Ekspertas KTU susirinkusiai auditorijai nuosekliai išanalizavo septynis svarbiausius universitetų reitingų kriterijus bei aiškino, kodėl reitingai yra svarbūs ir kokie jų didžiausi trūkumai.
– Kokia yra tarptautinių universitetų reitingų misija? – paklausėme C. Mathieso.
Kai kurie universitetų reitingai yra daromi tik komerciniais tikslais, orientuojantis į pardavimus.
– Kai kurie universitetų reitingai yra daromi tik komerciniais tikslais, orientuojantis į pardavimus, pavyzdžiui, parduodant žurnalus apie universitetus būsimiems studentams bei jų šeimoms. Kiti orientuojasi į ryšį su universitetu, į rinką bei naujų strateginių partnerių paieškas. Taigi, daugeliu atvejų reitingai yra kuriami vien iš verslo paskatų.
Žinoma, yra ir tokių institucijų, kurios yra finansuojamos Europos Komisijos ir daro tyrimus tam, kad tiesiogiai informuotų studentus bei jų šeimas apie studijų kokybę ir kitus kriterijus, kurie yra patys svarbiausi svarstant, kur studijuoti.
– Ar galima teigti, jog reitingavimo sistema yra labiau priemonė skirta pagerinti universiteto studijų kokybę, nei gidas studentams renkantis tinkamiausią aukštąją mokyklą?
– Tai skirta ne tik studentams, bet ir verslo industrijoms, kurios siekia plėstis ir ieško naujų potencialių partnerių. Žvelgiant studento akimis, reitingų duomenys ne visada būna teisingi ir tikslūs, nes jie yra sudaromi pagal baigusiųjų skaičių, nepaisant to, ką studijavo absolventai.
Žinoma, yra priemonių, kuriomis matuojamas įsidarbinimo lygis baigus tam tikrą universitetą ir tai yra sritis, kurioje turėtų būti akcentuojama studijų kokybė. Deja, nuoširdžiai sakant, manau, jog tarptautiniai reitingai labiau atskleidžia universitetų bendrą įvaizdį, nei įtakoja studijų kokybės tobulinimą.
– Jeigu reitingų vertinimo sistemoje yra spragų, tai kokias jos sritis būtų galima patobulinti?
– Turėtų būti plačiau kalbama apie universitetų vertybes, apie tai, ką jie skleidžia, o tai itin sunku pamatuoti ir ištirti. Nepamirškime, kad skirtingos šalys turi skirtingas kultūras ir tuos skirtumus taip pat reikėtų akcentuoti.
Taip pat būtų svarbu, jog reitinguose atsispindėtų tai, kaip studentai bus motyvuojami, ko jie gali tikėtis, dėl ko turi stengtis ir pan. Tai yra svarbiausi dalykai, kuriuos norėčiau įdiegti prie jau esančių kriterijų.
– Kalbant apie tarptautinius universitetų reitingus, dažnai susiduriama su vertinimo sistema „QS Stars“. Kuo ji ypatinga?
– „QS Stars“ yra viena iš seniausių universitetų vertinimo sistemų, pradėjusi veikti 2004 metais. Jos kūrėjai atlieka tikrai puikų darbą pristatydami aukštųjų mokymo įstaigų kokybiškumą bei studentų įsitraukimą į įvairias veiklas, atlikdami įvairiausius tyrimus ir juos analizuodami.
– Ar galima „įsigyti“ vietą tarptautiniuose universitetų reitinguose?
– Tikrai taip. Yra pagrįstų įrodymų, kalbant apie nacionalinius, atskirų šalių, reitingus, kad universitetai klastoja bei manipuliuoja savo duomenimis dėl geresnės pozicijos lentelėje. Nesu su tuo susidūręs tarptautiniuose vandenyse, tačiau, esu įsitikinęs, kad tokie dalykai tikrai vyksta ir tik laiko klausimas, kada tai iškils į paviršių. Žmonės konkuruoja ir jaučia spaudimą, todėl imamasi bet kokių priemonių, kad būtų pasiektas kuo aukštesnis rezultatas.
Universitetai klastoja bei manipuliuoja savo duomenimis dėl geresnės pozicijos lentelėje.
Blogiausia, kad, klastodamos rezultatus ar bandydamos nusipirkti geriausių pasaulio profesorių balsus, universiteto bendruomenės išleidžia pinigus, už kuriuos galėtų patobulinti savo mokymo sistemas, rengti įvairiausius mokymus ir seminarus tiek darbuotojams, tiek studentams bei galėtų įsigyti naujausias technologijas gerinančias darbo ir mokslinių tyrimų efektyvumą.
