Suomijoje aukštojo mokslo reforma tęsiasi jau aštuonerius metus ir apima ne tik universitetų sujungimą, bet ir jų finansavimą, verslo įtraukimą, investicijų pritraukimą į mokslą. Daugiau nei 5 mln. gyventojų turinčioje Suomijoje po susijungimo liko 15 universitetų iš 21.
Daugiau nei 5 mln. gyventojų turinčioje Suomijoje po susijungimo liko 15 universitetų iš 21.
Vytauto Didžiojo universitete viešėję Helsinkio universiteto filosofijos mokslų profesoriai Timo Airaksinenas ir Olli Loukola (prieš keletą metų jis lankėsi Lietuvoje ir vertino studijų programų kokybę), įvertinę reformą savo šalyje, Lietuvai pataria nedaryti revoliucijos, viską daryti palaipsniui.
„Pirmiausia tikslines grupes reikėtų informuoti kaip galima anksčiau: įvardinti problemas, kurias reikia išspręsti, kas bus pakeista. Tačiau problemos turi būti tikros, o ne sugalvotos kažkur politikos padangėje“, – pastebi prof. O. Loukola ir priduria, kad reforma neturėtų būti pradedama nuo darbuotojų universitete skaičiaus sumažinimo, o po to stebint, kiek darbuotojų reikia iš tikrųjų. Atsisakius žmogiškųjų resursų, ilgalaikėje perspektyvoje nukenčia universiteto ir studijų kokybė.
T.Airaksinenas pripažįsta, kad ir Suomijoje reforma nevyko itin sklandžiai, būta nesusikalbėjimo tarp akademinės bendruomenės ir valdžios, universitetų administracijos ir darbuotojų. Pavyzdžiui, Helsinkio universitete tam įtakos turėjo tai, kad tuo metu vyko net kelios permainos. Pirmiausia buvo peržiūrimi studijų pakopų nuo bakalauro iki doktorantūros planai. Antra, vyko struktūriniai pokyčiai ir buvo sprendžiama, kiek fakultetų, departamentų ir kitų padalinių liks, kurie bus panaikinti ar sujungti. Tuo pat metu valstybė universitetams sumažino finansavimą.
Buvo pasamdyti išoriniai konsultantai, kurie patarė, kad reiktų dirbti efektyviau turint mažesnį biudžetą.
Pasak profesoriaus T.Airaksineno, reformos universitete buvo susijusios su pinigų taupymu: buvo pasamdyti išoriniai konsultantai, kurie patarė, kad reiktų dirbti efektyviau turint mažesnį biudžetą.
Buvo sprendžiama, kaip racionalizuoti visą sistemą, kalbama, kad į studijas būtų pritraukiama daugiau studentų, atliekama daugiau mokslinių tyrimų, tačiau buvo akivaizdu, kad sistema neveikia taip, kaip buvo tikimasi: mokyti, atlikti mokslinius tyrimus nėra kam, nes visi tapo administracinį darbą dirbančiais darbuotojais. O.Loukola pastebi, kad nors tikslai ir siekiai – gražūs, tačiau realybė, deja, nėra tokia graži, nes yra gana daug nesusikalbėjimo tarp aukščiausio ir žemesnio sluoksnio universiteto darbuotojų, tačiau viliamasi, kad ateityje situacija pasikeis.
Prof. T.Airaksenas pataria vykdant reformą iškart neatsisakyti ir per daug studijų programų, pavyzdžiui, tokių kaip literatūros ir filosofijos, ir jų vietos neužpildyti iš pirmo žvilgsnio labiau praktiškomis studijų programomis. Pasak O.Loukola, tam būtina atsispirti, daugelyje šalių yra ilgai diskutuojama apie humanitarinių, socialinių mokslų naudą, tai reikia daryti ir Lietuvoje, nes šios studijos yra gyvybiškai svarbios, galinčios tapti pagrindu veiksmingiems moksliniams tyrimams ateityje.
Tikslas – pakilti reitinguose
Prof. Algis Krupavičius, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dekanas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvoje kalbant apie aukštojo mokslo reformą gana dažnai minimas siekis – pakilti tarptautiniuose universitetų reitinguose. Tuomet kaip sėkmės pavyzdys pateikiamas Suomijoje esantis Aalto universitetas, kuris buvo įkurtas prieš septynerius metus, sujungus Helsinkio ekonomikos mokyklą, Helsinkio technologijos, Helsinkio meno ir dizaino universitetus, o 2016/2017 metų „Times“ aukštojo mokslo reitinge pateko tarp 201-250 geriausių universitetų. Tačiau pateikiantys šį pavyzdį pamiršta paminėti, kad Helsinkio ekonomikos mokykla iki prijungimo prie Aalto universiteto visada buvo verslo mokyklų 30-tuke, o po jos tapimo naujo universiteto dalimi smuktelėjo į 73 vietą pagal trejų metų vietų vidurkį.
„Vykdant organizacines reformas visuomet yra daug nežinomybės ir neapibrėžtumo, taip pat susipriešinimo, todėl trumpalaikėje perspektyvoje reformuojamos organizacijos dažnai ne tiek pagerina, o kiek pablogina savo veiklos rezultatus, tačiau apie tai Lietuvoje nenorima kalbėti“, – įsitikinęs prof. A.Krupavičius.
Šiandien Suomijoje universitetai yra pasirašę sutartis su valstybe, pagal kurias yra finansuojami. Aukštajam mokslui šioje šalyje valstybė skiria 2,2 proc. BVP, Lietuvoje – 1,3 proc. BVP. Suomijoje verslas itin aktyviai dalyvauja aukštųjų mokyklų valdyme: ne mažiau 40 proc. universitetų tarybų narių sudaro išorės atstovai.
