Su skaitytojais jis sutiko pasidalinti savo asmenine patirtimi, kurią sukaupė ketverius metus praleidęs prestižiniame universitete.
Įdomu tai, kad Harvardo universitete mokslo procesas organizuojamas
laikantis šiuolaikinių artes liberales studijų principų. Pagrindinė laisvųjų menų idėja – galima ir reikia ne tik studijuoti pagrindinį studijų dalyką (pavyzdžiui, inžineriją), bet ir būti neatitrūkusiam nuo įvairių kitų sričių: filosofijos, gamtos, menų, kalbų mokymosi. Artes liberales modelis studentams suteikia ne tik laisvės rinktis, ką mokytis, bet ir užtikrina, kad studentas tobulėtų skirtingose srityse.
1–2 metus galima mokytis tai, kas įdomu, į specialybės dalykus gilinamasi 3–4 studijų metais. Studentams leidžiama specializaciją rinktis vėlesniuose kursuose ar netgi savo studijų programą keisti radikaliai.
Taip pat suteikiamos galimybės dirbti su savo srities profesionalais, aukščiausio tarptautinio lygio mokslininkais ir tyrėjais. Artes liberales studijos visuomet buvo grįstos liberalia mokymosi atmosfera, tad hierarchija ir šiandien čia neužima svarbios vietos.
Visada norėjo pamatyti daugiau
Šio straipsnio pašnekovas studijas Harvarde pradėjo 2010 metais, baigęs puikiai vertinamą Šiaulių Didžvario gimnazijos tarptautinio bakalaureato programą. Pasiekimai moksle ir asmeninės savybės jam leido kelti aukštus reikalavimus būsimai Alma mater, todėl apie studijas Lietuvoje jis net nesvarstė. „Augdamas Lietuvoje visada norėjau pamatyti daugiau. Buvau labai smalsus, mane daug kas domino. Mokykloje mokiausi labai gerai, gaudavau gerus pažymius, bet pati mokymosi sistema turėjo daug trūkumų. Visada persekiojo jausmas, kad švietimo sistema Lietuvoje paremta baime ir poreikiu pritapti prie visų. Jei gerai mokaisi, tau retai keliami didesni iššūkiai. Visi giria viešai ir sako, kad esi protingas. Jei kažkas nepavyksta, užuot patarę ir skyrę daugiau dėmesio, numos ranka ir sakys kad esi durnas ir nieko nemoki“, – prisimena vaikinas.
Dar mokykloje vaikinas žinojo, kad norės studijuoti ten, kur suteikiamos maksimalios sąlygos tobulėti, kur nėra jokių ribų ir kur galės nevaržomai bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio. Dokumentus jis išsiuntė net į 22 universitetus Didžiojoje Britanijoje ir JAV, tarp jų ir į Harvardo universitetą. Vaikinas neslepia, kad jo tėvai nebuvo turtuoliai, tad teko pasistengti, kad studijos jam beveik nekainuotų. Šeima mokėti virš 60 tūkst. JAV dolerių per metus už sūnaus mokslus už Atlanto nebūtų galėjusi.
Svarbi studento motyvacija
Kad patektų į Harvardo universitetą, jam reikėjo įveikti nemažai kliūčių. Buvo vertinami ne tik Lietuvoje pasiekti mokymosi rezultatai. Reikėjo išlaikyti specialų SAT (Scholastic Aptitude Test) testą, kurį laiko stojantieji į JAV aukštųjų mokyklų bakalauro programas. Dar reikėjo išlaikyti egzaminą iš pasirinktų dalykų. Pildyti išsamią aplikaciją: gyvenimo aprašymas, kokiomis veiklomis užsiimi, kokia tavo šeima, tėvų pajamos. Rašyti rašinį pagal temas. Gauti rekomendacijų. Po to Luko laukė interviu su universiteto atstovais.
„Žmonės, kurie ima interviu, būna tai darę šimtus kartu. Jiems nėra sunku atpažinti, ar tu vaidini, ar esi nuoširdus. Jei meluosi, būsi arogantiškas, anksčiau ar vėliau tai bus atpažinta“, – paaiškina vaikinas.
Akivaizdu, kad į Harvardą pakliūti gali tikrai ne kiekvienas mokykloje pirmūnu buvęs moksleivis. „Universitetas vertina ne tik tavo pažymius ir žinias. Prestižiniai universitetai atsižvelgia į stojančiojo vertybes, pasaulėžiūrą, asmeninius siekius. Jie nori, kad pažiūros būtų atviros. Motyvacija taip pat labai svarbi. Tikrai nepakanka pasakyti, kad nori studijuoti labai gerame universitete ir po to gauti gerą darbą. Aišku, patenka visokių žmonių, bet pati atranka apima labai daug – jie nori unikalių asmenybių“, – išsamiau paaiškina pašnekovas.
Luko teigimu, kasmet vien bakalauro studijas Harvarde pradeda apie 2500 pirmakursių. Palyginti šiuo aspektu, Masačiusetso valstijoje veikiantis universitetas yra vidutinio dydžio.
