Vienas iš mano straipsnio tikslų – pristatyti vieną iš (kai kuriems žinomą, o kitiems nelabai) šiuo metu kartu su kitomis taip vadinamą
ERASMUS + programą – Europos Savanorių Tarnybą (European Voluntary Service – angl.). Šios programos esmė – savanoriškas darbas kitoje Europos Sąjungos šalyje, Europos Komisijos finansuojamuose pastarajai programai išpildyti projektuose. Projektų tematikos spektras taip pat gana platus: nuo darbo su vaikais, neįgaliaisiais iki aplinkosaugos, meno srities ir kt. Tiesą sakant, visuomet, besidomintiems EST programa, ir dažniausiai mane susiradusiems per socialinius tinklus ar kitu būdu (ypatingai po sukurto vaizdo įrašo apie EST programą „Jovesolides España“ organizacijoje), besidomintiems projektais, kuriuose dirbu aš, visuomet patariu, kad svarbiausia rinktis ne šalį, ne priimančią organizaciją, o paties projekto temą, taip pat gerai susipažinti su užduotimis, kurias projekte teks atlikti.
Kodėl? Pagrindinė priežastis yra ta, kad šis savanoriškas darbas, iš tiesų, yra ilgos darbo valandos, per kurias galima įgyti daug ir įvairios patirties ateičiai, susipažinti su žmonėmis, kuriems patinka tos pačios temos ir turi bendrų interesų. Šios programos trukmė gana ilga, t.y. organizacijos dažniausiai renkasi savanorius ilgam laikotarpiui – nuo 6 iki 12 mėnesių. Štai, pavyzdžiui, mane priėmusi organizacija vykdo tik ilgalaikius projektus, kuriems EST programos dalyvių nuo šių metų ieško 12 mėnesių laiko tarpui ir ne trumpiau. Vis dėlto, taip pat galima rasti įvairių trumpalaikių projektų, kurie gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, kas taip pat gali pasirodyti įdomu, norintiems išvykti trumpam kitos Europos šalies vizitui, naujai patirčiai, ir netgi bazinėms tos šalies kalbos žinioms įgyti.
Sužinojusi apie šią egzistuojančią programą, ir kad turėčiau galimybę trečiajam ERASMUS'ui Ispanijoje atlikti, projektų ieškojau tik šioje šalyje. Dar ir dabar prisimenu, kaip kiekvieną dieną turėdama pertrauką tarp paskaitų vis ieškojau kokio nors projekto Ispanijoje, kuriame save galėčiau realizuoti. Dabar savo motyvacijos laiškų, tuomet Lietuvoje rašyta ispanų kalba atsiversti nenorėčiau, kai pagalvoju, kiek ten rasčiau gramatikos klaidų. Vis dėlto, visos organizacijos, kurios dar neturėjo pasirinkusios savanorių, man atsakydavo, kad viena iš priežasčių, kodėl tampu galima kandidatė į jų savanorius tolimesniam etapui ir mane kviečia „Skype“ pokalbiui, buvo būtent mano motyvacijos laiškas. Mat šis, tarp daugumos kitų, parašytų ta pačia oficialia struktūra, išsisikyrė mano gebėjimų ir motyvacijos darbui ir meilei Ispanijai pristatymu. Pasiekti tai, kad būsite atrinkti bent jau pokalbiui, kuris nulems organizacijos apsisprendimą ir atsakymą kandidatui, yra ganėtinai sudėtinga. Galiu patvirtinti iš praktikos: mane priėmusi organizacija kiekvieną dieną gauna po kelis gyvenimo aprašymus ir motyvacijos laiškus, tačiau galiausiai visiems metams atsirenka tik tris savanorius, kurie tampa pilnaverte jų komandomis dalimi. Tad vienas iš mano pastebėjimų teikiantiems paraišką panašioms ar būtent šioms programoms – pasiruošti stiprią motyvaciją, kuri, svarbi ne tuo, kad būtų parašyta taisyklingai, pagal internete rastą šabloną ar pan., tačiau turinti svarių argumentų, kodėl būtent TU, ir ką TU gali pasiūlyti organizacijai savo darbu. Na, bent pastarasis mano požiūris šiuo atžvilgiu, man padėjo išpildyti tai, ką pasižadėjau pačiai sau... T.y. sugrįžti į Ispaniją.
