Nepaisant to, gydytojų skaičius Lietuvoje per šį laikotarpį sumažėjo nuo 14000 iki 13200. Kaip tampama gydytoju Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, kiek laiko tai trunka, ir kodėl nepaisant didėjančio ruošiamų specialistų skaičiaus gydytojų Lietuvoje mažėja?
Dvidešimt metų gydytojai ruošiami arba darbui ne pagal savo tikrąją specialybę, arba emigracijai.
Pabaigę vidurinę mokyklą abiturientai Lietuvoje stoja į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą arba Kauno Medicinos universitetą. Medicinos studijos trunka šešerius metus. Pirmieji 2–3 metai skirti vadinamiesiems ikiklinikiniams dalykams – žmogaus kūno sandarai, anatomijai, fiziologijai ir biochemijai išmokti, taip pat analizuojami patologiniai procesai, vykstantys žmogaus organizme.
Šiuo metu daugelyje valstybių nuo pirmųjų studijų metų būsimieji gydytojai jau mokomi bendrauti su pacientais ir visa „sausą“ teoriją bandoma įvilkti ir pateikti kartu su žiniomis apie ligas ir jų gydymą. Deja, Lietuvoje žingsnių šia kryptimi kol kas nėra, ir pirmuosius tris studijų metus būsimieji gydytojai verčiami mintinai mokytis neįsivaizduojamus informacijos kiekius. Trečiaisiais ir ketvirtaisiais studijų metais jaunieji medikai pagaliau patenka į universitetines ligonines, kur jiems jau leidžiama kalbėtis su pacientais ir mokytis ne vien tik iš vadovėlio. Tačiau kelias iki paciento ilgas ir kupinas iššūkių. Pratybų metu pas pacientą ateina 15–20 studentų, tad daugeliui tenka pasitenkinti spoksojimu per petį ir viltimi, kad gaus priglausti stetoskopą ir išgirsti širdies ūžesį ar patologinį alsavimą plaučiuose. Jei pirmaisiais studijų metais dėstytojai laukia studentų auditorijose ir vėluoti į pratybas tikrai nepatartina, tai nuo 3–4 studijų metų lazda apsisuka kitu galu: studentams pratybas veda praktinį darbą dirbantys gydytojai (dažniausiai, beje, ne vienu etatu), todėl dažnai tenka apsišarvuoti kantrybe ir universitetinės ligoninės auditorijose užsiimti savarankišku literatūros studijavimu, nes dėstytojui šiuo metu aptarimas, konsiliumas ar privataus paciento konsultacija. Yra išimčių, tačiau daugumai gydytojų darbas universitete, pratybos ir paskaitos yra tik papildomas būdas prisidurti prie nedidelio atlyginimo. Dėstytojai vaidina, kad dėsto, studentai vaidina, kad mokosi – visi patenkinti. Ar tikrai?
Po šešerių studijų metų gaunamas medicinos gydytojo diplomas, tačiau jo nepakanka norint užsiimti gydytojo praktika. Iki šiol baigus studijas prasidėdavo papildomi praktiniai metai – internatūra. Per šiuos metus studentai stebėdavo gydytojo darbą, asistuodavo, dalyvaudavo procedūrose ir operacijose. Šiuo metu taupant valstybės lėšas šie praktiniai metai panaikinti juos dalinai integruojant į paskutinius studijų metus. Lėšų sutaupėme, tačiau kieno sąskaita? Prieš keletą metų studentus dar gelbėdavo privalomos vasaros praktikos, kurių metu studentai dirbdavo slaugytojų padėjėjais, slaugytojais, gydytojo asistentais ligoninėse. Šios praktikos buvo viena iš nedaugelio galimybių studentams matyti pacientus, ligas ir dalyvauti jų gydyme. Ne vienas studentas išvažiavęs į savo gimtojo miesto ligoninę vasaros praktikai apsispręsdavo baigęs studijas likti ten dirbti. Šiandien ši galimybė iš jų atimta. Taigi, pabaigę ilgus mokslus būsimieji gydytojai gauna diplomą beveik nematę tikrų pacientų. Ar normalu, kad medicinos mokslus baigęs studentas apie pirmąją pagalbą žino kur kas mažiau nei „greitukėje“ dirbantis felčeris?
Po ilgų studijų laukia antras paruošimo etapas – rezidentūra. Jos metu gydytojas mokosi ir dirba 3–6 metus siekdamas tapti tam tikros medicinos srities specialistu. Rezidentūra visoje Europos Sąjungoje yra pirmiausiai darbas: gydytojas rezidentas gauna atlyginimą ir kiekvieną dieną prižiūri ir gydo pacientus, atlieka įvairias procedūras ir operacijas vyresnių kolegų priežiūroje. Lietuvoje gydytojai rezidentai darbuotojo statusą ir atlyginimą išsikovojo tik prieš keletą metų, o ir pats rezidentūros procesas daug kur lieka studentiškas ir neefektyvus. Gydytojai rezidentai didžiąją laiko dalį praleidžia pildydami medicininę dokumentaciją ir kitus mažai kompetencijos reikalaujančius darbus universitetinėse klinikose. Ne vienas papildomai dirba greitojoje medicinos pagalboje, priėmimo skyriuje, tad rezidentūra ne visuomet yra prioritetas.