Įmanoma susikurti unikalią profesiją
Savo asmenine patirtimi sutikęs pasidalinti pašnekovas pasakoja, kad visas studijų procesas Harvardo universitete organizuojamas labai lanksčiai. Jį džiugino dėstytojų ir studentų tarpusavio bendravimas. „Lietuvoje ateidamas į universitetą nuo pirmos dienos turi žinoti, ką nori baigti. Harvarde, manau, 80 procentų pirmo kurso studentų nežino, ką jie nori studijuoti. Kursų (mokomųjų dalykų – red.) gali pasirinkti kiek tik nori. Pirmais metais žmonės pasirenka ganėtinai skirtingus dalykus, kad galėtų sužinoti, kas jiems patinka“, – atskleidžia prestižinio universiteto absolventas.
Kaip pokalbio metu ne kartą minėjo pašnekovas, studijos Harvarde išties nelengvas užsiėmimas. „Kursai ganėtinai sunkūs, todėl dažniausiai per pusmetį studentai mokosi 4–5 dalykus. Universitetas taip pat taiko minimalius kursų skaičiaus reikalavimus. Inžinerija turi daugiausia reikalavimų – iš 32 kursų 21 buvo privalomas. Likusius galėjau rinktis tokius, kurie man atrodė įdomūs. Gali studijuoti ne tik inžineriją, gali pasirinkti filosofiją ar ispanų kalbą. Kai kurie studentai per ketverius studijų metus sugeba pabaigti ne vieną, o dvi specialybes. Jei nori, gali sau susikurti labai unikalią profesiją“, – pasakoja jis.
Luko teigimu, paskaitos šiame universitete vyksta panašiai kaip ir Lietuvos aukštosiose mokyklose, nors yra ir skirtumų. Kaip prisimena buvęs studentas, auditorijoje vienu metu kartais sėdėdavo ir 500 studentų. „Kuo „giliau“ į savo profesiją lendi, tuo studentų skaičius paskaitose mažesnis, dalykai darosi specifiškesni. Auditorijose lieka vis mažiau žmonių. Jei studijuoji literatūrą, paskaitoje gali būti tik keturi studentai ir profesorius. Darbas mažose grupėse dažnai paremtas diskusijomis“, – atskleidžia pašnekovas.
Su Nobelio premiją gavusiais profesoriais bendraujama ne tik auditorijose
Vaikinas džiaugiasi, kad studijų procese visi lygūs – studentai gali nesivaržydami diskutuoti su dėstytojais, kelti įvairius klausimus ir dalintis savo pastebėjimais. Tai netgi skatinama. „Harvarde gali su profesoriumi, kuris yra gavęs Nobelio premiją, eiti išgerti alaus. Su juo gali lengvai ir laisvai bendrauti, jis taip pat bendraus kaip su sau lygiu. Tau yra suteikiamos visos sąlygos mokytis tobulai. Mokytis yra daug sunkiau, turi daugiau išmokti, bet niekas tavęs nežemina. Yra visos sąlygos eiti, klausti, rašyti dėstytojams elektroninius laiškus. Esi skatinamas bandyti viską pažinti“, – patirtimi dalijasi lietuvis.
Paklaustas, ar visi lūkesčiai studijų metų pasiteisino, pašnekovas patikslina, kad stodamas jų stengėsi turėti kuo mažiau. „Dažniausiai kuo daugiau lūkesčių susikuriu, tuo daugiau šansų turiu nusivilti. Mano lūkesčiai buvo paprasti – baigti universitetą, išmokti naujų dalykų ir susipažinti su įdomiais žmonėmis. Visi šie dalykai man ir pavyko“, – šypteli vaikinas.
Prestižinis diplomas visų durų neatidaro
Baigęs studijas vaikinas įsikūrė Kalifornijos valstijoje. Jau daugiau nei pusantrų metų jis dirba vienoje iš Silicio slėnyje įsikūrusių kompanijų. „Mes kuriame nešiojamą elektroniką, kuri padeda žmonėms sportuoti, sveikai gyventi“, – veiklos pobūdį trumpai apibūdina jis.
Paklaustas, ar Harvardo diplomas atveria visas darbo rinkos duris, vaikinas pateikia savo versiją. Paaiškėja, kad pirmą darbą susirasti nėra lengva net ir garsiausio pasaulio universiteto absolventams. „Ypač gerų kompanijų darbdaviai gyvenimo aprašymuose ieško patirties ir praktinių gebėjimų, o ne universiteto pavadinimų. Neabejoju, kad toks įrašas padeda atkreipti dėmesį į save. Jei nebus to, ko darbdaviai ieško, gali būti baigęs geriausią universitetą geriausiais pažymiais, bet diplomas savaime nieko negarantuos“, – mitą apie neribotas Amerikos galimybes sugriauna prestižinės mokyklos absolventas.
Darbo paieškas Lukui palengvino tai, kad šioje kompanijoje po trečio kurso jis buvo atlikęs praktiką. Jos metu pašnekovas ir sulaukė pasiūlymo grįžti po studijų: „Niekur kitur įsidarbinti ir nebandžiau“.
