Iki sovietmečio pabaigos tremtiniai, egzilis buvo vaizduojami kaip persekiotojų išvarytieji, kurie kada nors sugrįš, manant, kad tėvynėje yra kažkoks centras, berželis, suolelis ar liepa, kurie traukia, kaip paukščius senasis lizdas. Ši sėsli, kaimiška gyvenimo būdo nuostata smarkiai prieštaravo klasikinei industrializacijai: persikėlimui į miestus, keliavimui į naujas didžiąsias statybas. Jie buvo suvokiami ir vaizduojami kaip šaknų plėšymas, tikrovės aižymas, Niekio prasiveržimai. Apie tai kalba visa tremtinių literatūra, didžioji dalis egzilio poezijos, Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“, Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“, Arvydo Šliogerio filotopijos.
Jų vaizduojamas pasaulis yra priešinamas ir nomadizmui, tai yra, klajūnams, ir didžiajai industrializacijai. Klajūnus sėslieji valstiečiai laikė nepatikimais, sukčiais, lygino su žydais, čigonais, kazokais, arba priskirdavo tai jaunystei, nesusigulėjimui. Buvo manoma, jaunas, dar palakstys, palakstys ir grįš namolio.
Atitinkamai, veikiant tokioms nuostatoms, gimė priešiškumas visiems „perėjūnams“ – vardas, niekinantis migrantus, turintis gilias rasistines, antisemitines šaknis. Pavyzdžiui, jau po nepriklausomybės atkūrimo, Romualdas Ozolas Pakistano, Afganistano pabėgėlius vadino kosmopolitais, perėjūnais, nomadais, kurie negerbia savo žemės ir nori gyventi kitų, t. y. mūsų sąskaita. Tai labai sėslus, valstietiškas žvilgsnis, beje, neprieštaraujantis nei Radzevičiui, nei Avyžiui, nei Šliogeriui. Žvilgsnis, kurį nuosekliai šiandien pratęsia kitas filosofas – Arvydas Juozaitis. Tokia žiūra yra.
O mano tikslas – įvardyti jai priešingą, antagonistišką. Juk ozoliškas nepakantumas klajokliams galėjo apsiversti ir nepakanta patiems lietuvių migrantams, kurie keliauja po pasaulį ne tik karo vejami, bet ir ieškodami šeimai duonos, o tai ir dėl kūrybos, o tai ir dėl to, kad pajuto tokią savo egzistencijos esmę. Ir šis paskutinis egzistencinio bastūno pavyzdys man yra svarbiausias.
Nomadai – klajokliai, kurie gyvena ne namuose, o judėjime
Jau prieš pora dešimtmečių jaunesni menotyrininkai ir filosofai atsirėmė į G.Deleuze ir F.Guattari išpuoselėtą teigiamą nomado sampratą. Tie du filosofai nomadiškumą kildino iš klajoklių tautų būties. Vieną tokią, nencus, ir man teko nagrinėti. Nencai gyvena daugiausia Jamalo pusiasalyje, Jamalo-Nencų autonominėje apygardoje, palei Karos jūrą, siekia Šiaurės Uralą ir Vorkutą, o kartais ir Archangelsko sritį.
Jie patys pasakoja, o antropologai liudija: per metus viena šeima nukeliauja nuo 500 iki 1500 kilometrų atstumą, kartu su elniais ir jurtomis (čomais). Jaukiausi jų namai yra nartai, rogės, kai keliauji žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų, lėtai linguodamas, su artimaisiais, svajodamas, giedodamas. O sustojimai – tai tik vargas, poilsis nuo tikrojo gyvenimo. Ir jei sėslios tautos sako, kad kraustymasis lygus gaisrui, klajokliai nencai nesutinka – tai sėslus gyvenimas yra lygus šuniui prie būdos.
