N.Milerius pripažino, kad kasdienybės problematika jam itin aktuali, tiesiogiai susijusi su filosofijos studijų prasmingumo klausimu.
„Jei dar egzistencializmo žodynas nebūtų pasenęs, tai sakyčiau, kad tai mano egzistencinė problema. Kalbant teorine kalba, be egzistencializmo, tai problema yra labai paprasta, su ja susiduria ir kolegos mūsų fakultete, tiek mano bendramoksliai, tiek ir jauni žmonės, kurie dabar studijuoja – ateini į filosofijos fakultetą studijuoti filosofijos ir gauni rinkinį visokių teorijų“, – pasakojo filosofas.
„Mes fakultete diskutuojam, kokios tos teorijos turi būti. Koks blokas antikinis, koks viduramžių, koks yra šiuolaikinės teorijos blokas... Vis kalbama apie teorijas ir, atrodo, kad vienintelis klausimas yra nuspręsti, kokios tos teorijos turi būti“, – kalbėjo N.Milerius ir pridūrė, kad bandymai dėstyti teisininkams ne tokiu klasikiniu būdu baigėsi visiška nesėkme.
„Jie, matyt, nusprendė, kad tada galima kalbėti apie bet ką, kad filosofija yra totaliai bet kas. Tokio egzamino, kur aš girdėjau totaliai bet ką, o tuo metu egzaminas dar būdavo žodžiu, tai aš niekada nebuvau turėjęs“, – eksperimento patirtį nupasakojo dėstytojas.
Jo teigimu, filosofija sunkiai suprantama be taisyklių, nuorodų, tam tikrų gairių ir konteksto supratimo.
„Ne tik filosofams, bet ir kitiems aišku, kad taisyklės turi būti“, – pabrėžė N.Milerius, primindamas, kad būdamas tam tikros veiklos ribose supranti, kad taisyklės įgyja specifinį statusą.
„Man šauna į galvą teatralas Peteris Brookas, kuris kalbėjo apie repeticiją... Viena vertus, visiškai aišku, kad repeticija visiškai būtina, norint pastatyti spektaklį, bet dažnai būtent repeticija jo pastatyti ir neleidžia. Tarsi viską niveliuoja besikartojančiam to paties lauke“, – pasakojo filosofas.
Repeticija, pakartojimas turi prasmę, kai vėl kažką paverčia dabartimi. N.Milerius daro išvadą, kad ši formulė tinka ir filosofijai.
„Prasmė yra tik tada, kada tai atveda prie filosofavimo čia ir dabar, dabartyje. Štai kodėl santykis su filosofavimo taisyklėmis yra specifinis, labai panašus į tą, kurį nusakė Ludwigas Wittgensteinas, sakydamas, kad filosofijos istorija verta sekti ir pasinaudoti taip pat, kaip naudojamasi tam tikromis kopėčiomis. Kada užlipi į viršų, kopėčias gali atmesti“, – dėstė filosofas.
Praktinio ir teorinio žinojimo perskyra
N.Mileriaus teigimu, istorinėje perspektyvoje kasdienybės problema filosofijos istorijoje visada egzistavo, atsirado nuo pačių pirmųjų filosofijos žingsnių. Tam įrodyti jis pasirėmė pasakojimu apie pirmuoju filosofu laikomą Talį ir vokiečių filosofo Hanso Blumenbergo interpretacija.
„Talis žygiavo, užsižiūrėjo į dangų ir įkrito į duobę. Duobė buvo pakankamai gili ir Talis negalėjo iš jos išlipti. Pro šalį ėjo tarnaitė ir ėmė juoktis: kaip tu čia gali galvoti apie dangiškus dalykus, kai esi toks nevėkšla žemėje. Hansas Blumenbergas šioje istorijoje mato kelias perskyras. Pirmoji yra „žemė ir dangus“. Ji akivaizdi ir perskaitoma tiesiogiai. Talis žiūri į dangų, vadinasi, pameta žemę. Tarnaitė, galima suprasti, neva nežiūri į dangų ir tvirtai stovi ant kojų“, – dėstė N.Milerius.
„Jos parodo, kad perskyra tarp praktinio žinojimo, kasdienio žinojimo ir filosofinio, teorinio žinojimo, tai yra ir politinė perskyra. Tarp teorinės dimensijos ir politinės dimensijos nėra jokio minuso ženklo. Tai vienas kitą papildantys dalykai“, – pastebėjo N.Milerius.
„Antroji perskyra: dangiškas žinojimas ir žemiškas pažinimas. Vėlgi, akivaizdi perskyra. Talis reprezentuoja dangišką pažinimą tiek filosofine, tiek astronomine prasme. Trečioji perskyra: moteris ir vyras. Jos esmė paaiškėja ketvirtoje perskyroje: vergovė ir laisvė. Deja, moteris yra tarnaitė, tai reiškia vergė, o Talis čia yra laisvas pilietis“, – pasakojo filosofas, pabrėždamas, kad dažniausiai išskiriamos pirmos dvi perskyros, tačiau ir kitos dvi yra labai svarbios.