Kiek ir kokių sveikatos priežiūros specialistų reikia Lietuvai, nėra skaičiuojama ir prognozuojama. Pagal SAM oficialią informaciją, pateikiamą internetinėje svetainėje, nesunku mėgėjiškai įvertinti laisvas darbo vietas gydytojams specialistams: Šiaulių apskrityje – 64, Vilniaus – 36, Panevėžio ir Utenos – po 14.
Baigusių studijas ir licencijuotų gydytojų skaičius šiuo metu didėja. Jei 2005 metais universitetus baigė 216 absolventų, tai 2009 šis skaičius padidėjo beveik dvigubai – iki 395. Atitinkamai gydytojais specialistais tapo 490 ir 676 gydytojai. Tačiau Lietuvoje gydytojų nuolat trūksta. Problema yra ne tik trūkumas, tačiau ir netolygus geografinis gydytojų pasiskirstymas ir neproporcingas ruošimas pagal atskiras specialybes. 2009 metais Lietuvoje 10000 gyventojų teko 5,52 šeimos gydytojo, kai Europos Sąjungoje šis skaičius du kartus didesnis. Daugelyje ES valstybių bent pusė studijavusių gydytojų tampa šeimos daktarais. Lietuvoje pažiūrėjus į šių metų studentų priėmimo į medicinos specialybes sąrašus, akivaizdu jog toliau ruošiami beveik vien tik specialistai. Vilniaus Universiteto medicinos fakultete iš 283 vietų šeimos gydytojams skirta 40, tai yra tik 14 proc., panaši proporcija ir Kauno medicinos universitete.
Gydytojų specialistų ruošimą vykdo universitetai, kurie pagal autonomijos principą gali patys nustatyti priimamų rezidentų skaičių. Tam reikalingas LR Švietimo ir mokslo ministerijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos pritarimas. Oficiali gydytojų specialistų ruošimo versija panaši į labirintą: universitetai teikia SAM numatomų ruošti gydytojų specialistų sąrašus, kuriuos paruošia universitetinių ligoninių vadovai pagal savo interesus. Vėliau šie sąrašai pateikiami SAM ir ŠMM, ir pakoreguoti grįžta atgal į universitetus.
Lietuvoje įdiegtas neefektyvus centralizuotas gydytojų ruošimo modelis, kai gydytojų poreikį ir jų ruošimo metodus nustato išskirtinai universitetai ir universitetų ligoninės. To pasekmė – specialistai ruošiami ne Lietuvai, o tik kelioms didžiosioms klinikoms, nėra objektyvios sistemos, kontroliuojančios gydytojų ruošimo kokybę, neatsižvelgiama į realią situaciją šalyje ir visuomenės interesus.
Kiekvienos srities gydytojų poreikį geriausiai žino patys tos srities specialistai, tad būtų prasminga deleguoti planavimo ir ruošimo funkcijas gydytojų specialistų draugijoms, kaip yra pavyzdžiui, Vokietijoje.
Kitas šio žaidimo dalyvis yra gydymo įstaigos. Juk Lietuvoje universitetinės ligoninės, kuriose sukoncentruoti gydytojai rezidentai, gydo tik dalį pacientų – visi kiti patenka į rajonų ligonines, poliklinikas, ambulatorijas. Jei gydytojas rezidentas visą laiką dirba universitetinėje klinikoje, jis taip pat nemato realios situacijos šalyje ir užprogramuojamas likti didžiuosiuose miestuose. Šiuo metu nekreipiamas dėmesys į trūkstamų gydytojų skaičių pagal geografinį pasiskirstymą šalyje, konkrečiose sveikatos priežiūros įstaigose. Regionuose gydytojų trūksta, tuo tarpu universitetinėse ligoninėse jų per daug. Planuojant gydytojų skaičių Lietuvoje svarbi turėtų būti kiekviena gydymo įstaiga, pradedant universitetine klinika ir baigiant kaimo ambulatorija. Suskaičiavus Lietuvoje trūkstamus specialistus gydymo įstaigose ir pavertus šį skaičių procentais, analogiškomis proporcijomis galima suskirstyti ir ruošiamų gydytojų skaičių – vietas universitetuose.
Per paskutiniuosius dvidešimt metų gydytojų ruošimas iš esmės keitėsi labai nedaug. Norint užtikrinti medicinos studijų kokybę ir būsimųjų gydytojų kompetenciją, išspręsti gydytojų trūkumo regionuose problemas ir jaunųjų gydytojų masinę emigraciją, atsakingoms institucijoms būtina imtis ryžtingų žingsnių. Ikidiplominį gydytojų ruošimą reikia tobulinti įdiegiant modernias mokymo technikas, nuo pirmųjų dienų priartinant būsimą gydytoją prie paciento, vertinant dėstymo kokybę ir skatinant pažangius dėstytojus. Planuojant gydytojų skaičių ir priimant gydytojus į rezidentūrą valstybės institucijoms būtina aiškiai nustatyti prioritetus ir šį procesą atlikti skaidriai, atsižvelgiant į valstybės, o ne į lobistinių grupių interesus. Podiplominis gydytojų ruošimas turėtų būti atrištas nuo universitetų ir jų ligoninių ir prasidėti kiekvienoje gydymo įstaigoje, kuriai reikalingas specialistas. Būtent šiais keliais eina daugelis Europos Sąjungos šalių. Ar mes seksime jų pavyzdžiu?
 |
| logotipas/„Jaunimo balsas“ |