Po savaitės, gavusi diplomą jau buvau Vilniaus oro uoste su bilietu į Madridą, kur vasarai, iki prasidės mano EST programa Valensijoje, taip pat atradau „Au Pair“ programą vienoje ispanų šeimoje Madride. Matyt ir tas stiprus noras, paieškos, man nulėmė sėkmę atsidurti vienoje iš pavyzdinių ispanų šeimų, kurioje buvau priimta kaip vyresnioji dukra trims mažiems ispanams vaikams, pirmąkart taip įgyti praktikos bendraujant su vaikais, mokant juos anglų kalbos, ir jiems mane – ispanų. Na, bent jau liepiamąją nuosaką, kuri man visuomet ispanų kalbos gramatikoje atrodydavo sunki, po šios patirties dabar jau moku puikai. Jei turėčiau rekomenduoti šią programą kitiems (tiesa, dauguma „Au Pair“ pasiūlymų skiriama tik merginoms), taip drąsiai ir padaryčiau. Visų pirma, bendravimas su vaikais yra vienas iš geriausių ir greičiausių būdų užsienio kalbos pagrindams įgyti, žinoma. Žinoma dirbti su vaikais nėra lengva, tačiau galiausiai abipusis prisirišimas tampa toks stiprus, kad galiausiai tampa sunku išvykti ir atsisveikinti. Vis dėlto dažniausiai „Au Pair“ ieško šeimos, kurios pakankamai turtingai gyvena, atostogoms keliaujančios ir kartu į kelionę pasiimančias savas „Au Pair“. Pati, su savo „Au pair“ šeima aplankiau dar nematytą Galisijos kraštą ir pažinau Ispanijos pietus – Andalūziją.
Man, baigusiai studijas, netekusiai studento statuso ir visų studento privilegijų, buvo svarbu, kad surastos programos man padėtų ne tik būti Ispanijoje, bet, žinoma, ir leistų ten išgyventi, be išorės investicijų iš Lietuvos. Tad klausiančius, ar įmanoma išgyventi veikiant šiose programose, galiu patikinti ir mano pavyzdys rodo, kad taip. „Au Pair“ atlygis dažniausiai yra savaitės kišenpinigiai, kurie priklauso nuo vaikų šeimoje skaičiaus, jų amžiaus, gyvenamosios vietos ir pan. (jų dydį pati nusistato priimanti šeima). Kalbant apie EST programą – visi savanoriai Ispanijoje, nesvarbu iš kurios kitos šalies, gauna fiksuotą 105 eurų per mėnesį atlygį savo išlaidoms, ir visa kita (maistas, būstas, sveikatos, transporto išlaidos) yra apmokamos iš Europos Komisijos kiekvienam savanoriui skirtų lėšų fondo.
Šiuo metu, aš, kaip ir kiti panašiu laiku savanorystę atlikę Ispanijoje savanoriai, baigiu savo EST programą. Iki paskutinių savo dienų organizacijoje privalau užpildyti įvairias savęs ir priimančios organizacijos įvertinimo formas. Galiausiai visi savanoriai, įvykdę savo EST programą iki galo, įgyja visoje Europoje pripažintą įgytų kompetencijų dokumentą – „Youthpass“, kuris turėtų praversti, siekiant karjeros srityse, kuriose pastarosios kompetencijos būtų vertinamos. Taigi kartu tai yra dar vienas iš aspektų, kodėl galvojant apie šią programą svarbu teisingai pasirinkti projektą ir priimančią organizaciją.
