kad šie samprotavimai gali būti naudingi rimtai svarstantiems, ar jiems rinktis būtent teisininko profesiją.
Na, o tie, kuriuos teisė traukia, bet jie dar nėra tikri, ar nori būti „vien“ teisininkais, gali rinktis praktišką „tarpinį“ variantą – bendrą VU Ekonomikos ir Teisės fakultetų bakalauro studijų programą „Verslas ir teisė“. Joje persipina dvi disciplinos, ji apima vadybos ir teisės dalykus, taip pat bendruosius universitetinius dalykus, ji suteiks naudingų kompetencijų, kurios padės lengviau apsispręsti, kai ateityje reikės rinktis, ar sukti į verslą, ar į su juo mažiau susijusią teisinę veiklą.
Daugiau apie programą „Verslas ir teisė“ galite sužinoti čia.
