Kai ji buvo Prancūzijoje taip pranešdavo naujienas. Skaitydama jas, pamaniau, kad jei kada ir man tektų išvažiuoti ilgam, būtinai ir aš rašyčiau. Juk viskas pasimiršta. Taigi, visas ateinantis pusmetis bus praleistas Ispanijoje, Zaragozos universitete!
Kelionė
Kelionė buvo netrumpa. Užtrukau net 14 val. Būtų buvusi gal ir trumpesnė, bet kadangi lėktuvas skrido iš Vilniaus 8 val. ryto, o aš anksčiau išvykti nenorėjau, teko keltis 2.30 val. ryto (prieš tai dar atbuvus atsisveikinimo vakarėlyje (ačiū visiems už dovanas) ir turėjus dilemą, ką dar iš lagamino išimti, nes jis sveria tikrai daugiau nei 20 kg) ir 3.00 val. ryto jau būti kelyje į Vilniaus oro uostą. Oras pasitaikė tikrai nekoks: nesutramdomas ir stiprus vėjas kartu su lietumi, bet mano tėtis pats geriausias vairuotojas, o kadangi lydėjo visa šeima, geros nuotaikos nestokojom.
Vilniaus oro uostas kaip visuomet mažas, tad jokios painiavos ir bėgiojimų. Prie kokio takelio eiti išdavė ir žmonių apranga: šortai, šviesios suknelės ir net kepuraitės nuo saulės. Žiūrint į juos man darėsi šalta... Tik įėjus į oro uostą Vytukas (brolis) pasvėrė mano lagaminą – 19,9 kg! Aš tikra lagamino dėjimo meistrė (dar ryte prieš išvažiuodama iš namų ištraukiau keletą daiktų–nuojauta neapgavo). Daug kartų apkabinusi mamytę, tėvelį ir brolį pajudėjau apsaugos link (kažkaip iš to jaudulio pamiršau iš kuprinės išimti visus skysčius, bet jokių pastabų negavau) ir – į lėktuvą. Nors Ispanija jau mano penkiolikta lankoma šalis, tačiau keliauju viena ir taip ilgai pirmą kartą, gal todėl ir jaudulys buvo. Kaip minėjau anksčiau, oro sąlygos nebuvo labai geros, tad mes vėlavome kilti (kitas lėktuvas vėlavo nusileisti). Pakilus buvo įspėta apie pakratymą, tačiau pilotas buvo tikras profesionalas, nes nė karto nepakratė. Daugeliui aplinkinių esu sakiusi, kad nemėgstu skristi su lietuviais, nes jie ne visuomet elgiasi kaip pridera. Bet šį kartą buvo blogiau: lietuviai ir dar būrys vaikų. Šalia pasitaikė „naujoji“ mamytė su dukrele, kuri stojosi, sėdosi, ėjo, garsiai emocijas reiškė ir pan., o „naujoji“ mamytė vis aiškino,kad jos gyvens ant jūros kranto nuosavame namuke ir pan. (toks jausmas, kad kiti skrendantys tik apelsinų rinkti važiuoja, o ji vienintelė – atostogaut. Lietuviai....). Tad iš 3 val. 50min. skrydžio laiko pamiegoti teko mažai, turint tokius kaimynus. Nusileidus Ispanijoje, Gironos oro uoste, mane pasitiko +25 laipsnių šiluma (taip sakė pilotas, o man atrodė, kad daug karščiau). Šis oro uostas taip pat nėra didelis. Kelios juostos pasiimti bagažui (dėl savojo nesijaudinau, nes lipant iš lėktuvo mačiau kaip nuvažiavo vežimėlis su visų bagažu ir ryškiai šviečiančiu manuoju, violetiniu), tačiau bent penki automobilių nuomos punktai. Tie, kurie suplanavę nuomotis automobilius, tai padarė pirmiau, negu pasiėmė savo lagaminus. Kiek pavėlavęs, gali nebegauti norimos mašinos, kaip nutiko porelei, laukiančiai savojo bagažo šalia manęs.
Išeinant iš oro uosto visur – ženklai (tualetas, taxi, autobusas, kavinė), tad kalbos gali ir nemokėti. Iš oro uosto autobusai važiuoja kas 15 min. trimis kryptimis: Girona, Barselona ir Prancūzija. Vienu metu ta pačia kryptimi pajuda ne vienas autobusas, daugiausia važiuojančių į Barseloną, aš taip pat su šia banga.
