Daugiau Vytauto pasakojimų rasite čia.
Šiandien mūsų laukė ilga diena universitete... Pirmiausia, turėjo būti Rugsėjo pirmosios šventė trečiakursiams, bet kadangi žinojome, kad ten ir vėl bus tik nesuprantamos šnekos, iškeitėme jas į miegą. Vis dėlto atvykome tiesiai į prancūzų kalbos kursus. Ilgai ieškojome laisvos auditorijos, kol pagaliau susėdome kokių 15 žmonių. Dėstytoja kažką pradėjo kalbėti ir kažkaip nelabai jaudinosi, kad dalis studentų visiškai nieko nesupranta. Netoli mūsų sėdėjo dar 2 vyrukai, kurie visiškai nemoka prancūziškai, todėl pasijautėme drąsiau, nes nemaža dalis mainų studentų labai gerai šneka šia kalba. Po 15 minučių dėstytojos laukė siurprizas, nes atėjo dar 15 mainų studentų, kurie dalyvavo tose iškilmėse ir todėl vėlavo. Aš jau net nesuprantu, kiek čia tų tarptautinių studentų yra ir kur čia kas ką mokosi, bet kokių 30 nevietinių tikrai yra. Kursai truko tris valandas be jokios pertraukos ir, galiu pasakyti, kad nebuvo labai linksma. Studentų lygis labai stipriai skiriasi, dėstytoja šneka tik prancūziškai ir išverčia tik tai, ką pati moka angliškai, o dėstymo lygis nežmoniškai aukštas.
Dėstytoja prancūziškai atsakė, kad kalbos paskaitos yra „kaip vonia” – ateini, pasineri į ją, klausai kalbos ir bandai išmokti... Šie jos lyriniai pamąstymai galutinai sugadino nuotaiką.
Dar davė daryti testą lygiui nustatyti. Juokinga, kai net nesupranti, ko prašo užduotis. Taip ir prasėdėjome 3 valandas kaip šamai – sėdėjome išsižioję ir mirksėjome. Praradęs viltį išsitraukiau savo žodynėlį, kurį atsispausdinau pagal audio knygas, kurias klausome, kad išmoktume kalbos ir mokiausi iš eilės, nuo pagrindų, o ne gramatikos vingrybių, netiesioginės kalbos ir kitokių kosmosų. Po paskaitos paklausėme dėstytojos, ar lygis visada bus toks aukštas, ar bus koks nors suskirstymas į grupes, nes jeigu ne, mums nelabai verta ten kankintis. Dėstytoja, žinoma, atsakė prancūziškai, kad šios paskaitos yra „kaip vonia” – ateini, pasineri į ją, klausai kalbos ir bandai išmokti... Šie jos lyriniai pamąstymai galutinai sugadino nuotaiką.
Per pietų pertrauką išėjome ieškoti optikos, kad Dominykas galėtų užsisakyti naujus akinius. Pasivažinėjome tramvajumi, iki kurio Vilniui dar labai toli, apžiūrėjome visokių akinių rėmelių ir grįžome į universitetą. Laukė 4 valandos darbo grupėse – „Challenge game“ (iššūkio žaidimas, ar kažkas panašaus). Visos grupės gavo po užduoties aprašymą. Mes gavome užduotį, susijusią su kompanija „OVIV“, kuri užsiima privačių lėktuvų apsaugos sistemomis. Turime sukurti jiems reklamos kampaniją, paruošti 10 skaidrių prezentaciją, pateikti 20 lapų aprašymą, kaip būtų vykdoma kampanija (reklamos priemonės, tikslinė grupė, informacijos kiekis, talpinimo vieta, ir kt.) bei paruošti preliminarų biudžetą. Visa tai turime padaryti iki penktadienio ir prancūziškai. Kas mums beliko – vėl sėdėjom kaip šamai... Komandos nariai karts nuo karto ką nors išversdavo, o vėliau persikėlėm į kompiuterių klasę ieškoti informacijos. Visus kitus lietuvius jų komandos išleido, tik aš likau apsimesti, kad galiu kaip nors prisidėti prie prancūziško projekto. Viskas baigėsi tuo, kad lietuviai išėjo užsakinėti akinių, o aš likau rašyti dienoraščio.
18-ą valandą vėl reikėjo grįžti į universitetą, nes laukė „Business Cafe“ (verslo kavinė). Visos komandos gavo progą asmeniškai susitikti su kompanijų atstovais. „OVIV“ atstovas papasakojo, kaip veikia jų produktai, tačiau daug klausimų komandos nariai užduoti nespėjo, nes savo eilės jau laukė kita komanda, kuri taip pat turėjo tokią pačią užduotį kaip mes. Na, bet kokia gi kavinė būtų be maisto? Pasibaigus susitikimams su kompanijų atstovais atėjo furšeto eilė. Neslėpsiu, buvo labai skanu, be to, buvome alkani. Paragavome įvairių vietinių skanėstų – ir smirdančio sūrio, ir bandelių su kažkokiu paštetu, ir dar velniai žino ko. Kiek vis dėlto mažai žmogui reikia iki laimės – prikamšyt skrandį, o kad ta laimė būtų pilnut pilnutėlė, išskubėjome su lietuviais į barą. Žinojome, kad 20 val. Lietuvos krepšinio rinktinė turėjo žaisti prieš Prancūziją. Kol susiradome vietą žiūrėti krepšiniui, mačas jau buvo prasidėjęs, o rezultatas buvo 16–29 priešininkų naudai. Na, bet tik atėjome, reikalai stipriai pasitaisė ir neilgai trukus Lietuvos rinktinė jau pirmavo tuo pačiu 13 taškų skirtumu. Gaila, kad nespėjome pasiimti iš buto Lietuviškos atributikos, bet ir taip buvo linksma ploti priešingai, nei visi kiti baro lankytojai. Labai apsidžiaugėme, kad Lietuva laimėjo, o ir vietiniai labiau šypsojosi žiūrėdami į mūsų džiaugsmą, negu pyko dėl pralaimėjimo.
Kol baigėsi varžybos, visai sutemo. Sėdome į tramvajų ir parlėkėme į butą. Dar truputį pasišnekučiavome ir išsiskirstėme po kambarius. Liko 2 naktys pas Richardą Geerą.
Bus daugiau!
Buvai išvykęs studijuoti svetur pagal ERASMUS mainų programą? Dar neišblėso ten patirti įspūdžiai bei nuotykiai? Pasidalyk ERASMUS patirtimi su kitais studentais. Savo pasakojimą ir keletą nuotraukų siųsk el. paštu studentai@15min.lt.
