„Tikrai ne ministerijos kompetencija pasakyti, kaip turi dirbti mokykla ir kaip turi dirbti mokytojas. Manau, kad kiekvienoje mokykloje kiekvienas mokytojas ras skirtingą sprendimą. Neturi būti pasakyta, kad nuo devynių iki šešių ar nuo devynių iki trijų [valandų] mokytojas turi daryti tą ar aną. Mokyklos bendruomenės kartu susėdę irgi gali rasti tuos sprendimus“, – antradienį vienoje Vilniaus kavinių diskusijos metu su suinteresuotų grupių atstovais sakė J.Petrauskienė.
Iš pradžių metaforiškai kalbėjusi apie grojimą fortepijonu ir neįmanomybę apskaičiuoti pažangos prailginus šį užsiėmimą dešimčia dienų, ministrė vis dėlto pripažino, kad koreliaciją tarp šių dviejų veiksnių apčiuopti įmanoma.
Tiesioginę koreliaciją tarp dienų skaičiaus ir pasiekimų rezultatų matematiškai išvesti galima, bet realiai pagerinti pasiekimus reikia labai daug komponentų.
„Tiesioginę koreliaciją tarp dienų skaičiaus ir pasiekimų rezultatų matematiškai išvesti galima, bet realiai pagerinti pasiekimus reikia labai daug komponentų.
Tai (mokslo metų ilginimas – aut. past.) yra vienas iš komponentų [...]. Daugiau kokybiškai ir prasmingai dirbant yra tikimybė, kad pasieksime geresnių rezultatų ir tą rodo pasaulinė patirtis“, – dėstė ministrė.
Mokiniai namų darbams skiria 4–5 valandas
Konkrečių siūlymų, ką veikti dviejų papildomų savaičių metu, teigė pasigendanti mokinių bendruomenė. Jos vardu kalbėjusi Moksleivių sąjungos jaunimo politikos koordinatorė Gintarė Vikmontaitė svarstė, kokią pridėtinę vertę kurtų šis laikas.
„Pradėkime kalbėti konkrečiais pavyzdžiais, kaip mes perskirstytume ugdymo programas, ką mes naujo į jas įneštume, kas pasikeistų su namų darbais, kai šiai dienai mes turime moksleivių, kurie prie jų praleidžia 4–5 valandas ir tai jų nuoširdus darbas, bet kiek naudos jie iš to gauna, kad perrašinėja nuo vadovėlio į pratybas, nuo pratybų į sąsiuvinį ir tai mes vadiname namų darbais – medžiagos įtvirtinimu“, – kalbėjo G.Vikmonaitė.
Kitokią priemonę, padėsiančią siekti kokybiškesnio švietimo, akcentavo Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas, taip pat paminėjęs, kad pirmadienį greta ministerijos profsąjungos organizuota protesto akcija dėl mokslo metų ilginimo turėjo paskatinti dialogą.
„Norint suaktyvinti diskusiją kartais reikalingos tokios viešos akcijos. Turbūt ministerijai paprasčiau priimti sprendimą [...], bet ne visada galbūt įsigilinama į visus dalykus, – sakė profsąjungos atstovas. – Ugdymo kokybė priklauso nuo motyvacijos. Jeigu ji yra, sunku sustabdyti vaiko gebėjimų ir žinių bagažo didėjimą. Nieko nebereikia daryti, jeigu yra motyvacija.“
Anot A.Navicko, ją galėtų paskatinti popamokinė veikla: „Nesakau, kad negalima būtų diskutuoti apie mokslo metų ilginimą, bet turime suprasti, kad jeigu ir prailginame, kokius dalykus darome paraleliai – ar tikrai reikia pamokų, ar reikia minkštųjų dalykų, tai yra, įvairios edukacijos, renginių, stovyklų. Šie dalykai svarbūs, bet jie nepasidaro be mokyklų aprūpinimo“.