Bilietą nusipirkti labai paprasta – gauni kortelę, kurią autobuse perbraukia vairuotojas (beje, bilietas galioja 30 dienų, o jeigu dar perki ir bilietą atgal, išeina pigiau). Pastebėjimas, kad bagažą turi pats susidėti (Lietuvoj vykstant iš Vilniaus į Klaipėdą dažniausia padeda vairuotojai). Tad nuo Gironos prasidėjo kitas mano kelionės etapas. Autobusu važiuoti ilgai netruko – vos valandą, tačiau pravažiavome net tris kelio mokėjimo punktus. Gamtovaizdis itin skiriasi nuo Lietuvos – visur šviesu ir dominuoja smėlio spalvos, nors augalijos nemažai. Tai mane užliūliavo ir nieko negalėjau sau padaryti kaip tik miegoti.
Atvykusi į Barseloną pajutau kaip nejučiom šypsausi. Kadangi autobusas važiuoja pagrindinėmis gatvėmis, gali pamatyti ir Barselonos simbolių: Sagrada Familia (Šv. Šeimynos bažnyčia) miesto simbolį, architekto Antoni Gaudi garsiausią kūrinį ir vieną iš originaliausių bažnyčių pasaulyje. Taip pat Torre Akbar – vieną iš žinomesnių Barselonos dangoraižių. Taip ir norisi, kad apsuktų dar vieną ratą.
Nuotykiai Barselonos autobusų stotyje
Toliau mano nuotykiai Barselonos autobusų stotyje. Stotis ne maža: per du aukštus, iš dviejų pastatų ir daug durų. Pamaniau, kad svarbiausia eit į vidų, pro kurias – ne taip jau ir svarbu. Bilietą gal būčiau ir greičiau nusipirkusi,bet pasižiūrėjau informacijoje, kad kasos yra pirmame aukšte ir pradėjau ieškot. Tik po kiek laiko prisiminiau, kad ispanai kaip ir anglai pirmą aukštą vadina tai, ką mes vadiname antru aukštu. Važiuodama eskalatoriumi į viršų pamaniau, kad kasos antrame aukšte, o kavinės ir parduotuvės – pirmame – visiška nesąmonė (kai tau reikia „bogintis“ su lagaminais). Pakilus pasitiko eilutė žmonių (bet aš nesijaudinau, nes prieš tai buvau pasitikrinus, kad autobusas važiuoja kas valandą iki pat vėlyvo vakaro). Šiuo atžvilgiu situacija panaši kaip Lietuvoje: kasų buvo labai daug, tačiau veikė vos trys. Kasininkė buvo maloni, pasiūlė autobusą, kuris išvažiuoja už 10 min. ir patikino, kad tikrai į jį spėsiu šioje didelėje stotyje, nes reikiama platforma yra tik nusileidus eskalatoriumi. Truputį keista buvo, kai pasakė platforma nuo 20 ir 21.
Tačiau paaiškėjo, kad vienu metu pajuda du autobusai, nes norinčių tikrai daug, o Zaragoza tai tik tarpinė stotelė (galinė Madridas). Tačiau sėsti į kurį nori autobusą vis tiek negali, reikia bilietą parodyti vairuotojui ir šis mosteli ar gali lipti pas jį ar pas kitą vairuotoją (atrankos kriterijų nesupratau, pirmiausia maniau, kad gal manajame visi tik iki Zaragozos važiuos, o kitame iki Milano, tačiau atvažiavus pasirodė, kad ne. Kiti keleiviai liko sėdėti ir laukti Madrido). Bandant pakelti ir įsprausti savo lagaminą prie bagažo man padėjo ispanų šeima, kuri manęs paklausė ir sužinojo, kad tai ne jiems reikalingas autobusas, nors savo daiktus jau buvo sudėję (apsižiaugiau, kad pavyko visiškai neišsiduot, jog esu ne ispanė ir kad žmonės paslaugūs). Tai buvo ilgiausia kelionės atkarpa. Užtruko kaip ir skristi iš Lietuvos – 3 val. 50 min., bet visi žinome, kad autobusas – tai ne lėktuvas. Keleivių buvo pilna pilna. Buvo likusios tik 2 laisvos vietos, tad mano bendrakeleivis (kaip spėju, italas) persėdo į jas (kadangi toje pusėje ir jo draugai sėdėjo),o aš galėjau irgi džiaugtis dviem vietomis – savo kompiuteriui ir kojoms. Stengiausi miegoti, bet saulė kepino kaip tik iš mano pusės, gelbėjo tik užuolaidos ir nepriekaištingai veikiantis oro kondicionierius. Kaip be jo būtų blogai, visi suprato, kai nuvažiavus pusę kelio vairuotojas sustojo degalinėje (rekomendavo ledų nusipirkti) ir grįžus į autobusą užėmė kvėpavimą, visi atsiduso, kai kondicionierius vėl pradėjo pūsti. Žinant, kad beliko tik pora valandų kelio, miegoti nebesisekė, prisidėjo prie to ir jaunų lenkų grupelė garsiai besiklausanti muzikos per mobilųjį telefoną (tai priminė Vilniaus troleibusus ir kai kuriuos jų keleivius).
