Bet jokio susitikimo iš tikro nebuvo. Dialogas, pasidalinimas mintimis, bendras darbas ar bent galimybė užduoti klausimą žvaigždėms, kurios tądien turėjo eterį – visa tai buvo tik naivūs mano lūkesčiai.
Apie kokį dialogą gali būti kalba, kuomet mokiniai neturėjo galimybės, nesvajojant apie kažkokius aukštesnius tikslus, patenkinti savo fiziologinius poreikius kaip maistas ir judėjimas? Tūkstančiai mokinių, sėdinčių užtemdytoje arenoje, ir didžiulė koncertinė scena su milžiniškais ekranais, kad nabagai iš tolumos galėtų pamatyti, kokia gi yra ta „geriausia ever“ pamoka.
Vien pamačius, kaip įrengta geriausios pamokos „klasė“, negalėjau patikėti savo akimis. Kodėl mokinius susodinti tamsoje? Organizatoriams turbūt net nekilo mintis, kad kuris nors iš tūkstančių mokinių norės užsirašyti mintis žymių žmonių, tądien skaitančių savo pranešimus. Užsirašyti – galbūt tai jau atgyvena naujojoje Lietuvos švietimo vizijoje?
Radistams pradėjus renginį pasijutau tarsi Aldous Huxley „Puikiame naujajame pasaulyje“: tamsa, per smegenis kalanti muzika, masiškumas, visiškas dalyvių nuasmeninimas. Štai ir ji – didžiausios šalies korporacijos vadovė! Kuomet po jos kalbos visa arena plojo „Maximai“, norėjosi kuo greičiau nešdintis iš šios beprotiškos pamokos.
Jeigu komunikacijos ekspertai išanalizuotų pirmąsias 10-15 renginio minučių, ypač radistų pradžią ir A.Tapino kalbą, jie, matyt, iššifruotų tokią žinutę mokiniams – mokykla yra atgyvenusi, nesuprantanti paauglių ir jaunuolių, mokytojai nežino, kaip dirbti su vaikais, iš jų galima tyčiotis.
Kodėl tyčiotis? Nes tuo radistai pradėjo patį renginį. Jų dialogą „aš tai norėčiau būti tikybos mokytoju, tada...“ kitaip nei patyčiomis suprasti vargu ar galima. Kita žinutės dalis – mes, šio renginio organizatoriai ir žvaigždės, jus, mokinius, suprantame. Mes žinome, ko jūs norite, kaip jūs kalbate, kokie jūs esate. Mes žinome, kokia turėtų būti gera mokykla. Ir mes tai šiandien jums parodysime.
Kita žinutė, siųsta mokiniams viso renginio metu, – būkite kūrybiški, tuomet išsiskirsite iš minios, būsite sėkmingi ir turtingi. Vartotojiškumas ir materialumas man labiausiai apibūdina visą šią „Geriausių ever pamokų dieną“. Nevartoti neturėjai galimybės. Viso renginio metu buvai atakuojamas informacijos, kurtinančios muzikos ir tiesiog bumčikų srautu. Atrodo, organizatoriai visais garsiniais ir vaizdo sprendimais norėjo mokiniams neleisti nė akimirkai atsikvėpti, pailsėti. Ir taip – šešias valandas.
Be to, organizatoriai neleido įsinešti savo maisto. Mokiniams siūliau įsidėti maisto dėžutes – tokia įprasta praktika važiuojant į ilgą renginį ir nenorint leisti pinigų kavinėse. Neleidi įsinešti savo maisto – matyt, pardavinėsi puikų maistą, kad mokiniai šešias valandas nebadautų? Bulvių traškučiai už 4,5 euro, kepta duona už 5 eurus ir picų gabalėliai. Ir viskas.
Tūkstančiai mokinių visą pusdienį turėjo misti šlamštu, už kurį dar turėjo susimokėti nerealius pinigus. Kaip dar tai pavadinti, jei ne pasityčiojimu iš žmonių?
Tarp „pamokų“ buvo viso labo 5 minučių pertraukėlės. Per ją nespėsi nė į tualetą nueiti. Tai arba geriausia pamokų diena yra ta, kurioje pamokos yra neprivalomos ir savo fiziologinius poreikius gali tenkinti tiesiog išėjęs iš pamokos, arba vis tik ta, kuomet turi vartoti nesustodamas, nepaisydamas savo alkio, troškulio ir norėjimo kaku. Pastarąjį sugalvojau ne aš – visa arena dainavo „mes norim kaku“. Tokia buvo muzikos pamoka. Kūrėme hitą. Nes šiais laikais dainos neturi būti sudėtingos, užtenka trijų žodžių, kad ir „mes norim kaku“.
