„Visiškai nesirengiau būti mokytoja. Stojau į žurnalistiką, deja, nepavyko. Pamenu, kad labai nenorėjau grįžti atgal į provinciją, ir pasiryžau mokytis ką nors kitą. Į fizikos ir astronomijos kursą susirinko net ne visa grupė, bet aš galvojau – tai laikina. Ėjau su mintimis, kad pasimokysiu tik vienerius metus, jei nepatiks – mesiu, perstosiu“, – prisiminė Astra.
Mokytoja dabar juokiasi, kad gyvenimo pamoką, jog nieko nėra pastovesnio už laikinumą, išmoko mažiausiai dukart – su fizika nesiskiria iki šiol, o ir mokykloje, kurioje užsibūti neplanavo, dirba jau per 30 metų. Tačiau, kaip sako pati, niekada to nesigailėjo.
Paklausta, ar gali būti, kad pašaukimas ją surado pats, atsakė: „Kas iš viso yra pašaukimas? Kas yra mokytojas? Jis tiesiog turi turėti tam tikrų savybių, kurių turi turėti kiekvienas, dirbantis su žmonėmis. Bet kurį dalyką tu gali išmanyti gerai, gali tiesiog išmokti – ir fiziką, ir matematiką, ir istoriją. Šiuo atveju, arba tu turi tam tikrą „komplektą“ savybių, būtinų dirbti su žmonėmis, arba ne. Aišku, jau kai dirbi mokykloje, tas savybes pritaikai, pakreipi šiai sričiai“, – svarstė fizikos mokytoja.
Kas iš viso yra pašaukimas? Kas yra mokytojas? Jis tiesiog turi turėti tam tikrų savybių, kurių turi turėti kiekvienas, dirbantis su žmonėmis.
Motyvuoti mokytis
Mokytojui reikalingos savybės, pasak Astros, per kelis dešimtmečius truputį keitėsi, nes keičiasi patys vaikai. „Mokytojui svarbiausia motyvuoti, įtikinti mokinį, kad jis pats turi mokytis, siekti rezultato. Aš jį ne mokau, aš jam tik padedu, mokosi jis pats. Juk pats mokinys turi nueiti visą šitą kelią. Vaikas turi žinoti, kad jei jis norės – aš neabejotinai palydėsiu jį tuo keliu, kuriuo ėjau pati. Bet tik jei jis nori ir manimi pasitiki“, – kaip suvokia mokytojo ir mokinio santykį, dėstė Astra.
Paklausta apie šiandienos vaikus, mokytoja nesutiko su stereotipais, kad jie palyginti su ankstesnėmis kartomis pasikeitė kardinaliai, kad yra nesuvaldomi. Astra kaip tik įžvelgė ir teigiamų pokyčių: „Sakyčiau, kad dabar vaikai yra drąsesni, o tai mane labai žavi. Jie iš tiesų laisviau reiškia savo mintis, kartais moka ir padiskutuoti. Dirbti su tokiais žmonėmis yra lengviau, nei su tais, kurie tiesiog sėdi ir tyli“, – apie šiuolaikinius vaikus kalbėjo pedagogė.
Išgirdusi klausimą, kaipgi pavyksta siekti savo tikslo – motyvuoti mokinius, Astra neslepia – šito klausimo labiausiai ir bijau. „Jei atvirai, aš neturiu jokių konkrečių būdų. Aš nežinau. Mes tiesiog su mokiniais bendraujame, susitariame, kad reikia padaryti tą, tą ir tą. Pasikalbame, kodėl tai reikia padaryti. Aš tikrai nesakau, kad visi klasėje iš karto puola tai daryti, bet jei 70 proc. daro, manau, tai yra gerai“, – svarstė mokytoja.
