„Elitinės“ mokyklos neduoda naudos nei valstybei, nei moksleiviui
Kritikuodami vadinamąsias „elitines“ mokyklas, Švietimo ir mokslo komitetas remiasi mokslininkais, kurių teigimu, tokios mokyklos neduoda pridėtinės vertės nei šalies švietimui, nei mokiniui.
Komitetas cituoja ir dr. Meilę Lukšienę, kad bręstantis vaikas nėra kaip daiktas pripildomas žinių: jis turi įgyti socialinės, emocinės praktikos įvairiose edukacinėse aplinkose mokydamasis su įvairiais pagal gabumus, pomėgius, patirtį vaikais.
Taip dirbtinai segreguojami mokiniai ir susidaro pagrindas atsirasti kontroversiškoms socialinėms grupėms, visuomenėje auginamas susipriešinimas.
„Į jas renkami vaikai iš aplinkinių mokyklų, o jose dažniausiai lieka žemesnio socialinio, ekonominio, kultūrinio statuso šeimų vaikai. Taip dirbtinai segreguojami mokiniai ir susidaro pagrindas atsirasti kontroversiškoms socialinėms grupėms, visuomenėje auginamas susipriešinimas, nesimokoma įvairų socialinių grupių supratimo ir sugyvenimo kultūros“, – rašoma Švietimo ir mokslo komiteto komentare.
Vilniaus Licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius sako, klaidinga manyti, kad „elitinės“ mokyklos yra tos, kurios vykdo atranką. Pasak jo, ši sąvoka yra nepagrįstai primetama šioms mokykloms, nes nei mokiniai, nei mokytojai nėra elitas tiesiogine žodžio prasme. Be to, tai neatspindi jose vykstančio ugdymo proceso esmės. Pagrindinis tokių mokyklų skirtumas nuo kitų mokyklų, yra tas, kad jose ugdymo procesas yra orientuotas į aukštesnės mokymo ir mokymosi kokybės siekimą.
Atkaklus mokymasis, geri specialistai ir motyvacija duos gerus rezultatus
Jeigu valstybinė politika tikrai reikalautų aukštesnės mokymosi kokybės, tai visos mokyklos galėtų gan stipriai pakelti savo ugdymo kokybę, – teigia S.Jurkevičius.
Anot S.Jurkevičiaus, švietimo sistemos problema yra ne mokyklų įvairovė, o visuomenės nuostata, kad puikūs rezultatai gali būti pasiekti įvairiausiais būdais ir metodais, bet tik ne atkakliu mokymųsi. Vilniaus Licėjaus direktoriaus manymu, esminių pasikeitimų Lietuvos švietimo sistemoje sunku tikėtis, jeigu ugdymo pagrindas nebus atsakingas mokymas ir mokymasis.
„Dabartinės švietimo politikos tendencijos yra nukreiptos į įvairiausias veiklas, bet tik ne į reikalavimą rimtai mokyti vaikus. Šios netiesiogiai išreikštos nuostatos smukdo visą švietimo sistemą, kurioje atranką vykdančios mokyklos išsiskiria savo gerais mokymo ir mokymosi pasiekimais. Taigi susidaro įspūdis, kad norima nusmukdyti ir tuos, kurie randa jėgų nepalankiomis sąlygomis išlaikyti tam tikrą mokymosi kokybę“, – atsakė S.Jurkevičius.
Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos direktorius Tomas Kivaras teigia, kad ypatingai gabių moksleivių ugdymas yra iššūkis ne tik pačiai mokyklai, bet ir Lietuvos švietimui.
Tokių mokinių poreikius atliepti nėra lengva, jų mokytojai turi būti lankstūs, nuolat besimokantys, įvairialypiai švietimo specialistai. Jiems neužtenka tik aukštos dalykinės kompetencijos, o turėtų atitikti pasaulines mokymosi tendencijas.
„Nustebsite išgirdę, jog dalis mokytojų tiesiog numoja ranka į mokymosi sunkumų turinčius vaikus, kiti, priešingai, koncentruojasi į silpnesniuosius, nes gabesni viską ir taip išmoks patys. Tokiu būdu nukenčia abi pusės, mažta mokinių motyvacija mokytis, o sykiu kenčia ir akademiniai pasiekimai“, – aiškino T.Kivaras.
Pedagogas Bronislovas Burgis sako, kad mokytojams, mokiniams ir jų tėvams trūksta motyvacijos mokytis. Taip yra dėl to, kad valstybė nemoka parodyti išsilavinimo naudos.