Pirmykštės tautos, pirminė žmogaus būklė yra klajokliai, o nomadai – tai kelionės su visa gentimi, tauta. Nomadai suformavo dabartinę Europą, nurungdami vergvaldžius romėnus. Nomadai sukūrė Ameriką, nomadai sukūrė ir LDK, kuria dabar mūsų istorikai ir skaitytojai didžiuojasi, patys burnodami prieš klajoklius. Klajoklis gyvena ne namuose – o judėjime, arba erdvės trajektorijose. O sėslumas buvo susijęs tik su žemės apdirbimo technologija, o vėliau su baudžiavine nuosavybe ir įpročiu. Šiuolaikinė Vakarų visuomenė vystosi taip, kad klajokliams vėl vis lengviau gyventi: dėl butų nuomų, B&B (bed and breakfast, angl. lova ir pusryčiai), hostelių, greito ir pigaus susisiekimo, dėl naujos lingua franca – anglų kalbos –paplitimo, dėl tarpbankinių pervedimų, dėl bevizio režimo ir t. t.
Tinkliškumas: prekybos centrai – kaip kadaise šilko kelio klajūnai
Čia būtina įvesti dar vieną – tinkliškumo sampratą, kuri nėra būdinga mano minėtiems nencams ir prie kurios jiems patiems reikia priprasti. Tinkliškumas yra žmogaus interesų laukas: kaip voratinklis, kaip žvejo tinklas, kaip prekybos tinklas. Jis skylėtas, bet gali aprėpti daug šalių: įvairius gamintojus, platintojus, aptarnautojus – ištisas susijusių institucijų ar jų padalinių tinklas.
Dažniausiai, skirtingai nei korėtos organizacijos, tinklai būna dinamiški, judūs, perkeliami iš vienos vietos į kitą. Todėl tinklai keliauja panašiai kaip nomadai: pažvejoję vienoje vietoje, keliauja į kitą, kaip medžio apdirbimo įmonės, ar plečiasi kaip elektros tinklai. Geriausiai tinklo sąvoką šiandien realizuoja modernūs prekybos tinklai, pavyzdžiui, „Lidl“. Jie kuriasi pakankamai mobiliose „daržinėse“, kurias lengva iškraustyti, parduoti, ir keliasi į naujas vietas, kur yra žmonės, yra interesas ir ką gaudyti.
Žmonės keliauja kartu su tinklais arba tinklai keliasi ten, kur keliasi žmonės. Nomadai ir tinklai yra nesusieti, bet jautrūs vienas kitam. Verslas kilnojasi paskui nomadus, verslas tampa klajokliškas, kaip kadaise šilko kelio klajūnai. Pasakyti šilko kelio prekeiviui kinui ar arabui, kad jie yra emigracijoje ir jiems reikalinga reimigracijos programa, vadinasi, nieko nesuprasti ir kalbėti nesąmones.
Hipertikrovė: technologijų dėka, problema visada su tavimi
Tinkliškumas žymi bendravimo ir veiklų sąsajas, komunikacinius ir verslo ryšius, kurie yra išsiplėtę didžiulėse teritorijose, daugelyje šalių ir net kontinentų. Komunikacinį, internetu kuriamą tinkliškumą filosofas J.Baudrillardas yra prilyginęs ultra-tikrovei. Ši tikrovė yra intensyvesnė nei paprasta.
Dėl mobilaus telefono ryšio, tarptautinių skambučių ir interneto technologijų persipynimo, mylimasis ar problema visados yra su tavimi, išsiskyrimas sunkiai beįsivaizduojamas, artimųjų balsas tave lydi intensyviau nei kada nors kartu gyvenant vienoje vietoje.
Hipertikrovė griauna pačią tremties ar egzilio esmę. Vienintelis atsikalbėjimas, kuris lieka dėl gimtojo lizdo, yra kūno mitologija, upės ir suolelio įtaiga.
Ketvirtasis veiksnys – pagreitėjimas arba gyvenimo akceleracija
Šiandien akivaizdus ir ketvirtasis veiksnys, artimai susijęs su klajokliais, tinkliškumu ir hipertikrove: pagreitėjimas, arba akceleracija, kartu su gyvenimo pailgėjimu ir jo kokybės gerėjimu. Savo suolą ir namą galima aplankyti dažniau, nei nencas aplanko tas pačias vietas keliaudamas su nartais ir elniais. Emigracijos sąvoka arba sodybų tuštėjimo vaizdas virsta veikiau ideologine iliuzija, o ne praktine prasme. Transhumanizmas pasiglemžia filotopiją: suolelis ir upė keliauja su mumis fotografijų, tiesioginio ryšio (online) pavidalu, kas suintensyvina mūsų atmintį.
