Šiuo metu Vilniuje gyvenantis ir čia Guliverio akademiją įsteigęs pedagogas sako, kad Lietuvos švietimo sistemos problemos yra sisteminės, o ją reformuoti norintys žmonės pirmiausia turėtų atsigręžti į mokytojų tobulinimą.
– Kas vyksta ne taip Lietuvos švietimo sistemoje?
Švietimo ir mokslo ministerija kaltina universitetų rektorius arba politikus, o politikai kaltina visus. Nieko nuostabaus, kad tokioje situacijoje tėvai jaučiasi bejėgiai.
– Šiandien daug diskutuojama apie tai, kas vyksta ne taip kaip turėtų visoje Lietuvos švietimo sistemoje. Tai atspindi nusivylimą ir nepasitenkinimą pačia sistema. Šie jausmai daugiausia remiasi žmonių asmenine patirtimi, tad atspindi tikrovę, nors ir subjektyvią.
Lankiausi mokyklose ir kalbėjau su moksleiviais, kurie kaltina mokytojus, mokytojais, kurie kaltina moksleivius arba mokyklos vadovus, ir su mokyklų vadovais, kurie dėl visko kaltina mokytojus arba juos parengusius universitetus. Švietimo ir mokslo ministerija kaltina universitetų rektorius arba politikus, o politikai kaltina visus. Nieko nuostabaus, kad tokioje situacijoje tėvai jaučiasi bejėgiai. Jie netiki turintys nors kokią nors įtaką visai sistemai, tad bent jau jie nesijaučia esą kalti.
Visa tai parodo, kad problemos yra užkoduotos pačioje sistemoje, o apkaltinti kažko vieno nepavyks.
– Jei problemos sisteminės, kokie galėtų būti pirmieji žingsniai siekiant jas išspręsti?
– Trumpas atsakymas būtų pradėkite „čia ir dabar“.
Visada kyla pagunda planuoti „ten ir vėliau“. Nes tai geografiškai ir laiko atžvilgiu toliau nuo jūsų ir jūsų komforto zonos.
Tačiau Lietuvos švietimui sprendimų reikia šiandien, o sisteminiai sprendimai turi būti strateginiai ir atitikti dabartinę situaciją. Negalite vienu metu spręsti visų negerovių, nes jums paprasčiausiai neužteks resursų efektyviai veiklai. Tad turite pasirinkti strateginius, žmonėms šiandien svarbius elementus ir gerinti juos.
Jūs taip pat niekada nepasieksite reikiamų rezultatų, jei taisysite tai, kas buvo ne taip prieš 5 ar 10 metų, arba tai, kas, jūsų manymu, bus blogai po 5-10 metų, nes sistema nuolat kinta ir prisitaiko.
Tad problemos turi būti sprendžiamos čia, dabar ir, pageidautina, remiantis šiandieniniais įrodymais bei tyrimais. Pokyčiai turi būti įgyvendinant laikant ranką ant pulso, o sprendimai – lankstūs, tad konservatyvus daugumos politikų ar ministerijų darbuotojų požiūris – metus kuriu tvarkas, dvejus jas įgyvendinu – čia netiks.
Sistemos šiandien – ar kalbėsime apie švietimą ir mokslą, ar bet kurias kitas – yra dinamiškos ir labai atsparios pokyčiams, tad jas reikia nuolatos prižiūrėti. Pokyčių procesas turi būti grįstas „adaptyvia strategija“, o ne fiksuotu ir itin detaliu planu.
– Šiuo metu Lietuvoje daug diskutuojama apie tai, kiek turėtų trukti moksleivių atostogos ir kas kelias kadencijas turėtų būti keičiami mokyklų vadovai...
– Svarbiausi reformos strategijos elementai gali būti paimti ir perkelti iš bet kurios valstybės, kuri jau įvykdė savo švietimo sistemos reformaciją. Kai kurie sėkmingos permainų programos elementai visose šalyse sutampa – mokyklų vadovų įgalinimas, tėvų įtraukimas, mokytojų tobulinimasis. Mokymosi kultūros sukūrimas mokyklose pareikalaus tokių metodų kaip veiksmų tyrimas, įrodymais grįstas sprendimų priėmimas, analitinė praktika ir bendradarbiavimas.
Klausimai kiek truks atostogos arba kiek metų direktorius galės vadovauti tai pačiai mokyklai nėra strateginiai. Ir tai nėra tie kintamieji, kurie esmingai pakeistų švietimo sistemos rezultatus mūsų vaikams.
Kas yra visiškai aišku žvelgiant į kitas, švietimo klausimais pirmaujančias, valstybes, kad pagrindinis finansavimas turi būti skiriamas mokytojų ugdymui. Geresni mokytojai kuria geresnes mokyklas ir geriau išmoko vaikus. Tad Lietuvai reikia plano, kaip tobulinti mokytojus. Kalbame ne apie tai, kaip juos turėtų paruošti universitetai – ten jie išmoksta tik bazines pedagogikos teorijas. O tai, kaip būti kompetentingu mokytoju išmokstama per pirmuosius dvejus-trekus praktikos mokykloje metus.
Štai čia Lietuva, manau, ir turėtų sutelkti pagrindinį švietimo reformos dėmesį. Mano pirmasis siūlymas būtu mokyklų vadovams ir universitetams kurti bendras stažuočių programas. Mokyklų vadovai turi suprasti, kad mokykla yra gera tiek, ir tik tiek, kiek geri jos mokytojai. Kitą vertus, būtent direktoriai įdarbina ir vadovauja mokytojams, todėl jie turi imtis iniciatyvos vystyti programas, kurios leistų aukštąsias mokyklas ką tik baigusiems pedagogams įsilieti į mokyklas ir tapti tikrai gerais mokytojais. Manau, tai būtų geriausia pirmojo žingsnio strategija kuriant stipresnę švietimo sistemą Lietuvoje.