Švietimo kokybę lemia ne tik ministras
J.Petrauskienė sutiko su profsąjungos vadovo mintims.
Manyčiau, labai naivu būtų galvoti, kad šiuolaikinėje visuomenėje švietimo ir mokslo ministras yra atsakingas už švietimo kokybę. Manau, kad atsakomybę už švietimo kokybę dalinamės visi.
„Viskas, ką Andrius įvardijo, yra visiškai teisinga. Tai yra iššūkiai, su kuriais susiduria švietimo sistema. Ministerijos atsakomybė yra telkti bendruomenę ir kalbėtis, kaip tuos iššūkius įveikti su esamais ribotais resursais“, – teigė ŠMM ministrė.
Nurodžiusi ministerijos funkciją, J.Petrauskienė taip pat pabrėžė, kad atsakomybė už švietimo kokybę tenka ne tik ministrui.
„Švietimo sistema, visų pirma, yra labai didelė bendruomenė. Kas čia atsakingas? Manyčiau labai naivu būtų galvoti, kad šiuolaikinėje visuomenėje švietimo ir mokslo ministras yra atsakingas už švietimo kokybę. Manau, kad atsakomybę už švietimo kokybę dalinamės visi“, – teigė ministerijos vadovė, pridūrusi, kad ugdymo kokybę mokykloje lemia mokytojai ir moksleiviai.
A.Navickas iš dalies sutiko su J.Petrauskienės žodžiais: „Negalime sakyti, kad ministras turi apimti visas sritis, nes švietimo sistema labai plati, bet visgi manau, kad lyderystė ir gebėjimas sutelkti tuos atskirus segmentus, tai – ministro reikalas“.
A.Navickas: nebuvau pakviestas išgerti kavos
Manau, kad lyderystė ir gebėjimas sutelkti tuos atskirus segmentus, tai – ministro reikalas.
Švietimo darbuotojų profsąjungos pirmininkas teigė, kad švietimo bendruomenės vietoje to, kad bendrautų susitikimuose, diskutuoja žiniasklaidoje.
„Įsivaizduoju, kaip sudėtinga yra ministrei, bet pirmą kartą dar gruodžio mėnesį, žinodamas, kad reikės išgerti daug kavos ir arbatos, ministrei padovanojau labai geros kavos, bet, deja, nė karto nebuvau jos pakviestas. Aš nekaltinu, tokį turėjau lūkestį“, – sakė A.Navickas.
Mykolo Romerio universiteto rektorius, buvęs švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius gynė ministrę teigdamas, kad ji nespėja.
„Laiko pačiam svarbiausiam – darbui su suinteresuotomis grupėmis – nebelieka. Reikia labai daug kantrybės, reikia labai daug arbatos išgerti, reikia šnekėtis ir kuo daugiau žmonių žinos, patikės, tuo bus geriau. Ministrės planas yra geras, bet jo [švietimo bendruomenė] nežino iki galo. Mokiniai klausia, [nes] nežino. Ministerijų darbo kultūra kitokia – įklampina į posėdžius“, – patirtimi apie Vyriausybės darbą dalijosi A.Monkevičius.
Dabar mes visi pešiojamės, badomės ir apsivardžiuojame viešojoje erdvėje, o galime šį klausimą perleisti mokyklų taryboms.
Diskusijos metu A.Navickui gimė idėja teisę spręsti, ar ilginti mokslo metus, ar ne, suteikti mokyklų taryboms, kurios, jo nuomone, šiuo kausimu noriai prisiimtų atsakomybę: „Dabar mes visi pešiojamės, badomės ir apsivardžiuojame viešojoje erdvėje, o galime šį klausimą perleisti mokyklų taryboms.
Kodėl neinama tuo keliu. Dabar dažnai mokyklų savivaldos tampa klubu, kuris nieko nesprendžia – susirinkite, kas turite laiko, [jei] vakare nenorite žiūrėti televizoriaus“.