Pokštai, gyvas ir tikras bendravimas, pavyzdžiai – įvairūs dalykai padeda atrasti ryšį, suteikti motyvaciją, atviravo mokytoja. „Aš jiems, pavyzdžiui, sakau – kai būsite prie Arizonos kraterio, prašau atsiųskite man nuotrauką. Jie visi ima juoktis, nes jiems atrodo, kad jie niekada gyvenime ten nenuvyks. Aš tada jiems parodau mano mokinio atsiųstą nuotrauką, kurioje stovi būtent prie Arizonos kraterio. Tada sakau, jis lygiai taip pat kaip ir jūs kažkada tiesiog sėdėjo šiame suole ir juokėsi, o dabar – dirba Kalifornijos universitete“, – patirtimi pasidalijo Astra.
Aš jiems, pavyzdžiui, sakau – kai būsite prie Arizonos kraterio, prašau atsiųskite man nuotrauką.
Dovana – pagarba
Paklausta, kaip pati save apibūdintų – kokia yra mokytoja, Astra tikina, kad save vertinti nėra lengva. „Lengviau pasakyti, kokia nenoriu, nesiekiu būti. Mokytojai galbūt vieninteliai iš visų profesijų atstovų labai nori būti geri, net pasakyčiau, mylimi, bet man tai nėra tikslas. Tiesą sakant, aš ateinu ir galvoju apie tai, kad aš dirbu savo darbą, noriu atlikti gerai“, – mintimis dalijosi fizikos mokytoja.
Pasak jos, pagarba, ryšys su mokiniu turi atsirasti natūraliai, negali būti sugalvojęs jo kurti dirbtinai.
Pasak pedagogės, tik natūraliais būdais gali sukurti tikrą ryšį ir sulaukti tokių staigmenų, kurios sulaukė ji pati. „Kartą mokiau mokinį, kuriam tikrai labai sunkiai sekėsi. Labai ilgai bandėme išsiaiškinti, kas yra pusbangė. Kol kalbame apie bangą, lyg ir aišku. Bandau pateikti pavyzdį, kad litras ir puslitris yra panašiai. Bangą supranta, o pusbangės ne. Jam buvo sunku, bet mes kažkaip įveikėme. Pamenu, po fizikos egzamino grįžtu namo ir sulaukiu jo skambučio. Sako, mokytoja, gal galite ateiti į klasę? Na, nieko negalvodama tiesiog einu. Įėjusi man į klasę, kostiumais pasipuošę mokiniai, tarp jų ir minėtasis, tiesiog atsistojo taip išreikšdami man didžiulę pagarbą“, – prisiminimu pasidalijo mokytoja.
Ką aš darau? Paprasčiausiai paprašau, kad pasidėtų telefoną.
Kaip nurungti „Google“?
Dažniausiai kovoti dėl mokinių dėmesio šiais laikais mokytojams tenka su kompiuteriais ir mobiliaisiais telefonais. „Ką aš darau? Paprasčiausiai paprašau, kad pasidėtų telefoną. Tiesa, kartais mes telefonu naudojamės ir kaip mokymosi priemone, įrankiu. Taigi kartais jis mums net ir praverčia“, – tikino mokytoja.
Nei kompiuteris, nei visagalis „Google“, galintis suteikti informacijos net daugiau negu mokytojas, irgi nėra jokie konkurentai. „Mokytojas turi tai, ko negali suteikti „Google“. Mokytojas gali suteikti atradimo, pažinimo džiaugsmą. Tiesiog perskaityti, kaip užsidega lemputė yra viena, o pamokoje pabandyti pačiam viską sujungti taip, kad ji užsidegtų – visiškai kas kita. Pamatytumėte jų veidus, jų nuostabą ir susižavėjimą, kai jiems tai pavyksta. Tai tikra šio darbo magija“, – kalbėjo mokytoja.
Astra atvirauja, kad per tris dešimtmečius buvo ne tik minčių keisti kryptį, bet ir pasiūlymų. Kelis kartus natūraliai ieškant pokyčių jau buvo susiradusi kitą darbą, tačiau atėjus rugsėjui vėl kildavo noras stoti prieš klasę, būtent dėl jų – mokinių.
Ilgalaikiam mokytojų kvalifikacijos tobulinimui ir naujų specialistų pritraukimui į švietimą skiriamos 2014-2020 m. Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijos.