Kokią žinutę iš to parsiveža mokiniai atgal į savo mokyklas? Kaip jausti muzikos mokytojui(-ai), kuomet mokiniai nušvilps klasikinę muziką, nes „su Samu ir Mikutavičiumi bent linksma buvo; sakė, kad dabar muzika turi būti paprasta“. B
ūtent tai – visas renginio stilius, maniera, etika – mane piktino labiausiai. Gali pasirinkti neiti į kurią nors paskaitą, gali įsinešti sumuštinių, pasislėpęs juos rankovėje, bet niekaip negali turėti įtakos tam vartotojiškam renginio stiliui ir apsimestiniam bandymui įtikti paaugliams ir jaunuoliams.
Mažai kas jų klausė. Mokiniai nuobodžiavo, buvo sulindę į savo išmaniuosius, skraidino lėktuvėlius per visą areną, keikėsi ir laidė replikas pranešėjams, išsivaikščiojo, rūkė šalia arenos.
Kuomet net Ingrida Šimonytė vietoje „mėgautis“ pasakė „enjoy‘inti“, likau absoliučiai be žado. Okay, awesome, come on – kai kurių žvaigždžių kalbėjimas buvo taip nenatūraliai pripildytas angliškų žodžių, kad klausyti buvo koktu.
Ar taip žmonės bando įsiteikti mokiniams, parodyti, kad moka kalbėti taip, kaip jie? Kad supranta, koks yra jų pasaulis? Koktu buvo ne tik man – apie tai kalbėjo mano mokiniai aptarinėjant renginį traukiniu važiuojant namo.
Man gaila žmonių, tądien skaičiusių savo pranešimus. Jie sutiko dalyvauti renginyje, jam atsakingai pasiruošė, pasidalino savo įžvalgomis pranešimų temų ribose. Kai kurie pranešimai mano mokiniams labai patiko. Kiti – mažiau. Visiems viskas negali būti įtaigu, paveiku, įdomu ir tai yra labai normalu.
Gaila, nes mažai kas jų klausė. Mokiniai nuobodžiavo, buvo sulindę į savo išmaniuosius, skraidino lėktuvėlius per visą areną, keikėsi ir laidė replikas pranešėjams, išsivaikščiojo, rūkė šalia arenos ir t. t. Dėl to man ir gaila pranešėjų.
Nes renginio organizavimas buvo toks tragiškas, buvo padaryta viskas, kad priverstų mokinius tiesiog išeiti. Jeigu esate turėję bent kokių reikalų su 12-19 metų paaugliais ir jaunuoliais, žinote, kad pasodinti juos šešioms valandoms tamsoje ir kažką jiems kalbėti yra blogas sprendimas. Kas ir ką kalba, tampa nebesvarbu. Ar organizuojant šį renginį nebuvo nė vieno balso, nė vienos minties apie tai, kad sėdėti šešias valandas tamsoje yra bloga idėja? Ar „mes žinome kaip“ buvo toks stiprus, kad užgožė bet kokį proto balsą?
Simboliška, kad renginio pabaigoje, kuomet arenoje buvo likę tik apie trečdalis mokinių, „Maximos“ spalvų balionai nenukrito iš palubių – nesuveikė paleidimo mechanizmas. Tik balti balionai sutiko nusileisti žemėn. Ir ačiū Dievui, nes jie šiuo metu Nemunu plaukia Kuršių marių link.
Tokia štai buvo „Geriausia ever pamokų diena“ iš mano, eilinio mokytojo, perspektyvos. Nepaprastai džiaugiausi, kad kitą dieną po renginio galėjome tiesiog ramiai būti ir dirbti su mokiniais. Kalbėjomės, dalijomės mintimis, siekėme įgyvendinti savo tikslus, judėjome – tiesiog leidome eilinę dieną mokykloje.
Nepaprastai pikta ir liūdna, kad renginys „Žalgirio“ arenoje sumenkino kasdienį mokytojų ir mokinių buvimą mokykloje, pastatydamas jį prieš „Geriausią ever pamokų dieną“, tapusią tiesiog vartotojiškumo, masinio nuasmeninimo ir aplaidumo manifestacija.
Ir visa tai – Lietuvos švietimo sistemos pokyčių fone, visa tai šalyje, kurioje jau netrukus – po 7 metų – mokytojo profesija bus prestižinė. 2025-aisiais s mokytojai turės būti „patys kiečiausi“, kalbėti pusiau angliškai, pusiau lietuviškai, mokykloje turės skambėti radistų bumčikai, mokiniai negalės paleisti iš vienos rankos savo išmaniojo, o iš kitos – „Maximoje“ pirkto bulvių traškučių pakelio.
Antanas Jonušas yra edukologijos magistras ir istorijos mokytojas Vilniaus Valdorfo mokykloje.