„Atvirkščiai, valstybė rodo, kad ne išsilavinimas, ne išprusimas lemia, kas patenka į valstybės apmokamas pareigas. Ką mes žinome apie Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narių pažangumą mokykloje, universitete? Ką mes žinome apie jų pasiekimus tikrojo mokslo srityse? Kartais atrodo, kad tai – valstybės paslaptis“, – 15min sakė B.Burgis.
Ką reiškia pridėtinė vertė švietime?
Pridėtinė vertė švietime yra gana abstrakti sąvoka, kuri gali būti interpretuojama labai skirtingai, teigia Vilniaus Licėjaus direktorius. Atranką vykdančios mokyklos sudaro geresnes galimybes mokiniams, turintiems ryškesnę mokymosi motyvaciją, realizuoti savo gabumus.
„Jeigu valstybinė politika tikrai reikalautų aukštesnės mokymosi kokybės, tai visos mokyklos galėtų gan stipriai pakelti savo ugdymo kokybę“, – sako S.Jurkevičius.
KTU gimnazijos direktorius T.Kivaras, komentuodamas mokyklų kokybę, siūlo ugdymo įstaigas palyginti su teatrais.
„Lietuvoje teatrų daug ir įvairių, tačiau gausiausiai lankomi didieji šalies teatrai. Eidami į juos lankytojai žino, ko tikėtis. Jie yra tikri dėl spektaklio kokybės, ten vaidinsiančių aktorių ir panašiai. Tik ar mums kada kilo klausimas, jog teatrai, kuriuose dirba įtaigiausi aktoriai ar kūrybingiausi režisieriai, nesukuria pridėtinės vertės Lietuvos kultūrai?“, – klausia T.Kivaras.
Pasak T.Kivaro, Lietuvoje yra daug ir įvairių mokyklų, kurios kasdien veikia skirtingoje socialinėje, kultūrinėje ir geografinėje aplinkoje, todėl ir vertinti jų pagal vieną ir tą patį kriterijų nederėtų. Jis svarsto, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti švietimo bendruomenės telkimui, kad būtų galima dalytis gerosiomis patirtimis ir užtikrinti geriausias galimybes kiekvieno vaiko ugdymui.
„Kiekvienoje mokykloje yra teigiamų aspektų, kurie galėtų tapti pavyzdžiu kitai, kad ir labai aukštus akademinius pasiekimus turinčiai mokyklai“, – teigia T.Kivaras.
B.Burgis sako, kad jeigu valdininkai mano, kad prestižinės mokyklos nesukuria pridėtinės vertės švietimui, tai pagal juos ir pasaulio prestižinės aukštosios mokyklos neduoda naudos švietimui.
„Elitinės“ mokyklos atsirenka ne tik mokinius, bet ir mokytojus
Gerų švietimo specialistų poreikis neturėtų būti vertinamas kaip ydingas, o priešingai – tai skatina konkurencingumą ir tobulėjimą, mano KTU gimnazijos direktorius T.Kivaras.
Seimo Švietimo ir mokslo komitetas sako, kad „elitinės“ mokyklos iškreipia šalies švietimo rodiklius ne tik dėl mokinių atrinkimo, bet ir dėl mokytojų: šiose mokyklose įdarbinami geriausi savo sričių mokytojai. Mokyklų rezultatai lyginami regiono ar šalies mastu, o tai nėra korektiška nei tos, nei kitų mokyklų atžvilgiu.
S.Jurkevičius teigia, kad gerų mokytojų galima rasti visoje šalyje, tačiau problema yra mokytojų ruošimas. Jis pabrėžia, kad dėl neatsakingos valstybinės mokytojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistemos, aukšto lygio pedagogų trūksta be išimties visose mokyklose.
Gerų švietimo specialistų poreikis neturėtų būti vertinamas kaip ydingas, o priešingai – tai skatina konkurencingumą ir tobulėjimą, mano KTU gimnazijos direktorius T.Kivaras.
Be to, mokytojai laisvai migruoja šalyje, o neretu atveju dirba ir keliose švietimo įstaigose, kurios yra nebūtinai didžiuosiuose miestuose.
B.Burgio manymu, valdininkai turėtų išsiaiškinti kas turima omenyje, kai kalbama apie švietimo rodiklius. Pedagogas komentuodamas mokytojų trūkumą regionuose teigia, kad valstybė turėtų skatinti mokytojus vykti ten, tačiau kol kas ji to nesiima.