Atvykstant į Zaragozą pasitinka didžiulis kalnas su stovinčiu metaliniu buliumi (dydis, įsivaizdavimui, kaip ant kokio Gedimino kalno, nes matosi iš labai toli ir labai didelis). Autobusų stotis ne tokia didelė ir nauja kaip Barselonos, bet kartu čia yra ir traukinių stotis (traukiniių neįmanoma palyginti su mūsų, atrodo nauji, gal tai viena iš priežasčių, kodėl su jais brangiau keliauti nei su autobusais). Išlipusi iš autobuso ir sekdama nuorodas pakylu eskalatoriumi lišėjimo link, ten išsirikiavę vienodi taksi automobiliai ir pavėsyje stovintys jų vairuotojai. Sukaupiu visą savo drąsą ir žinias ir skambinu buto šeimininkei, ši nekalba angliškai, tad reikia susikalbėt tik vartojant ispanų kalbą. Pokalbis pavyksta ir belieka tik važiuoti su taksi, kadangi manęs jau laukia. Šeimininkės balsas malonus, susikalbėt pavyko, tad toliau šypsaus.
Išėjus į lauką būryje lūkuriuojančių taksistų kreipiuosi ispaniškai pasisveikindama ir sakydama, kad reikia taksi (pamiršau paminėti, kad pakilus išėjimo link, kur nebėra autobusų tik matosi traukiniai ir kavinė, galima sakyti, nė vieno žmogaus, tad taksistai mane tikrai pastebėjo). Pirmasis mane pavežti pasišvė vyresnio amžiaus vyriškis, mano lagaminą įkėlė į bagažą ir paklausė, kur vežti. (Mano ispanų kalbos mokytojas Aleksas buvo pamokęs, kad geriau neišsiduoti, jog esi „žalias“ užsienietis, kad netektų daugiau sumokėti už vežimą... Geriau kalbėti ispaniškai, o vežant žiūrėti į šoną, o ne į priekį, nes kitaip vairuotojai iškart pradeda kalbėti). Taigi pamokyta, ispaniškai pasakau gatvę ir numerį, tačiau vairuotojas pasitaiko labai malonus ir pradeda kalbėti, jog neįtikėtinai karšta (pas jį mašinoje termometras rodė +44, tai žinoma nesąmonė, buvo +35), klausia ar pakanka kondicioniriaus ir sukinėja man vėjelį. Galų gale paklausia, iš kurio Italijos miesto esu? Belieka tik šyptelėti. Kelionė taksi trumpa, vos 3 km už kuriuos sumoku mažiau kaip 8 eurus (vėliau šeimininkai sakė, kad tai normali kaina). Rankose turėdama adresą iki galo jo nesupratau: gatvė, numeris, o tada kažkodie du žodžiai ir viskas – o kur buto nr.? Prie namo durų – skambučiai su butų numeriais – ir mano tie du žodziai! O džiaugsme! Spaudžiu – vėl išgirstu malonųjį šeimininkės balsą ir darau duris. Iš karto pagauna gaivumo jausmas, o tada dilema, kaži kuriam aukšte tas mano butas? Kaip tik iš lifto išlipa valytoja, pasiklausiu jos ir gaunu atsakymą – pirmas. Lipu į liftą, spaudžiu 1 ir laukiu, išlipus matau du butus, nusprendžiu kad manasis kairėje, nes adrese esantis tie du žodeliai primena, kad vienas iš jų ispaniško žodžio kairė trumpinys. Įkvepiu ir spaudžiu skambutį, o tada apačioje pasigirsta šeimininkės balsas – suprantu, kad pakilau per daug!!! Ką jau bedarysi, tenka leistis žemyn, susitinku su šeimininke ir šeimininku, kuris padeda nusinešti lagaminą ir iškart gaunu paaiškinimą, kad mano butas entlo aukšte, kuris laikomas tarp vestibiulio ir tai, ką jie vadina žemės aukštu kaip anglai. O aš paspaudus lifte skaičių 1, pakilau ten, ką mes turbūt jau ir nebe antru,o trečiu aukštu pavadintume, jei priskaičiuosime vestibiulį (tad, jei žiūrėtumėte iš lauko aš gyvenu antram aukšte, o pagal ispanus išeitų, kad rūsyje). Į butą įžengiau prieš šešias vakaro. Štai ir keturiolika kelionės valandų!!!