Vis dėlto, EST programa man tapo daugiau, nei tik programa. Projektai, kuriuose dirbau su mane priėmusia organizacija, mane įtraukė taip, kad save atradau iš pačių įvairiausių pusių, pavyzdžiui – mokyti kitus. Čia kalbu apie projektą, skirtą vyresniojo amžiaus žmonėms, kurie nė karto gyvenime nesusidūrę su kompiuteriu ir internetu, dalyvauja projekte norėdami pagaliau ir patys išmokti tai, ką moka jų anūkai. Tikėsit manimi ar ne, bet galiausiai šie senjorai intensyvų kursą baigia turėdami elektroninį paštą, „Facebook“ ar netgi „Twitter“, apie kuriuos kartais žino net daugiau, nei paaugliai. Pirmiausia prie šio projekto „Mayores Movilizados“ (iš isp. kalbos „Mobilizuoti Senjorai“) prisijungiau kaip lektoriaus asistentė, ir galiausiai, organizacija manimi ir mano ispanų kalba pasitikėjo tiek, kad man leido organizuoti kursus vienai pačiai ir dėstyti kursą įvairaus dydžio senjorų grupėms įvairiuose Valensijos kultūros centruose.
Kitas projektas, kuriame kartu realizavau ir savo galimą tolimesnę padėtį, kalba apie nedarbo problemą Ispanijoje. Projekto idėja – projekto dalyvių, ieškančių darbo Valensijoje, formavimas darbo paieškos tema: darbo interviu praktika, kursai gyvenimo aprašymo, motyvacinio laiško, darbo paieškos internetu ir ne tik temomis. Projekte save realizavau kaip lektoriaus asistentė ir kartu dalyvių draugė, galinti motyvuoti ir padėti įvairiais klausimais darbo paieškos tema, projekte atrinktiems dalyvauti asmenims. Manau, jog šis projektas man padėjo dar labiau suprasti, kad vienas iš svarbiausių būdų pasiekti tai ko nori – didelis darbas ir motyvacija.
Iš tiesų, galėčiau šį straipsnį vis ilginti ir pasakoti apie projektus, kuriuos vykdo mano organizacija. Pabrėžiu įvardį „mano“: po beveik metų dirbdama su „Jovesolides España“, visuomet ją įvardinu kaip sava, juo labiau, jog čia realizavau save daugiau, nei galėjau tikėtis, o kaip ir pati organizacija man kartoja: jie, iš manęs, kaip savanorės, gavo kur kas daugiau, nei buvo galima tikėtis taip pat. Visi aptarti projektai taip pat vizualizuoti mano darbu grafinio dizaino ir fotografijos srityse (projektų logotipai, visa viešųjų ryšių medžiaga, fotografijos ir kurti vaizdo filmukai). Tad kartu dirbdama projektuose su žmonėmis (nuo vaikų iki pačių vyriausiųjų, įvairaus socialinio statuso ir charakterio), kartu tapau organizacijos oficialia grafikos dizainere, asistente viešųjų ryšių administravime, kas man pačiai, dar prieš atvykstant buvo ypatingai svarbu, siekiant tolimesnės karjeros būtent šiose srityse.
Per studijų metus, ypatingai po ERASMUS studijų ir praktikos, su kitais Vytauto Didžiojo universiteto studentų įkurta Miguelio de Cervanteso ispanų kalbos ir kultūros organizacija, kuri kasmet veikia tik dar daugiau ir su didesniu būriu meilę Ispanijos šaliai propaguojančių narių skaičiumi, vykdėme Ispanijos propagandą Lietuvoje. O tuo tarpu, kai dabar esu Ispanijoje, viena iš mano neoficialių ir smagių veiklų – Lietuvos ir lietuvių kalbos ispanams propagavimas įvairių projektų ir užsiėmimų metu. Vieną dieną man „į galvą šovusi“ mintis: savo kaimynus, padedant mano kolegėms iš Jordanijos, supažindinti su Lietuva saldžia forma (lietuvišku tinginiu) ir klausimais apie savo šalį tapo visuomet šypseną keliančiu vaizdo įrašu.
Galėčiau pastebėti, ir kartu tikriausiai mesiu akmenį į savo šalies daržą, sakydama, kad Ispanijoje tiek jaunimas, tiek senyvo amžiaus žmonės turi daugiau saviraiškos galimybių. Aš, jei net turėčiau daugiau laiko, tikriausiai taip pat nespėčiau dalyvauti įvairiausiuose konkursuose, kuriuos organizuoja įvairiausios Ispanijos institucijos stipendijoms, įvairioms premijoms už nuopelnus, ar kūrybingumą, kursams dalyvauti.