Ministrė: ugdymo turinį reikia supaprastinti
Moksleivių sąjungos jaunimo politikos koordinatorė pažymėjo, kad mokyklų tarybos, sudarytos iš mokinių, tėvų ir mokytojų, jau dabar turi tam tikrų galių, pavyzdžiui, tvirtinti vidinius ugdymo planus, tačiau jų – negana: „Mokyklos bendruomenė turėtų nuspręsti, ar mokytojas yra tas žmogus, kuris gali tinkamai vesti pamokas, ir ne tik mokytojai bei mokiniai turėtų sakyti, kas „mes galvojame, kad mokytojų kvalifikacijos [kėlimas] turėtų vykti šitaip“.
Bent jau į A.Navicko pasiūlymą ministrė nesureagavo, tačiau pritarė G.Vikmonaitei dėl nedžiuginančios mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistemos. Ji taip pat pažymėjo, kad Lietuva turi puikių mokytojų, kurių turi būti daugiau, ir kurie turi pakankamai didelį pasirinkimų spektrą, kaip įgyvendinti ugdymo planus.
Jeigu žiūrint praktiškai, visi logiškai supranta, kad mechaniškai [atliktas] mokslų metų ilginimas problemos neišspręs.
„Reikia peržiūrėti temas, tą patį ugdymo turinį reikia peržiūrėti ir supaprastinti. Bet kaip padaryti, kad ugdymo turinys būtų gyvas? Tą rebusą sprendžia visos šalys [...]“, – sakė ji.
J.Petrauskienė dar kartą pabrėžė, kad mokslo metų ilginimas nėra pagrindinis ŠMM instrumentas švietimo kokybei užtikrinti: „Ugdymo turinio peržiūra, mokyklos finansavimo modelis – visi šie darbai vyksta lygiagrečiai, – tikino ji. – Pokyčiams priešintis yra žmogiška. Visi mes norime pokyčių. Mokslo metų ilginimas, bent jau kaip įvardijo ekspertai, yra darbo organizavimo forma. Jeigu žiūrint praktiškai, visi logiškai supranta, kad mechaniškai [atliktas] mokslų metų ilginimas problemos neišspręs. Aš suprantu, kad labai nepopuliaru sakyti „jūs dirbkite daugiau“, bet akademiniame pasaulyje, kaip ir sporte, kaip ir bet kurioje kitoje veikloje, jei norime pasiekti rezultatų [...], tai reikia įdėti pastangų“.
„Aš tai kažkiek džiaugiuosi – tiek sukėlėme visuomenėje diskusijų dėl apskritai techninio sprendimo, kuris iš esmės neturi didelės įtakos visam procesui“, – ironizavo A.Navickas.
Jo nuomone iki 2008 metų, kai mokslo metai tęsėsi 39 savaites, ugdymo procesas nevyko.
ŠMM ir švietimo darbuotojai neranda konsensuso
„Mokytojo kūrybiškumas tai galėtų išgelbėti, bet nueinama lengviausiu keliu – lengviausia vesti pamokas, nes kaip ir aišku, ką daryti. Norint sugalvoti, kaip vaikus išvežti į gamtą, atsiranda tiek problemų ir mokytojas su jomis dažnai lieka vienas“, – tvirtino profsąjungos pirmininkas, kaip ir supratęs, kad ŠMM sprendimo pratęsti ugdymo procesą 10–15 dienų pakeisti nepavyks.
Visgi tai reiškia, kad mokslo metus ilginame, jau šitą kaip ir tvirtai apsisprendusi Vyriausybė, bet dėl viso kito mes nesame sutarę. Va čia yra problema.