Šeimininkai
Šeimininkė tik pamačiusi mane puolė vadinti pobrecita (lietuviškai tai reiškia vargšelė), pasiūlė atsisėsti, atnešė šalto vandens ir vėduoklę. Man atsikvėpus aptarėme namų tvarką, piniginius reikalus ir pan. Kadangi aš pirmoji gyventoja, turėjau galimybę pasirinkti kurį noriu kambarį. Pinigų iš karto nereikalavo, tik paso kopijos, kadangi tokios Ispanijos nuomos taisyklės, tad kartu su šeimininku nuėjome nukopijuot, viskas labai arti, pakeliui parodė šį bei tą – gyvenu labai arti centro, tiesiog galima sakyti pačiam centre. Grįžus buvau supažindinta su kaimynu, sakė labai svarbu kaimynus pažinoti, jei norėsi pasiskolinti cukraus ar kokios pagalbos prireiks. Draugiški tie ispanai.
 |
| Sandros Butkutės nuotr. /Kambarys, kuriame apsistojo Sandra. |
Pati šeimininkė po kiek laiko jau pradėjo hijita (dukrele) vadinti, tikrai labai maloni, rūpestinga (paklausė, ar turiu patalynę, pasakiau jog turiu užvalkalus, bet kaldros ne, tad didžiulėje spintoje ji parodė kaldras ir užvalkalus, tuomet pradėjo traukti man vieną, kai paaiškinau, kad užvalkalą turiu ji tuomet pasakė,kad kaldros reikalingos miegot tik žiemai – juk čia taip karšta!) ir tvarką mėgstanti moteris (ispanišką tvarką – lietuviškos tvarkos dar nėra čia). Šeimininkas labai išprusęs žmogus – spėjau sužinoti, kad jam 61 metai, kalba keturiomis kalbomis, dirba „General Motors“ ir nusivylęs, jog ispanai nekalba angliškai. Prieš išeidami iš buto aprodė man artimiausius prekybos centrus, kur galima pigiau nusipirkti ir netgi supažindino su vaisių ir daržovių parduotuvėlės pardavėja. Atsisveikinant padovanojau lietuviškų saldainių (nors, kai taip karšta, jie turėtų būti šaldytuve laikomi).
Uždariusi duris likau patenkinta: gavau abiejų šeimininkų tel. numerius ir savo raktus! Išsikroviau lagaminą ir pirmiausia ant lovos pasidėjau mamytės dovanotą pagalvėlę. Čia bus mano namai pusę metų!!!
Universitetas ir parduotuvės
Taip labai trumpai. Šiandien išsiruošiau susirasti universitetą (tam, kad rugsėjo pirmąją neplavinėčiau) ir nusipirkti maisto. Viską radau labai lengvai. Universiteto miesteliu likau sužavėta.
 |
| Sandros Butkutės nuotr. /Zaragozos universiteto teritorija, Ispanija |
Apsipirkti nuėjau į prekybos centrą „Mercadora“, na tokio dydžio kaip „Maxima“ vieno X, norėjau košės kokios nors, bet neradau – ėmiau ryžius. Neradau ir pieno tokio kaip pas mus, kur laiko šaldytuvuose ir galioja tik keletą dienų. Visi buvo paprastai sudėti lentynose, o pakuotės 1,5 l, o ne kaip pas mus įprastas 1 l. Bet skanus pienas, neturi to specifinio skonio kaip pas mus „Marge“ ir „Mu“, kurie ilgai galioja. Dušo želę padėjo išsirinkti pardavėja, rekomendavusi su alyvuogėmis (beje, ji buvo viena iš pigiausių – nekišo brangaus daikto) ir šiaip pas mus „Maximoj“ kosmetikos skyriuj nebūna patarėjų... O perkant skalbiklį vienas senukas paklausė manęs, kažin, ar čia tas pats baliklis rūbams, kurį jis laikė rankoj yra tas pats, kurį jam buvo užrašius žmona ant lapelio. Atsakiau, kad nežinau, nes šioj parduotuvėje perku pirmą kartą ir kad net nesu ispanė. O jis atsakė, bet vis tiek labai graži. Prie kasos perkant pardavėja viską sudėjo į maišelius, už kuriuos nereikia mokėti, deja, nepardavė man sausainių... Buvo po du supakuoti ir daug pridėta į krepšius, kaip ji po to aiškino jie vieni neparduodami, o su kažkuo, kadangi jie buvo žemės aukšte, o aš apsipirkinėjau pirmame aukšte, tai nusprendžiau kitą kartą eiti aiškintis su kuo juos parduoda...
Šiandienai manau pakaks.. Eisiu nusipirkti šviežių vaisių... (o kad jūs būtumėte matę, koks pasirinkimas jūros gėrybių...)
