Širdį nuolat glostydavo ispaniškos melodijos. Mokiausi ispanų kalbos, kuri taip maloniai „kutena“ ausis. Galų gale keliaujant po Ispaniją per vasaros atostogas kvapą gniauždavo kraštovaizdžio įvairovė, kokios nerasite jokioje kitoje Europos šalyje – nuo žaliuojančių Galisijos pievų iki Valensijos apelsinų giraičių. Ir visuomet žinojau – į šią šalį grįšiu ilgesniam laikui.
Praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje jau stovėjau oro uoste su lagaminu, degančiomis akimis žvelgiau į oro uosto švieslentėje pažymėtą savo skrydį, pasirengusi versti naują gyvenimo puslapį – pusmetį pagal ERASMUS mainų programą praleisti Ispanijoje, netoli Madrido esančiame Alkala de Henares mieste. Pastarojo universitete, viename žymiausių Ispanijoje, aš ir studijavau.
Misija – griauti stereotipus
Vienas iš mano tikslų svetur buvo tapti savo šalies ambasadore. Nuvykus į Ispaniją ne kartą teko griauti stereotipus arba nuomones, kad, tarkime, Lietuvos sostinė yra Talinas arba Ryga. Pamenu pokalbį su studentu iš Didžiosios Britanijos dar pačioje studijų pradžioje. Šiam pasiteiravus, iš kur atvykau, lakoniškai atsakiau – iš Lietuvos. „O kur Lietuvoje gyveni?“ – pokalbį tęsė auksinių garbanų savininkas, vardu Alanas. Patikslinusi, kad esu vilnietė, sulaukiau nuostabos kupinos veido išraiškos ir nuoširdaus prisipažinimo, kad iki šiol jis manė, jog mūsų sostinė – Ryga. „Aaa dabar žinau, Ryga – Estijos sostinė“, – padėtį bandė taisyti britas. Vėl jį pertraukiau, paaiškindama, kad tai – kaimynės Latvijos sostinė, tuo tarpu Estijos – Talinas. Be tokių trumpų geografijos pamokų užsienio studentams, ne kartą teko atsakyti į kitokius gluminančius klausimus, tarkime, ar savo šalyje mes kalbame anglų kalba? Pamenu suglumusius studentų veidus, kai pasakydavau, kad kalbame lietuviškai, kitaip tariant, turime savo kalbą.
Vakarėliuose – „laimikio“ paieškos
Per svečioje šalyje praleistą pusmetį teko sutikti ir pažinti daugybę žmonių. Fantastiška sėdėti vienoje auditorijoje su vokiečiais, italais, prancūzais, brazilais, filipiniečiais ar kitų šalių studentais ir dalintis savo patirtimi, keistis nuomonėmis. Tie patys žmonės lydėjo ne tik paskaitose, bet ir keliaujant ar linksminantis. Daugelis ERASMUS statusą tapatina tik su nuolatinėmis kelionėmis ir nesibaigiančiomis fiestomis. Tiesa, pripažinsiu, jų tikrai netrūko.
Kiekvieną mėnesį keliauti Ispanijoje siūlydavo organizacija ESN (Erasmus International Network – angl.; Erasmus tarptautinis tinklas – liet.) Kartu su ja ir būriu ERASMUS studentų keliauti kainuodavo pigiau. Be to, organizavome keliones ir atskirai – mažesnėmis grupelėmis. Spėjau pasigėrėti šokančiais fontanais Barselonoje, išvysti verdančias „Real“ sirgalių aistras per rungtynes „Bernabeu“ stadione Madride, pasigerėti pasakiškais Toledo peizažais, minti Granados senojo rajono – Sakromonte – takais, menančiais apie flamenko žanro ištakas, lankytis daugybėje nuostabių vietų šalyje, kurią taip troškau pažinti. Pabuvojau ir už jos ribų – saldžiuoju portveinu garsėjančiame Porte bei meilės miestu tituluojamame Paryžiuje.
Kiekvieną savaitę antradieniais ir ketvirtadieniais ERASMUS studentų laukdavo fiestos. Savaime suprantama, didžioji dalis vakarėlių dalyvių – iš įvairių pasaulio kampelių į Ispaniją sugužėję studentai, žinoma, netrūko ir vietinių. Pastaruosius galima būtų suskirstyti į dvi grupeles: ESN nariai, kurie padeda susiorientuoti atvykusiems į svečią šalį ir tie, kurių pagrindinis vakaro tikslas – „sumedžioti laimikį“ vienai nakčiai. Pabandysiu nupiešti kone kiekvieną kartą klubuose pasikartojančią situaciją: prieina vietinis prie ERASMUS studentės, apsikeičia keliomis banaliomis frazėmis ir jau trečiame sakinyje pereina prie svarbiausio klausimo: „Turi vaikiną?“ Atsakius teigiamai ar tiesiog atsisakius šokti, vaikinas išgaruodavo kaip dūmas. Būdavo ir kur kas didesnių drąsuolių, kurie neklausę stverdavo merginą ir bandydavo tiesiog įsisiurbti į lūpas, demonstruodami savo karštą būdą. Visus šiuos „medžiotojus“ vakaro pabaigoje galiausiai būdavo galima pamatyti kokios nors žavios studentės draugijoje atokesniam klubo kampelyje meiliai burkuojančius.
