„Demokratinės mokyklos“ įkūrėjas Nerijus Buivydas pasakoja, jog jo vadovaujamoje mokykloje ne tik rengiami bendri susirinkimai ir dėl daugelio mokyklos aktualijų sprendžia moksleiviai, tačiau ir matematikos pamoka gali būti stabdoma dėl joje tarsi netyčia nuskambėjusios patyčios iš bendraklasio. N.Buivydas įsitikinęs, jog tokie dalykai tą akimirką yra aukščiau, už sudėtį, atimtį ar tikimybių teoriją.
„Manome, kad socialinis-emocinis ugdymas yra pamatas dar prieš pradedant kalbėti apie akademinius dalykus. Iš praktikos esame pastebėję, kad jei vaiko emocijos siūbuoja, tai ir akademiniai dalykai, tikėtina, prastai sekasi. Kai emocijos suvaldytos – ir mokslai lengviau „važiuoja“, – sakė N.Buivydas.
Pašnekovo teigimu, šiuolaikiniame pasaulyje žinoti tam tikrą faktą nėra taip aktualu – panaršęs internete gali nesunkiai atrasti reikiamą informaciją. Tačiau neturėdamas emocinio „raštingumo“, nebūsi pasiruošęs gyvenimui, bendravimui su darbdarviais, užsakovais, šeimos nariais.
„Nepasimokęs emocijų valdymo negebėsi valdyti savęs, bendrauti su kitais, dirbti komandoje ir jausti empatijos. Tuomet kas iš tų žinių? Juk ir dirbam, ir gyvenam ne vieni, o komandose su žmonėmis. Ir gyvename su žmonėmis“, – vardino „Demokratinės mokyklos“ įkūrėjas.
Tačiau kodėl tai itin aktualu šiuo laikotarpiu? Dauguma ankstesnių kartų baigė mokyklas be tokio ugdymo pagrindų ir daugiau ar mažiau sėkmingai dirba bei kuria šeimas.
„Manau, kad šiandien šis ugdymas tampa svarbesnis, nei bet kada anksčiau. Anksčiau tuos ryšius mes išsiugdydavome už mokyklos ribų: ar šeimoje būdavo daug vaikų, ar kiemuose. Vaikai vakarus leisdavo tarp bendraamžių, taip išmokdavo. Šiandien šeimose gan dažnai auginamas vienas vaikas, vaikai į lauką neleidžiami vieni – visada su suaugusiais. Galiausiai, jei ir susieina pažaisti kartu, dažnai būna palinkę virš ekranų. Ten – įdomus pasaulis, bet jis neugdo emocinio intelekto ir nekuria socialinių ryšių“, – paaiškino N.Buivydas.
Pašnekovo teigimu, emocinis ir socialinis ugdymas nėra sutalpinamas į vieną kokią nors pamoką. „Demokratinėje mokykloje“ šiuo ugdymu persismelkusi visa mokyklos kasdienybė, visi mokytojų pokalbiai su moksleiviais, visa aplinka nuo mokyklos durų pravėrimo ryte iki užvėrimo pamokoms pasibaigus.
„Net jei pastebime kažkokią vaiko problemą, bendraujame su tėvais, kad galėtume užtikrinti tolimesnį emocinį bei socialinį ugdymą ir to vaiko šeimoje“, – sakė pašnekovas.
Šiaulių rajono Aukštelkės mokykla iš pirmo žvilgsnio yra tipiška regiono ugdymo įstaiga, tačiau pastaruoju metu ji taip pat iškeliama kaip pavyzdys. Jos direktoriumi prieš kelerius metus tapęs Vaidas Bacys emocinį ir socialinį ugdymą laiko itin svarbiu ugdymo procese.
Jis pripažįsta, kad pačių mokinių bendruomenė yra labai įvairi: vienoje mokykloje mokosi ir turintys negalią, ir sugrįžusių iš užsienio tėvų vaikai.
„Mes patys iš savęs esame labai skirtingi. Ir nori nenori esame priversti būti kartu. O tai ir yra emocinis ugdymas, ar ne?“, – retoriškai klausia V.Bacys.
Tačiau kodėl būtent dabar prireikė vaikus mokyti to, ko jie tarsi turėtų išmokti natūraliai?
