Pasak jo, filosofija ir socialinė kritika ir yra tai, be ko viešas komunikacinis protas, svarstymų demokratija, laisva ir atvira visuomenė yra negalimi. G. Mažeikis tikina, kad filosofija, užuot narciziškai žavėjusis savo istorija ir teiginiais, savo būtimi dramblio kaulo bokšte, savo nepriekaištingais stiklo karoliukų žaidimais, atsisuka į socialinių konfliktų, politinių manipuliacijų, žmonių veidų ir jų kūrybinio veržlumo lauką.
Po šių baisių tragedijų ir iššūkių, po komunizmo žlugimo, filosofija, kaip ir poezija, nebėra tokia pati, ji dar įdomesnė ir aktualesnė.
„I ir II pasauliniai karai, didžiosios Aušvico ir Gulago tragedijos, masiniai informaciniai karai, žmogaus susvetimėjimas ir tragiškos revoliucijos tapo pasaulio įvykiais, kurie suteikė filosofijai ir kritinei teorijai naują pavidalą bei atsakomybę. Po šių baisių tragedijų ir iššūkių, po komunizmo žlugimo, filosofija, kaip ir poezija, nebėra tokia pati, ji dar įdomesnė ir aktualesnė“, – įsitikinęs naujos VDU studijų programos „Filosofija ir politinė kritika“ vadovas G. Mažeikis.
Temų, kurias siūlo šiuolaikinė filosofija, spektras yra be galo didelis
VDU filosofijos draugijos „AGORA“ pirmininkas Adas Diržys pasakoja, kad filosofija – tiršta sritis ir, kalbant apie specialybes ir išsilavinimą, pasirinkimų yra labai daug. Filosofijos magistrantūros studijų pirmakursis įsitikinęs, kad tai ganėtinai individualistinė sritis, todėl žmonės, pasirenkantys savo mėgstamas disciplinas filosofijoje, sukuria dar daugybę papildomų problemų, iškelia papildomų klausimų. Tad aiškiai nusakyti, kokia yra šiuolaikinė filosofija, yra ganėtinai keblu. A. Diržio teigimu, šiuolaikinėje filosofijoje galioja tam tikra takoskyra tarp analitinės ir kontinentinės filosofijos.
„Analitinė kryptis orientuojasi į smulkių pasakojimų nagrinėjimą, į bandymą tapti „dešiniąja ranka“ mokslo filosofijai, tyrinėjimams ir skatinti tam tikras ten vykstančias fragmentacijas, kartu apsistodama ties vienu metafiziniu modeliu, atsisakant kitų dimensijų šioje vietoje. O kontinentinė kryptis labiau kūrybiška, meniška, ji vis dar turi viltį kalbėti ne aiškiais žodžiais, bet bandyti sukurti kažką panašaus, kas visą laiką vykdavo filosofijos arenoje, tai yra kurti didžiąsias filosofines sistemas“, – teigia VDU studentas ir pripažįsta, kad visgi ta riba šiais laikais dar jaučiasi, bet kartu yra dažnai susiliejanti, po truputį nykstanti.
„Mūsų modernioje ar postmodernioje visuomenėje ganėtinai sunku taip akivaizdžiai ieškoti tam tikrų tapatybių ir bandyti save identifikuoti pagal konkrečią specialybę. Šiais laikais randasi labai daug tarpdisciplininių dalykų, kurie vargiai yra siejami su konkrečiais dalykais. Arba kaip tik, viskas fragmentuojasi taip, kad galima atrasti aiškesnes savo tapatybes. Bet išsilavinimas pats tampa daugiau individualistine sąvoka, kurią žmogus, visų pirma, turėtų pats sau apsibrėžti ir pasirinkti, o ne palikti, kad tai galėtų reglamentuoti kažkas iš išorės“, – samprotauja A. Diržys.
Filosofija – kaip galimybė
VDU filosofės dėstytojos dr. Jurgos Jonutytės teigimu, jei dėl ko nors verta eiti į universitetą mokytis, tobulėti – tai pirmiausia todėl, kad tai suteikia galimybę kurį laiką išvengti kliento–paslaugų tiekėjo vaidmenų. „Norėtųsi tikėti, kad universitete daugiau mokomasi dvasinių abejojimo, ieškojimo, atmetimo ir, galiausiai, pasikeitimo judesių. Būtent – mokomasi gyvenimo klausiant, o ne teigiant.
Tai, greičiausiai, ir yra šių dienų universiteto „socialinė misija“, – įsitikinusi filosofė. Jos manymu, universitetas turėtų būti alternatyvos erdvė, kurioje kultivuojamas pasipriešinimas komfortui ir pertekliui – vieta, kurioje yra mokomasi atsisakyti, neprisirišti, keistis ir mąstyti. Filosofijos moksluose tai ypač pasireiškia. „Filosofija „mankština“ protą, ir po tokių intelektualių treniruočių atsiveria naujos galimybės ir išryškėja horizontai, kur tas žinias geriausiai „įdarbinti“, nes dažnai pasikeičia ne tik nusistatymai, bet ir vertybės“, – pasakoja J. Jonutytė. Filosofei pritaria ir Adas Diržys, kuris tikina, kad dažniausiai pastebimos tendencijos, kai iš filosofijos yra pasukama į kultūros, politikos sritis, kuriose puikiausiai pritaikomos filosofijos žinios. „Dažnai politikoje kyla klausimų, kurie reikalauja tam tikros diskusijos ir dažnos politinės problemos tampa daugiaprasmėmis, kur tikrai negali atrasti vienos konkrečios pozicijos, tada filosofija, kuri stengiasi naudoti tam tikrus loginius metodus, leidžia prieiti prie bendresnės pozicijos, rasti visiems kompromisą ar loginį sprendimą, o ne veikti tik ambicijų lygmenyje“, – pavyzdį pateikia jaunasis filosofas.