Dar vienas pastebėjimas – su ispanais susidraugauti nebuvo lengva. Vietiniai paskaitose į atvykėlius iš kitų šalių praktiškai nekreipia jokio dėmesio – mat ERASMUS studentai tėra laikini praeiviai jų gyvenimuose, tad kam vargintis juos pažinti? Apskritai ispanai labai paviršutiniški, jie su visais elgiasi draugiškai, maloniai, tačiau iki galo nėra atviri ir į rimtas draugystes nesileidžia. Galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek draugų, kaip kad mes Lietuvoje suprantame nuoširdžią draugystę, susiradau per praleistą Ispanijoje pusmetį.
Kreipinys į dėstytoją – vardu
Nors daug keliavome ir dar daugiau linksminomės, šalia viso to teko ir padirbėti, kad toli gražu ne pirmąja užsienio kalba lygiaverčiai su vietiniais studentais laikytume egzaminus. Ispanijos universitete studijų lygis panašus kaip Lietuvoje, tačiau kai kurie dalykai iš tiesų stebino. Akį rėžė akivaizdūs dėstytojų ir studentų bendravimo skirtumai. Dėstytojai mikliai įsimena reguliariai paskaitas lankančių studentų vardus, pavardes. Studentai į dėstytoją kreipiasi ne „prof. habil.. mokslų daktare Pavardeni“, o, pvz., „Estebanai“! Visai nesvarbu, kad kreipiamasi į šeštą dešimtį perkopusį ir aukštesnį statusą turintį žmogų. Kita vertus, dėl tokio bendravimo paskaita ar seminaras kur kas šiltesnis, jaukesnis – jautiesi lyg diskutuodamas draugų būryje. Dėstytojas taip pat, norėdamas ko nors paklausti, neduria pirštu į pavardžių sąrašą, o tarsi spontaniškai paklausia: „Alvarai, o ką tu apie tai manai?“
Novatoriškas požiūris į dėstymą
Kai kurie dėstytojai stebino novatorišku dėstymo būdu. Štai kad ir verslo teisės dalyko dėstytojas visus užsiėmimus perkeldavo į virtualų lygmenį. Sėdėdavome visi seminare prie kompiuterių, prisijungę prie specialaus tinklo. Diskutuodavome, keisdavomės nuomonėmis, nagrinėdavome teisės aktus, o baigiantis paskaitai turėdavome pažymėti forume, ko išmokome, kas buvo svarbiausia. Taip pat dėstytojas akcentuodavo, kad tokiu būdu kaupiame nedidelę virtualią biblioteką apie studijuojamą dalyką. „Kada nors jau būdami savo šalyse pagalvosite – mano kolega šiuo klausimu buvo pasisakęs forume ir nurodęs šaltinių, kur galima rasti daugiau informacijos. Ir jums tai bus naudinga“, – sakydavo jis. To paties dalyko kita dėstytoja Amerikos verslo teisę pateikė taip pat netikėtu metodu – tarsi žaidimu. Kiekviename seminare gaudavome naujas korteles, kuriose – uždaviniai ar klausimai, susiję su studijuojamu dalyku. Žaidimo forma – spręsdami vis naujas korteles – sužinodavome kaskart vis daugiau ir daugiau.
Jokių nuolaidų ERASMUS studentams
Pati vertinimo sistema Ispanijoje panaši kaip Lietuvoje. Dalykuose, kuriuos studijavau, teko dirbti visą semestrą ir galutinį pažymį sudarė įvairių atliktų darbų suvestinė, dalyvavimas seminaruose bei galutinis egzaminas. Beje, Ispanijoje beveik visuose dalykuose dalyvavimas, lankymas bei aktyvumas toli gražu nėra garantija, kad išlaikysi egzaminą. Visi gauna tą patį testą, visiškai nesvarbu, kiek pastangų įdėjai besimokydamas ar lankydamas paskaitas – atsakai į testo klausimus arba ne.
Nedaromos nuolaidos ir ERASMUS studentams. Nuo pat pirmų dienų teko koja kojon žengti su ispanais studentais – atlikti tas pačias užduotis, rašyti kontrolinius, daryti prezentacijas žodžiu ispanų kalba ir pan. Ir nė karto nebuvo duota nė minutės daugiau laiko nei vietiniams.
Tiesa, dalykai anglų kalba nepasirodė labai stiprūs. Mat ne visų dėstytojų anglų kalba pakankamai gera. Dažnas studentas atvykęs iš kitos šalies kalba gerokai laisviau. Be to, dažnai tokias paskaitas lankantys ispanai taip pat sunkiai dėsto mintis užsienio kalba.
Per fiestas, siestas ir sekmadieniais – uždarytos parduotuvės
Ką tikrai moka ispanai – tai švęsti. Vienas labiausiai erzinančių dalykų būdavo tai, kad šventinėmis dienomis nedirbdavo parduotuvės. Tad maisto kartais tekdavo nusipirkti bent kelioms dienoms į priekį. Vienintelė išeitis iš anksto nepasirūpinus maistu – eiti valgyti vadinamųjų tapų (užkandžių – liet.) Užsisakius taurę gėrimo viename iš Alkalos barų prie jos gausite ir užkandį. Dažniausiai jį galima pačiam išsirinkti iš pakankamai įvairaus meniu: porcija kalmarų žiedų, prancūziška ar ispaniška tortilija, mėsos vėrinukas ir pan. Išgėrus kelias taures pasirinkto gėrimo, kartu galima ir pavalgyti. Beje, gana pigiai – vos už 2,5 euro. Nešventinėmis, darbo dienomis ispanai taip pat dirba ne ištisą dieną (išimtis – didesni prekybos centrai). Mažesnės parduotuvėlės 14-17 val. būna uždarytos. Siestos laikas, kuriuo ispanai skuba papietauti su šeimomis ar pailsėti.