„Jos parodo, kad perskyra tarp praktinio žinojimo, kasdienio žinojimo ir filosofinio, teorinio žinojimo, tai yra ir politinė perskyra. Tarp teorinės dimensijos ir politinės dimensijos nėra jokio minuso ženklo. Tai vienas kitą papildantys dalykai“, – pastebėjo N.Milerius.
H.Blumenbergas pabrėžė, kad Talis yra savotiškas pirmapradis filosofas. Jo situacija filosofijoje dažnai nutinka ir intencionaliai, savo noru, kai mąstytojas pats „įkrinta į duobę“, atsisako žemiškojo, kasdienybės matmens.
Platono olos metafora
Vienas populiariausių tokio mąstymo pavyzdžių filosofijos istorijoje – Platono olos metafora. Oloje kaliniai prirakinti grandinėmis mato tik vieną sienos pusę, nematydami jokių dalykų už nugaros. Jei galėtų matyti, tai žinotų, kad ten yra šviesos šaltinis. Tarp jų per tiltelį vaikšto žmonės, kurie nešioja įvairių geometrinių formų daiktus, susidaro savotiškas kinematografinis efektas ir tie kaliniai, matydami trikampio vaizdą galvoja, kad trikampis yra tikras dalykas, o ne šešėlis.
„Platonas sako, kad filosofijos tikslas yra nutraukyti grandines, išeiti iš tos olos ir išėjus bus pamatytos tikrosios idėjos, teoriniu žvilgsniu be fizinių kūnų tarpininkavimo. Paprastai, kai kalbama apie olos metaforą, yra pristatoma ta ėjimo iš kasdienės į teorinę terpę idėja. Kaip žinia, Platonas aprašė ir grįžimą atgal, kuris mus turėtų daugiau dominti“, – kalbėjo N.Milerius.
„O jeigu jam vėl tektų rungtis su tais amžinais kaliniais, aiškinantis, kas yra tie šešėliai. Kol jo regėjimas nesustiprės ir akys neapsipras, o tam jam reiktų nemažai laiko, ar jis nekeltų jiems juoko? Ar nesakytų jie, kad jis užkopęs į viršų sugadino akis ir nevertėtų net kopti į viršų, o to, kuris buvo iškopęs į viršų argi jie nenužudytų, jei tik jis pakliūtų jiems į rankas?“ – citavo Platoną N.Milerius, apibrėždamas filosofo buvimą kasdienybėje.
„Dažnai bet koks teorinis žinojimas yra įvardijamas panašiais terminais. Pats tas terminas filosofavimas turi neigiamą konotaciją. Kodėl taip yra? Nes tai atrodo totaliai nerimta, tarsi niekaip neverifikuojama to kasdienio, praktinio žinojimo terminais“, – darė išvadą jis.
„Talio tarnaitės istorijoje tai paversta juokeliu, o Platonas sukuria dramatišką toną“, – pastebėjo filosofas ir priduria, kad toks kasdienybės ir filosofo santykis egzistuoja ir mūsų dienomis.
„Dažnai bet koks teorinis žinojimas yra įvardinamas panašiais terminais. Pats tas terminas filosofavimas turi neigiamą konotaciją. Kodėl taip yra? Nes tai atrodo totaliai nerimta, tarsi niekaip neverifikuojama to kasdienio, praktinio žinojimo terminais“, – darė išvadą jis.
Kartu N.Milerius pastebėjo, kad filosofas, asmuo išėjęs iš Platono olos, norintis pasidalinti savo žinojimu, turi tai suformuluoti kalba, kurią suprastų tas kasdienis žmogus. „Platonas akcentuoja, kad tai praktiškai neįmanoma. Net jei teoretikas ir norėtų kažką pasakyti apie pačią kasdienybę, tai jo kalba tam kasdieniam žmogui būtų sunkiai suprantama. Jis galėtų ją toleruoti, kol kalba egzistuoja tarsi sau, bet jei teoretikas imtųsi traukti žmones į dienos šviesą, tai sulauktų atitinkamo atsako“, – sakė filosofas.
N.Mileriaus teigimu, toks santykis, kuriame susiduria pažinimas ir nesuprantantysis yra užfiksuotas ir įvairiose religijose, ir totalitariniuose režimuose. „Mes už tave suprasime, tave išgelbėsime, tu tik mumis pasitikėk ir viskas bus gerai“, – santykį apibūdino dėstytojas.
Sąmoningas kasdienybės peržengimas
Kaip kitokį kasdienybės peržengimo požiūrį N.Milerius pateikė prancūzų filosofo, matematiko Rene Descartes'o, ieškojusio nekintamo mąstymo pagrindo, pavyzdį. „Būdamas geometru, mąstydamas matematiškai, manydamas, kad ir filosofija turi turėti tokius pačius dėsnius kaip ir matematiniai mokslai, Descartes'as daug dėmesio skyrė kasdienybei. Tik jis tą kasdienybę siekė visiškai metodiškai, tikslingai peržengti“, – pasakojo N.Milerius.