Ne tik ši savanorystės programa, bet ir įvairūs konkursai, kuriuose dalyvavau man suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos, ir motyvacijos įvairiose veikose. Rašiau projektus, juos įgyvendinau, vieno konkurso metu buvau išrinkta tarp geriausių jaunųjų menininkių tolimesnei kovai dėl stipendijos viename iš geriausių dizaino ir naujųjų technologijų universitete Ispanijoje (ESAT organizuotas „Visual Talent“ konkursas), kur galėjau pristatyti savo darbus ir lietuvišką pavardę vieniems geriausių dizaino, animacijos, fotografijos profesorių, sudariusių žiuri komisiją.
Galiausiai sukaupusi šių metų patirtį, ir organizacijai ją įvertinus, esu nominuota kaip viena iš galimų pretendenčių nacionalinėms premijoms Ispanijoje gauti, kategorijoje – „savanorystė“. Man tai vienas iš didžiausių įvertinimų per šiuos metus, kadangi taip ne tik esu viena iš nusipelniusių dalyvauti, bet kartu – viena iš nedaugelio užsieniečių, nominuotų šioje kategorijoje (kandidatūros buvo galimos tik tada, jei turima Ispanijos pilietybė ar turimas dokumentas pripažįstantis rezidenciją Ispanijoje).
Galiausiai šiuo straipsniu informuoju, jog aš vis dar Ispanijoje, jog mano pažadas sau – liko įgyvendintas, ir, kad taip pat, kaip ir prieš dvejus metus 15min.lt portalui rašiusi straipsnį apie savo meilę Ispanijai, galiu patikinti, jog ji neišblėso. Tiesa, per šį laiką Ispaniją pažinau iš dar daugiau pusių, ir kiekvienas Ispanijos kraštas taip pat tarsi kita valstybė, su savo minusais ir pliusais, apie ką tikriausiai galėčiau parašyti dar vieną atskirą straipsnį.
Kitas, taip pat mano straipsnio tikslas – trumpai apibūdinti Europos Savanorių Tarnybos programą ir apie jos galimybę. Tikiuosi, jog ji bus pravarti paskutinio kurso studentams, kurie galbūt savęs dar nė kartą nerealizavo pagal nė vieną iš ERASMUS+ programų, norėtų tarptautinės patirties, pagerinti užsienio kalbą, susirasti draugų iš beveik visų pasaulio šalių, tapti nepriklausomais, jaustis naudingu Europos piliečiu, išplėsti savo gyvenimo aprašymą tikrai daugiau nei viena papildoma kompetencija, įgyti daugiau savęs pasitikėjimo... Ir daug daugiau, ką pati įgijau aš, ir galėčiau vardinti dar keliomis pastraipomis.
Vis dėlto, straipsnį norėčiau užbaigti padėka ERASMUS+ programą vykdančioms ir organizuojančioms institucijoms tiek Lietuvoje, tiek Ispanijoje ir, žinoma, pačiai Europos Komisijai. Padėka mane siunčiančiai organizacijai Lietuvoje VšĮ „Actio Catholica Patria“ ir priėmusiai Ispanijoje „Jovesolides España“. Galėčiau įvardinti dar kelias institucijas, kurios atsakingos už programos vykdymą ir darbą ją vis gerinant ir kasmet suteikiant vis daugiau vietų jauniems žmonėms panašioms programoms įgyvendinti. Visuomet savo patirtis įvardinu kaip galimybę, tad tikiuosi pastaroji man jų atneš su kaupu. Tiesa, kur – Ispanijoje ar Lietuvoje, vis dar nežinau, tačiau užtikrintai – nepamirštant nė vienos iš jų.
Jei po šio mano straipsnio atsirastų, norinčių paklausinėti apie kurią nors iš mano ERASMUS+ patirčių Ispanijoje (studijų, praktikos, EST programos) „kas kur ir kaip“, mielai atsakysiu el. paštu indre.gutauskaite@gmail.com.
