– Kokie jausmai apėmė išgirdus pasiūlymą vykti į praktiką Pietų Afrikos Respublikoje?
– Vieną ankstyvą rytą, kai man pasiūlė šią praktikos vietą, supratau, kad tokia galimybė gali nepasikartoti, kad ja nepasinaudojusi turbūt graužčiausi likusį gyvenimą. Tą dieną vaikščiojau lyg pakylėta, nors labai nesidžiaugiau, nes dar buvo likę daug laiko ir visko galėjo nutikti. Galima sakyti, kad šita praktika apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom.
– O dvejonių jokių nebuvo? Nebuvo kas atkalbinėja? Tėvai?
– Dvejonių nebuvo. Esu daug keliavusi, tad naujas iššūkis man kaip tik. O aš visada už iššūkius. Be abejo, tėvams buvo baugu, – kitas žemynas nepažįstama aplinka ir kultūra. Gal todėl, jog vyresnės kartos žmonėms atrodo, kad Afrika tokia maža ir kad viskas, kas baisu ir negera, vyksta būtent ten, kur aš važiuoju.
– Kas labiausiai nustebino? Kultūriniai skirtumai? Papročiai? Gamta? Kas įstrigo?
– Prieš išvažiuojant buvo neramu. Labiausiai dėl to, kokius žmones sutiksiu, nes kokie jie bus, tokia bus ir praktika. Neturėjau didelių lūkesčių. Kadangi Europoje viskas vyksta kitaip, sąmoningai stengiausi neįsisvajoti, kad vėliau nenusivilčiau. Važiavau nusiteikus bet kam, bet sutikau be galo nuostabių žmonių, kurie man padėjo tuos du mėnesius praleisti kaip įmanoma kokybiškiau ir įdomiau.
– Ką šita praktika davė žmogiškąja prasme? Kaip asmenybei? Prieš tai minėjai, kad apsivertė viskas aukštyn kojom...
– Atrodytų, jog du mėnesiai svečioje šalyje nėra ilgas laiko tarpas, kad tiek neužtenka perprasti šalies kultūrą, politinę situaciją; suprasti žmonių elgesį; perprasti įmonių valdymo niuansus, tačiau viską, ką mačiau, stebėjau, valgiau, su kuo diskutavau, kur apsilankiau, net ir po trumpo dviejų mėnesių laikotarpio mane paveikė kaip asmenybę. Paveikė iš gerosios pusės, nes tapau labiau subrendusi asmenybė, labiau pasitikiu savimi ir suvokiu, kad aplink yra daug galimybių... Neverta sėdėti patogiai, gyvent pas tėvus ir nieko nejudint, geriau važiuoti, studijuoti, patirti, išmesti save iš komforto zonos ir tobulėti. O tobulėjimas tai šių dienų amžinasis variklis.
– O su kokiais sunkumais susidūrei būdama Pietų Afrikos Respublikoje?
– Vienas iš sudėtingesnių momentų tas, kad nepaisant to, kad gerai moki kalbą, reikėjo labai daug ir greitai mokytis tam tikros bendravimo kultūros, tam tikrų posakių, ko negali žinoti prieš išvykdamas. Tikras iššūkis, kai atvyksti vienas, nepažįsti žmonių ir turi prisitaikyti per kuo trumpesnį laiką. Labai daug sužinai apie save, nes gali arba užimti stebėtojo poziciją, su viskuo sutikti, viską daryti, arba rodyti savo charakterio savybes ir gyventi kitaip. Šis aspektas, ką naujoje aplinkoje daro žmonės, kaip jie elgiasi labai įdomus.
– Prakalbai apie mokymąsi, o ką profesine prasme tau ši praktika davė?
- Praktikos metu dirbau visose įmonės veiklos srityse, tad įgijau įvairių įgūdžių: žmogiškųjų išteklių valdymo, finansinių dokumentų tvarkymo, rinkodaros, vadybos. Kolpingo svečių namuose dirba 20 darbuotojų, tad iškart atvykusi patekau į „šeimą“. Pažinojau visus darbuotojus, tiksliai žinojau jų darbo specifiką, buvo lengviau užmegzti kontaktus, sužinoti praktinius darbo aspektus, kuriuos kartais gali būti sunku pastebėti didelėse įmonėse su sudėtinga hierarchine struktūra. Manau, kad praktika Kolpingo svečių namuose buvo sėkminga.
– O pačios ekoturizmo studijos ar pateisino lūkesčius?
– Dabar, būdama paskutiniame kurse, nė kiek nesigailiu, kad įstojau į Kolpingo kolegiją. Studijuojant buvo ir gerų, ir blogų dalykų, tačiau manau, kad nešvaisčiau laiko, nes buvo tobulų dėstytojų – tikrų profesionalų, kurie nukreipdavo tam tikra linkme, ko be jų gal ir nebūčiau padariusi. Paskutiniame kurse tiesiog įsimylėjau darnaus vystymosi paskaitas, kurias skaito, ko gero, geriausia man dėsčiusi dėstytoja. Radau gyvenime kryptį ir norėčiau toliau tęsti studijas šioje srityje.
– Kokie tavo ateities planai?
Jei jūs norite geresnės ateities, privalote patys ją susikurti.
– Pirmiausia reikia apsiginti bakalaurą. Tada ketinu padaryti metų pertrauką ir po to mokytis užsienyje. Tiesiog dėl įdomesnio mokymosi proceso, bei dėl to, kad Lietuvoje darnus vystymasis dar neišaugo iš sauskelnių. Aišku, nesitikiu, kad grįšiu ir viskas bus pasikeitę, tačiau tikiuosi, kad būsiu pakankamai subrendus pati prisidėti prie to pokyčio. Planuoju čia grįžti, tik su konkrečiu tikslu, o tam reikia pakeliauti ir įgyti patirties.
– Ko norėtum palinkėti būsimiems Kolpingo kolegijos pirmakursiams?
– Iš esmės aš sutinku su Adolfo Kolpingo teiginiu, – „jei jūs norite geresnės ateities, privalote patys ją susikurti“. Tiesiog ant lėkštutės niekas nieko neatneš, reikia siekti savo tikslo. Viskas priklauso nuo požiūrio į gyvenimą, jei kas nors nesiseka – keisk požiūrį, nes viskas prasideda nuo tavęs.