„Dabar užsimerksiu, užsikimšiu ausis, nuslopinsiu visus pojūčius, išsivaduosiu nuo bet kokių kūniškų daiktų vaizdų arba, kadangi tai vargiai įmanoma, bent jau atmesiu juos kaip bergždžius ir klaidingus“, – citavo prancūzų filosofą dėstytojas, pabrėždamas, kad kognityviniai tyrimai rodo, jog tai neįmanoma, nes po kurio laiko žmogus vis tiek pradėtų haliucionuoti, matyti tam tikrus vaizdinius.
N.Milerius pabrėžė, kad Talis „į duobę įkrito“, atitrūko nuo kasdienybės netyčia, o štai prancūzų filosofas, kaip ir Platonas, tai daro sąmoningai ir metodiškai. R.Descartes'as puikiai supranta visiško atitrūkimo nuo kasdienybės ar tam tikrų akivaizdžių dalykų pavojų.
„Jis atmeta kasdienybę kaip bergždžią ir klaidingą, bet visais kitais atvejais jis puikiai supranta, kad atrodo kaip beprotis, nepriimdamas kasdienybėje akivaizdžių dalykų“, – pažymėjo dėstytojas.
„Jis atmeta kasdienybę kaip bergždžią ir klaidingą, bet visais kitais atvejais jis puikiai supranta, kad atrodo kaip beprotis, nepriimdamas kasdienybėje akivaizdžių dalykų“, – pažymėjo dėstytojas.
„Platonas manė, kad kasdienis žmogus filosofą galėtų net ir nužudyti, jei jis bandytų primetinėti taisykles ar savo gyvenimo modelį. Descartes'as mažiau radikaliai, bet ne ką mažiau griežtai tą skirtį tarp kasdienybės ir filosofijos įvardina. Kasdienybės neigimas paprastam žmogui atrodo kaip totali beprotybė. Tas filosofas yra totalus beprotis“, – pridūrė N.Milerius.
„Kuo filosofija intensyviau, intencionaliau peržengia kasdienybę, tuo labiau ta kasdienybė į filosofiją žvelgia kaip į beprotybę“, – konstatavo jis.
Neišvengiamas kasdieniškumas ir jo deformacija
Kasdienybės peržengimo būdai persmelkia visą filosofijos istoriją ir yra gyvybingi net ir tose teorijose, kurios kasdienybę reabilituoja. Kaip pavyzdį N.Milerius pateikia vokiečių filosofą Martiną Heideggerį.
„Mes neišvengiamai esame kasdieniški. Negali būti nekasdieniško žmogaus. Tai yra mūsų pamatinis santykis su pasauliu“, – pasakodamas apie M.Heideggerio filosofiją apibendrino jis.
„Daugybėje atvejų arba, galima sakyti net visuose, mes darome tai, kas turi būti daroma, į unikalumo sritį neįmanoma įsiveržti. Heideggeris manė, kad tai visgi įmanoma ir vienas tokių pamatinių dalykų yra akistata su mirtimi, mirtingumo įsisąmonimas“, – M.Heideggerio filosofinę argumentaciją pateikė N.Milerius.
M.Heideggerio filosofijoje toks kasdienybės peržengimas įvyksta sugebant kažką pasakyti ir apie pačią kasdienybę.
„Žiūrint iš Heideggerio pozicijos jau kažką galima apie kasdienybę pasakyti, bet tam, kad tu kažką pasakytum apie tą kasdienybę, tu neišvengiamai turi ją peržengti. Tam, kad kažką kasdienybėje pamatytum, turi ją suardyti“, – konstatavo filosofas.
„Žiūrint iš Heideggerio pozicijos jau kažką galima apie kasdienybę pasakyti, bet tam, kad tu kažką pasakytum apie tą kasdienybę, tu neišvengiamai turi ją peržengti. Tam, kad kažką kasdienybėje pamatytum, turi ją suardyti“, – konstatavo filosofas.
„Tai tarsi nuolatinis katės bandymas pagauti savo uodegą. Nori pasakyti kažką apie savo paties kasdienybę, bet tu turi ją transformuoti, suardyti, sulaužyti“, – pastebėjo N.Milerius.
„Ar teorinė kalba apie kasdienybe sutampa su pačia kasdienybe? Tokios figūros kaip kasdienis žmogus nėra, bet jei pabandysime tokią hipotetinę figūrą sukonstruoti, tai jam ta mano kalba atrodytų kaip stiklinio indo skambesys. Ir tai būtų ne jo, o mano problema.
Turėčiau jam paaiškinti, ką aš turėjau omenyje ir ta visa mano tirada prasidėtų iš naujo. Kodėl taip yra? Tai yra tarsi neišverčiamumo situacija“, – konstatavo filosofas, pabrėždamas, kad pateikė panoraminį vaizdinį, kad yra daugybė filosofijų, kuriose skirtis tarp kasdienybės ir teorijos mažesnė, yra daugybė strategijų, kurios bando spręsti šią problemą.