„Mokslas juda į priekį, technologijos juda į priekį, demokratija juda į priekį – kažkada ir kūno kultūros kaip pamokos nebuvo, nes visi buvo fiziškai aktyvūs ir be jos. Jei pripažįstame, kad socialinis emocinis intelektas šiandien yra labai svarbus – reikia to mokytis. O kodėl būtent dabar? Matyt, eame tokiame visuomenės raidos etape: esame aktyvesni, globalesni, mobilesni, bendraujame su didesniu skaičiumi žmonių ir tie santykiai dažniau kinta. Anksčiau gyvendavome nedidelėje bendruomenėje ir tie santykiai susiklostydavo natūraliai. Dabar turime išmokti greitai pažinti kitą žmogų, aktyviai bendrauti, juolab, visi esame itin skirtingi. Ne paslaptis – mums, lietuviams, yra labai sunku būti šalia kitokio“, – sakė V.Bacys.
Jo nuomone, pagrindinis socialinio ugdymo tikslas – kaip gyventi vienam šalia kito, mokytis, dirbti ir visiems jaustis laimingiems bei sėkmingiems.
„Aš paklausiu: kiek mes esame pasiryžę būti klasėje su hiperaktyviu vaiku? O su negalią turinčiu? Sovietmečiu visi būdavome kažkaip „sugraduojami“. Neįgalūs vaikai bendrojo lavinimo mokykloje apskritai nesimokydavo. Dabar buvimas su kitokiais reikalauja tam tikro intelekto – tiek iš mokytojų, tiek iš mokinių tėvų, tiek iš vaikų“, – svarsto pašnekovas.
Aukštelkės mokykloje vadovaujamasi „Summerhill“ demokratinės mokyklos išpopuliarintais priesakais: „Rūpinuosi savimi. Rūpinuosi kitu. Rūpinuosi aplinka“.
Mokyklos direktorius mano, jog savimi rūpintis svarbu todėl, kad galėtum aiškiai įvardyti, kas tau nepriimtina ir ką tu nori rinktis. Rūpintis kitu ir aplinka reikia, kad galėtume darniai gyventi tam tikroje erdvėje.
V.Baciui pritaria ir Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos psichologė Sigita Dirgėlienė: socialinis – emocinis ugdymas labai svarbus norint išugdyti vaikams bendražmogiškas vertybes, kurios padeda prisitaikyti šiuolaikiniame pasaulyje. Tai yra ir bendravimo įgūdžiai, ir sveikas gyvenimo būdas, pagarba, drąsa apginti savo įsitikinimus ir nepalūžti, kai kas nors nepasiseka, savidrausmė, valios ugdymas, talentų, įgūdžių, tikslų siekimas bei daugelis kitų. Tai yra esminiai gebėjimai žmogui, kuris nori gebėti valdyti savo gyvenimą, kurti jį tokį, kokį nori matyti.
Anot psichologės, anksčiau ugdymas buvo skirtas kolektyviniam bendravimui, kurio modelis buvo paklusti ir daryti tai, ką reikia didelėse organizacijose (gamyklose ir pan.). Dabar ypatingai akcentuojamas žmogaus individualumas, gebėjimas tvarkytis įvairiose netikėtose situacijoje, skatinama atskleisti save ir savo kūrybiškumą. Tačiau tam reikia turėti gebėjimų suprasti, ko tu nori ir kaip tai pasieksi, žinoti, kokių įgūdžių tam reikia, mokėti sutarti su aplinkiniais. Toks yra socialinio – emocinio ugdymo tikslas.
Tačiau S.Dirgėlienė pabrėžia – nėra žmonių, kurie tuos įgūdžius susiformavę šimtu procentų. „Visi mes klystame, bet turime stengtis ir bandyti ugdyti bendražmogiškas vertybes savyje – ir suaugę, ir vaikai. Čia kaip ir tėvystė – nėra neklystančių tėvų, visi padaro tam tikrų klaidų. Bet tėvai, kurie stengiasi ir ieško, kaip geriausia auginti vaikus, daug daugiau padeda tiems vaikams suprasti save ir jie patys daug geriau save supranta kaip tėvai, negu tie, kurie galvoja, kad vaikai ir taip užaugs. Užaugs, niekas nesustos augime, tik rezultatas bus kitoks“, – įsitikinusi psichologė.