– Kaip manote, ar sąžininga vertinti visus universitetus pagal pasaulio grandus, pavyzdžiui, Kembridžo universitetą ar Masačusetso technologijos institutą (MIT)?
– Paimkime pavyzdžiu sociologiją – tai tas pats dalykas, ta pati teorija, tie patys faktai bet kuriame pasaulio kampelyje. Ar sociologija pasikeis nuo to, kuriame universitete bus dėstoma? Juk tam tikrų dalykų idėjos ir teorijos nesikeičia nepriklausomai nuo to, kur yra dėstomos. Didžiausias skirtumas, žiūrint iš studento perspektyvos, yra žmonės, su kuriais tu mokaisi, ir dėstytojai, iš kurių tu mokaisi.
Kai kurios institucijos tiesiog gali sau leisti turėti geresnius profesorius ir stipresnius savo srities specialistus nei kitos. Jau kurį laiką yra nusistovėjusios tendencijos, kad būdamas geras mokytojas esi žinomas tik savo universiteto bendruomenėje, bet jeigu tu esi geras mokslininkas – gali būti žinomas miesto, šalies ar pasaulio mastu. Atsižvelgiant į šį aspektą, galiu pripažinti, kad reitingai taip nubaudžia mažesnes mokslo įstaigas, nes geriausieji specialistai renkasi darbo vietas didžiausiuose bei žinomiausiuose universitetuose.
– Kokių patarimų galėtumėte duoti KTU ir kitiems Lietuvos universitetams, norintiems pakilti tarptautiniuose reitinguose?
– Visų pirma, reikia suprasti, kad tai labai ilgas ir sunkaus darbo reikalaujantis procesas. Savo vietos reitinguose negali pakeisti per metus, trejus ar net penkerius. Aš siūlyčiau daugiausia dėmesio skirti kokybei ir jos gerinimui.
Turite nusibrėžti tikslą, ar norite pagerinti studijų kokybę tik savo universitete ar visoje Lietuvoje, o gal ir tarptautiniu mastu. Tokioje šalyje kaip jūsų, reiktų susitelkti į kelias atskiras tobulintinas sritis. Kokios tos sritis yra, priklauso nuo to, kokią paklausą diktuoja pati šalis. Atsižvelgiant į finansus, institucijos turėtų susidaryti tikslų planą, ką nori pasiekti ir kaip tai galima įgyvendinti.
Reikėtų pradėti analizuoti rinką ir sužinoti, ko reikia, kad sulauktumėte daugiau studentų iš užsienio. Daug pliusų pridėtų įvairiausių tarptautinių seminarų rengimas, kuriuose dalyviai gautų naudingos patirties ir pasidalintų ja socialiniuose tinkluose, kur ši žinutė pasiektų daugiau žmonių.
Na, bet jeigu ieškote tik vieno dalyko, kuriam norėtumėte skirti visą dėmesį, energiją ir finansus, tai rinkitės kokybę. Ji yra pati svarbiausia norint kilti aukštyn.
– Esate strateginio planavimo ir vystymo ekspertas. Kodėl pasirinkote darbą susijusį su švietimu, o ne verslu?
– Mano bakalauro studijos buvo susijusios su apskaita. Turėjau dirbti apskaitininku kokioje nors verslo įmonėje, tačiau artėjant studijų baigimo dienai supratau, jog mintis, kad turėsiu visą gyvenimą sėdėti mažame kabinete nuo aštuonių iki penkių ir „kramtyti“ sausus skaičius, varo mane iš proto. Man tai netiko, nepatiko ir aš supratau, kad toks gyvenimas ne man.
Kaip bebūtų, dabar aš sėdžiu biure nuo aštuonių iki penkių, „kramtau“ skaičius (juokiasi, – red. past.), bet dirbu ne tam, kad kažkas už tai uždirbtų pinigų, o dirbu tam, kad pagerinčiau galimybes kitiems tobulėti. Mano pats mėgstamiausias dalykas, dirbant švietimo sistemoje, yra galimybė padėti kitiems keisti savo socialinį statusą, padėti susirasti darbus, atidaryti duris tobulėjimui. Man patinka juoktis, bendrauti su žmonėmis. Nors dirbdamas verslo sektoriuje galėčiau uždirbti daugiau pinigų, čia aš jaučiu esąs gyvas ir jaučiu, jog turiu sielą.