„Visgi tai reiškia, kad mokslo metus ilginame, jau šitą kaip ir tvirtai apsisprendusi Vyriausybė, bet dėl viso kito mes nesame sutarę. Va čia yra problema, – konstatavo jis. – Mes pabandėme kalbėti dėl etatinio [mokytojų] apmokėjimo. Ką mes padarėme? Nukėlėme metams. Bandome keisti mokyklų finansavimo sistemą, kuri negera, sutarti nepavyksta. Vieni sako, kad mokinio krepšelis – šventa karvė, kiti sako, kad reikia keisti, ir kad mokyklos mažuose miesteliuose yra vertybė ir jų uždarymas neigiamai atsiliepia bendruomenei. Dėl ugdymo turinio, ką darysime, nesame sutarę. Jei dėl šių dalykų sutartume ir sistemiškai kartu juos įgyvendintumėme, manau, ginčo nekiltų.“
A.Navickas siūlė įgyvendinti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) sukurtas rekomendacijas, svarstė, kodėl švietimui neskiriame 6 proc. BVP, jeigu 2 sugebėjome atseikėti krašto apsaugai, taip pat stebėjosi Estijos pavyzdžiu. Joje, anot diskusijos dalyvio, pagal panašią sistemą kaip ir Lietuvoje parengti mokytojai pasaulio kontekste vertinami žymiai aukščiau, o Lietuvos mokytojai, nors kai kuriais atvejais ir geresni, tampa „kažkokie tai nelabai gerai dirbantys“.
Mes dar nesutarėme – tai yra normalu. Bet jeigu mes vien tik tariamės ir nieko nedarome – to labai trūksta. Trūksta konkrečių žingsnių.
„Bet iš tikrųjų ir ministrė sutiks, kad Lietuvos rezultatai neprastėja ir yra ne ką prastesni nei suomių – kai kuriais atvejais“, – mintį tęsė profsąjungos vadovas.
J.Petrauskienė sutiko, kad daugeliu klausimų sutarimas nerastas, tačiau vien tik dialogo, anot jos, nepakanka – reikia imtis veiksmų: „Pirmiausia turime pasitikėti vieni kitais, megzti konstruktyvų dialogą, ko labai trūksta. Mes dar nesutarėme – tai yra normalu. Pokyčiai švietime vyksta nuolat, turime tartis. Bet jeigu mes vien tik tariamės ir nieko nedarome – to labai trūksta. Trūksta konkrečių žingsnių“.
Ministrė: nežinau, kiek nuosekliai įgyvendinama vizija
Anot buvusio švietimo ir mokslo ministro A.Monkevičiaus, trūksta bendro plano ir vizijos, pagal kurią Lietuvos švietimo sistema turėtų keistis.
„Švietimas turėtų būti toks, kad nestabdytų noro, motyvacijos nuolat augti, tobulėti. Mes dabar matome atskiras problemas. Visuomenė, politikai nėra susitarę dėl Lietuvos vizijos. Kai jos neturime, švietimas yra įspraudžiamas į neaiškius rėmus. Mes pradedame išsivaikščioti, prarandame 15–60 metų amžiaus žmones, kurie yra patys reikalingiausi. Juos išjudinti nelengva. Viena ministrė, Vyriausybė to padaryti negali“, – teigė MRU rektorius.
J.Petrauskienė priminė, kad švietimo viziją Lietuva turi. Tai – valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“, tačiau ministrė suabejojo, ar mes ja tikime ir ją įgyvendiname.
„Mes parengiame strategiją, kuri tikrai nėra prasta. Nežinau, kiek nuosekliai mes einame tos strategijos įgyvendinimo keliu“, – pripažino ji.
Anot J.Petrauskienės, tai, kaip švietimo kokybę veikia pokyčiai, pamatysime tik po keliasdešimties metų: „Investicija į švietimą ekonomiškai neatsiperka ar neapsiskaičiuoja, nepasimato per trejų ar penkerių metų laikotarpį – kas būtų normalus verslo planas. Ši investicija kuria pačią didžiausią pridėtinę vertę. Ji pasimato tik po penkiolikos, dvidešimties, o jei su doktorantūra, tai tik po 25-ių metų“.
Diskusiją inicijavo Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjunga.