Filosofija „mankština“ protą, ir po tokių intelektualių treniruočių atsiveria naujos galimybės ir išryškėja horizontai kur tas žinias geriausiai „įdarbinti“, nes dažnai pasikeičia ne tik nusistatymai, bet ir vertybės.
G.Mažeikis papildo, kad manipuliuojančios žmonių protais metaforos ir populiarūs vaizdai kviečia filosofiją bei socialinę ir politinę kritiką vykdyti ir platesnę savo misiją. „Jau Platonas pastebėjo, kad poetų kuriami palyginimai atveria ir dieviškas aukštumas, ir beprotybės dugną, todėl turi būti filosofų aiškinami ir bendram reikalui taikomi. Tačiau šiandien, kai pasaulis vėl grimzta į karo siautulį, į instrumentinį žmogaus gyvybės naudojimą, kai aistros ir metaforos iškreipia mąstymą, kai baisiosios žmonijos patirtys vėl primena save, filosofija yra pakviesta ne įtikinėti, o pateikti visuomenės proto kritiką. Dar daugiau, jos misija yra pateikti kritikos kritiką, t. y. atskleisti teorijas, kurios galėtų apklausti ir argumentuoti dabartinius viešuosius svarstymus, vienas kito neigimus, kaltinimus ir demaskavimus“, – apie filosofijos ir kritikos iššūkius kalba profesorius.
Kuo būti?
Klausimas, į kurį taip paprastai filosofai negali atsakyti, nes galimybių yra daugiau nei žmogus geba aprėpti. VDU filosofijos draugijos „AGORA“ pirmininkas A. Diržys sako, kad, jei pažiūrėtume į filosofijos studijų aprašymą, filosofai yra mokomi loginio mąstymo, dedukcijos, spręsti tam tikras interpretacines problemas. Bet, pasak studento, daugiausia, ką galima įgyti iš filosofijos – platesnį suvokimą ir naują požiūrį į tuos pačius dalykus. Be to, išmokus mąstyti „filosofiškai“, to jau taip lengvai neatsisakysi. „Kai pradedi užsiiminėti filosofija, tai tampa tam tikra liga, nuo kurios negali pabėgti ir gydytis gali tik ja pačia”, – patirtimi dalinasi vaikinas.
A. Diržys pamena ne taip seniai prabėgusius abitūros laikus, kai labai dažnai jauną žmogų kankina nežinia ir abejonės, ką veikti toliau. „Filosofija leidžia užpildyti šią spragą, nes filosofija nėra tikslingai orientuota į vieną konkrečią sritį, kaip kiti dalykai. Filosofija stengiasi apimti daugelį sričių ir tai galbūt padeda tam pačiam žmogui pasirinkti panašaus profilio studijas, kurios leistų jam kartu susikurti tam tikrą bazę, dėl ko būtų lengviau apsispręsti dėl magistro studijų konkretesnėje studijų kryptyje arba „išsigryninti“, kokioje srityje norima dirbti“, – tikina magistrantas.
G. Mažeikis, atsakydamas į klausimą „kuo būti?“, pabrėžia filosofinį būties klausimą. „Kalbame ne apie pasirinkimą ką veikti, o apie savo esmę, būties būdą. Šiuolaikinė filosofija iš žmonių tarpusavio santykių, iš mokslo ir meno, kildina mums svarbiausius būties būdus. Jie susieti su idealais ir vertybėmis, kūrybiniu ir kritiniu mąstymu, refleksija ir naujais sprendimais. O vėliau jau galima pasirinkti kaip ir ką veikti, kad šios vertybės ir idealai, šie mūsų puoselėjami žmonių tarpusavio santykiai ar mūsų kūrybiniai siekiniai būtų geriausiai įgyvendinti. Filosofija užaugina dvasios sparnus, o kur ir kaip skristi jau kviečia mus supantis ir nuolatos kintantis pasaulis“, – samprotauja filosofas.
Jo teigimu, šiandienės kultūros, socialinės, politikos, ekonominės, technologinės sferos nuolatos keičiasi, subyra ir vėl susirenka į naujas arabeskas, ir nei vienas verslininkas ar įstaiga negali tiksliai prognozuoti, kokių konkrečių praktinių gebėjimų ir specializacijų reikės artimiausioje ateityje. O filosofija, jos skatinamas kritinis, analitinis ir kūrybinis mąstymas atveria savęs ir visuomenės keitimo galimybes. „Geram vadovui ar lyderiui ne tiek reikšmingas yra administravimo suvokimas ar aklas entuziazmas, o gebėjimas mąstyti vertybes, idealus, būties būdus ir jų kaitą, žmonių santykius su nuolatos mirgančiu ir kupinu įtampų pasauliu“, – konstatuoja VDU programos „Filosofija ir politinė kritika“ vadovas G. Mažeikis.
