Studentai kviečia atitrūkti nuo savosios rutinos ir susipažinti su fizikų įprastu gyvenimu, pamatyti, ką naujo per metus jie sukūrė. Tikriausiai kyla klausimas, kuo gi ypatingas šis jaunimas, kuo jis skiriasi nuo kitų ir išvis ar skiriasi? Ištikrųjų FiDi‘stai tai paprasti studentai, kurie nori šiek tiek daugiau.
Tai žmonės su giliu atsakomybės jausmu surengti kasmetinę šventę, prikelti tradiciją, atgaivinti tą dvasią, kuria tikėjo pirmieji šios šventės entuziastai, įdėti šiek tiek savitumo, parodyti savo identitetą. Tai žmonės, kurie kiekvienais metais stengiasi padaryti geriau nei praėjusiais. Ir visi šie gražūs žodžiai telpa į vieną sakinį – tai žmonės, kurie tiki tuo, ką daro.
Dauguma šventės rengėjų su FiDi susidūrė gerokai anksčiau nei įstoję į Fizikos fakultetą. Tėvai, seneliai, savo studijų metais aktyviai dalyvavę šventės rengime, jos dvasią įskiepijo ir jaunajai kartai. Vienas iš šventės organizatorių Vladi Abdulajevas dalinasi savo pirmuoju susitikimu su FiDi: „Kai man buvo maždaug 10 metų mama parodė senas studijų nuotraukas ir tarp daugumos nuotraukų buvo juodai balta Dino Zauro nuotrauka.“
Apie šventės negęstančią gyvybę ir atmosferą taip pat kalba ir kiti fakulteto studentai, šventės rengėjai, kurie kaži kada sutiko ir tikėtina niekada nepaliks FiDi, nes tai tampa dalimi, be kurios prarandamas gabalėlis savosios istorijos. Fizikų mintys, pratęsančios sakinį „Pirmą kartą su FiDi susidūriau...“
Ilona Žilinskytė: „Kai pirmam kurse kambariokė nusitempė mane į RŪSĮ... Ir ten turėjo prasidėti posėdis, tada tuometinis pirmininkas Paulius sušuko: KAS MES TOKIE?! Ir didelė masė žmonių atsakė : MES TAI FiDi!!! Stovėjau apšalus.“
Matas Baltrėnas: „Kai mokykloje domėjausi fizikos studijomis ir visi fizikai, kuriems rašiau dėl studijų, paskaitų ir dėstytojų, pasakojo apie FiDi. Visiškai nesupratau, kas tai, su kuo valgoma ir kaip kvepia, bet žinojau, kad ten atsidursiu.“
Inga Andriulionytė: „Vienuoliktoj klasėj. Dar nežinojau, kad dieninė šventės dalis būna iki 15 valandos. Atvažiavom į fizlendą su drauge apie 17 val., kai šventė buvo pasibaigusi ir visi FiDistai akivaizdžiai labai pavargę, bet laimingi ir patenkinti, tempdami atrakcionus atgal į rūsį. Va taip atrodo žmonės, kurie daro tai, ką labai myli.“
Greta Bučytė: „Kai per žinias pamačiau Nerimi plaukiančius FiDistus.“
Dalia Krunglevičiūtė: „Kai brolis įstojo į fizikos fakultetą, sužinojo apie FiDi, buvo labai užsidegęs <...> paskui pati tuo užsikrėčiau ir vietoj ekonomikos studijų, pasukau fizikos keliu.“
Rolanda Blinovaitė: „Žinojau apie tai dar mokykloje, bet akis į akį su FiDi susidūriau tada, kai FiDi 46 pirmininkas vidury nakties paskambino ir paklausė, iš kur gauti asilą.“
Donatas Pelenis: „Pirmu rimtesniu susidūrimu laikyčiau 46 FiDi Dino partempimą namo.“
Tomas Daugalas: „Kai būdamas mažas pamačiau eiseną su Dinu Zauru Gedimino prospekte.“
Ir čia tik dalis minčių ir patirčių. Taip prasideda Fizikų dienos istorija, kuri kartojasi kiekvienais metais ir tęsiasi iš kartos į kartą. Tai šventė, kuri Tavęs laukia. Tai tradicija, kuri jau nabeturi teisės numirti.