Visi šie modernizacijos ženklai žengia kartu su mitais ir su senaisiais įpročiais bei kelia daug konfliktų. Todėl kai kurie emigrantai nori pasinaudoti reimigracijos programomis, kad grįžtų visam laikui, kaip alkoholikai, nutraukdami ryšius su buvusiu gyvenimu, tik jiems reikia reemigrantų pagalbos, savotiškų anoniminių alkoholikų klubų ir socialinių reintegracijos programų.
Kas tie grįžtantys visam laikui? Tie, kurie nerado tinklo ir nomadinio gyvenimo palaimos. Dažniausiai tai – priešpensijinio amžiaus žmonės, dirbę fizinį darbą ir taip ir nepamatę, kad jų tinklas jau seniai veikia ir Lietuvoje. Jiems iš tikrųjų reikia ir pagalbos, ir suolelio, ir upės, ir liepos, ir R.Ozolo raštų. Tačiau dažniau reimigracijos programos kuriamos ne jiems, o „baisintojams“, kurie kuria ateities baisuoklius. Vienas jų teiginių yra: emigracija baigia pražudyti Lietuvą, pensijinę sistemą ir panašiai. Todėl duokite pinigų baisintojams, ir jie gelbės Lietuvą.
Rimtiems ekonomistams, kurie žvelgia jei ne globaliu, tai bent jau ES žvilgsniu, yra aišku: bėdos yra su senąja, sovietine pensijine sistema ir jos nevykusiomis transformacijomis. O klajoklio, tinklinio, akceleracijų amžiuje gyvenančio žmogui svarbu yra priešinga: kad pensijos būti siejamos ne su berželiais, o su naujais gyvenimo faktoriais. Suolelio ir liepos mito žadama pensija remiasi ne kapitalo judėjimu, o jaunesniųjų, vaikų išnaudojimu, kurį vadina tėvyne ir globa.
Lygiai taip pat ir išsilavinimas: jis vis dar įkalintas vietos biurokratų ir grįžtantieji realiai susiduria su gilia adaptacijos problema: vaikai negali priprasti prie 12 metų trunkančios „švietimo“ represijos. Pagaliau, pakalbėkime apie imigraciją, apie tuos, kurie iš viso kito pasaulio atvyksta į Lietuvą ir išvyksta iš čia. Lietuva taip pat gali būti nomadų žeme, tinkliškumo centru ir akceleracijų uostu: tada kapitalas judės sparčiai ir atitinkamai keisis atlyginimai, pensijos ir švietimas. Ir nebūtinai į gerąją ar į blogąją pusę. O tiesiog: keisis ir smarkiai.
Vieni grįžtantieji jau yra tinkliškumo žmonės ir nomadai. Jiems prisireikia meluoti: norima iš jų girdėti senąją egzilio ar net tremties giesmę. Jų grąžinimo programos yra nacionalistinės, ignoruojančios imigraciją iš kitų šalių, nusigręžiančios nuo mišrių šeimų, koneveikiančios progimnazinį ir gimnazinį išsilavinimą svetur.
Kai šalis neprisitaiko prie nomadų ir tinkliškumo, ji tampa nesvetinga ir šalta, slepianti įvairias sėsliškumo traumas ir stereotipus. Senąja politine ir etnine mitologija aiškinami migraciniai procesai žeidžia judančią ir dinamišką sąmonę ir gąsdina savo stingdančiais papročiais.
Tuo tarpu migruojančios kultūros kuria vis naujus meno ir gyvenimo būdus, stilius. Tada kultūrinis kismas pagreitėja, o įvairovės poreikis tampa gilesnis: muzikos stiliams, tapybos formoms, kino eksperimentams, mokymosi daugiaformiškumui, gyvenimo būdų keistumams, tolerancijos turiningumui, pasaulio patyrimui.
