– Lietuva garsėja savo agrarinėmis tradicijomis, tačiau dar neseniai jaunoji karta buvo linkusi nusigręžti nuo žemės ūkio teikiamų galimybių. O pastaraisiais metais, atrodo, kad jaunimas vėl atranda žemės ūkį.
– Gamta ir žmonių darbštumas nulėmė, kad garsėjame žemės ūkio tradicijomis. Šalies žemės ūkio sektoriuje dirba beveik dešimtadalis dirbančiųjų, o agrosektorius sukuria apie 8 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Penktadalį Lietuvos eksporto taip pat sudaro žemės ūkio ir maisto produktai. Šie skaičiai atrodo labai patraukliai savo profesinio kelio ieškantiems jaunuoliams, todėl ir jų grįžimas prie seneliams bei tėvams pragyvenimą garantavusios veiklos visiškai suprantamas. Net 17 proc. visų šalies ūkininkų yra jaunesni nei 40 metų. Naujausiais duomenimis tokių Lietuvoje daugiau nei 21 tūkstantis. Įtakos jų apsisprendimui ūkininkauti, žinoma, turėjo ir Lietuvos kaimo plėtros 20142020 metams programa, numatanti paramą pradėjusiems ūkininkauti taip pat papildomos tiesioginės išmokos.
– Ne paslaptis, kad nemažai jaunuolių pasidavė masinei emigracijos bangai. Viena iš sričių, kuriose jie bando laimę užsienyje – žemės ūkis.
– Geriausia tai, kad užsienio žemės ūkiuose dirbę jaunuoliai ilgainiui subrandina mintį savarankiškai ūkininkauti. Būdami emigracijoje jie užsidirba pinigų, subrandina daug idėjų, įgyja praktinės patirties, o, grįžę į Lietuvą, kimba kurti savų ūkių.
– Visuomenėje gaji nuostata, kad norint verstis žemės ūkiu aukštojo išsilavinimo tikrai nereikia.
– Žemės ūkis ir su juo susijusios veiklos Lietuvoje turi gilias tradicijas, dažnai perduodamas iš kartos į kartą. Tačiau norint efektyviai ūkininkauti vien praktinių ar iš tėvų perimtų žinių nebepakanka. Globaliniai šios rinkos veiksniai diktuoja poreikį žemės ūkio darbuotojų kompetencijai. Gebėjimų nuolat ir efektyviai valdyti visus veiksnius, susijusius su technologine, biologine, vadybine, rinkodaros pažanga, stoka net ir labai ilgametę patirtį skaičiuojančiam ūkiui gali būti pražūtinga. Imantis žemės ūkio verslo neužtenka atsakyti į klausimą, ką gaminti. Būtina išanalizuoti, kaip gaminti, kur ir kam parduoti. Todėl šiuolaikinis ūkininkas turi būti ir ekonomistas, ir vadybininkas, ir rinkodaros specialistas.
– Rietavo studijų centras kaip tik ir rengia aukštos kvalifikacijos agroverslų specialistus. Ne mažiau populiari ir Dekoratyviosios želdininkystės studijų programa. Kokios profesinės perspektyvos atsiveria įgijusiems šį išsilavinimą?
– Lietuviai visada mėgo savo aplinką apjuosti sodais, parkais ir žaliosiomis zonomis. Tačiau tenka pripažinti, kad daugelis pristinga specifinių žinių ir nepasiekia pageidaujamo rezultato. Todėl pastebimai auga profesionalių apželdinimo paslaugų paklausa – ne tik didmiesčiuose, o ir provincijoje. Atgyja susidomėjimas ir sodais. Dar neseniai savo sodybose pageidavę tik dekoratyvinių augalų, dabar vėl atsigręžiame į pragmatiškumą – norime paskanauti savame sode prinokusių vaisių arba uogų.
Rietavo studijų centre dekoratyviojo želdinimo profesinio bakalauro kvalifikaciją įgiję absolventai gali dirbti įvairiose želdynų projektavimo ir įrengimo įmonėse, medelynuose, parkuose bei botanikos soduose, įmonėse, užsiimančiose dekoratyviųjų želdinių prekyba, įkurti ir organizuoti savo dekoratyviojo apželdinimo verslą.
– Kokios ryškiausios tendencijos prognozuojamos Lietuvos žemės ūkyje?
– Naujausia tendencija – žemės ūkio paskirties teritorijos naudojimas ne maisto gamybai. Pavyzdžiui, prognozuojama, kad po penkerių metų daugiau kaip pusė Europos Sąjungoje išaugintų rapsų bus panaudota biodyzelino gamybai. Dar viena ryški tendencija – siekis išsaugoti kaimo vietovėse gyventojų tankį, aktyvinant žemės ūkį. Anksčiau buvo akcentuojamas ūkių konkurencingumas, o dabar žymiai svarbesnis tapo kaimo vietovių konkurencingumas. Ir daugiausiai šansų išlikti konkurencinėje kovoje turi augalininkystės ūkiai, mat orientavimasis į gyvulininkystę šalyje pastebimai mažėja.
Daugiau informacijos: www.kvk.lt
