Neseniai J.Petrauskienė išdėstė savo viziją apie ateities mokyklą, kurioje neliks namų darbų, ir pakvietė šalies mokyklas žengti šiuo keliu, pranešė ministerija. Pasak ministrės, per pastaruosius dešimt metų situacija pasaulyje gerokai pasikeitė: Šiaurės Amerikoje, Kanadoje, Australijoje, Vakarų Europos ir Skandinavijos šalyse, pirmiausia Suomijoje edukologai, psichologai, remdamiesi tyrimais, kelia abejones dėl teigiamos namų darbų įtakos mokymuisi bei rezultatams.
„Kalbant apie stiprų, laisvą mokytoją, profesionalą, turime tobulinti ir ugdymo programas bei turinį. Todėl garsiai skelbiu idėją – mokykla be namų darbų. Mokslinėje literatūroje yra daugybė įrodymų, kad namų darbai daro mažą įtaką akademiniams pasiekimams ir ugdymo kokybei. Mūsų vaikai sugaišta nuo pusės iki kelių valandų darydami namų darbus. Kaip sakė Albertas Einšteinas: nėra labai išmintinga nuolat kartoti to, kas nekuria sėkmės, ir tikėtis pagerėjimo“, – teigė ministrė.
Anot ministrės, mokykla be namų darbų, taikant pažangias metodikas, pirmiausia bus naudinga patiems mokytojams, kuriems tenka daug laiko praleisti prie sąsiuvinių, tikrinant namų darbus. Moksleiviai, kurie mokymuisi namie gali skirti nevienodai laiko ir dėmesio, turės galimybę mokytis tolygiau ir išvengti didelių rezultatų skirtumų.
Atsisakyti namų darbų pradinukams rekomenduoja
A.Landsbergienės teigimu, pradinukams namų darbai formuoja neigiamą požiūrį į mokyklą, nes tokio amžiaus vaikai dar nemąsto abstrakčiai.
„Jiems netgi yra sunku prisiminti, kad kažkas buvo užduota, nes jie gyvena čia ir dabar. Apskritai toks vaikas pagal savo raidą yra arčiau ikimokyklinuko nei pagrindinės mokyklos mokinio, o abstraktųjį mąstymą įgyja apie 10 gimtadienį, kuomet ir pereina į pagrindinę mokyklą.
Taigi, pradinukas dažnai net nepamena, kad jis turi atlikti namų darbus, o jei už tai yra baudžiamas, jam susiformuoja neigiamas požiūris į mokyklą. Mokslininkai kalba, kad vaikas pradinėse klasėse turi išmokti mokytis, turi atsirasti noras mokytis visą gyvenimą. Namų darbai šių itin svarbių dalykų formuoti nepadeda“, – tikina A.Landsbergienė.
Be to, kadangi tokio amžiaus vaikai neretai namų darbus atlieka kartu su tėvais, A.Landsbergienės teigimu, mokytojui tampa sunku įvertinti, kiek vaikas moka, įsisavino tai, kas buvo kalbėta mokykloje. Tiesa, tai, pasak pašnekovės, nereiškia, kad vaiko popamokinė veikla gali būti visiškai „palaida bala“. Su vaiku reikia skaityti, duoti jam atsakomybių.
Be paties vaiko pastangų tikėtis pasiekimų – nerealu
Edukologė A.Landsbergenė, mananti, kad pradinukams namų darbų užduoti nereikėtų, yra įsitikinusi, kad nuo penktos klasės jie – privalomi. „Nuo penktos klasės turi būti darbas ir namuose. Visų pirma, jei nori tapti kurios nors srities ekspertu, ne 30-ties turi tą veiklą pradėti. Billas Gatesas jau ankstyvojoje paauglystėje naktimis sliūkindavo į universiteto laboratoriją, kurioje buvo vienas pirmųjų kompiuterių, ir, susitaręs su sargu, programuodavo, dirbdavo.
Dažnai, matydami tik glamūrinę daug pasiekusių žmonių gyvenimo pusę, įsivaizduojame, kad jie skaitė tik tai, kas patinka, mokykloje buvo nuo 8 iki 15 val., o visos galimybės jiems krito. Tačiau sėkmė dažniausiai yra juodo darbo pasekmė. Manau, šiandieną mes per mažai apie tai kalbame su vaikais. Jie mato labai daug TED kalbų, kurios pasakoja apie tai, kaip reikia eiti paskui širdį, daryti, ką nori. Taip, tame yra tiesos, tačiau tame procese yra ir labai daug darbų, kurie nepatiks, bet apie tai, kad reikia disciplinos, atsakomybės, kruopštumo, mes kalbame per mažai“, – teigia A.Landsbergienė.
Buvusi ekonomikos mokytoja ir dėstytoja A.Maldeikienė taip pat įsitikinusi, kad namų darbai yra reikalingi, tačiau ne tik vyresniųjų klasių mokiniams, bet ir pradinukams.
„Visur reikalingi namų darbai. Vaikas mokykloje turi išmokti ne sukaupti žinias, o mokytis ir mąstyti. Tai nereiškia, kad turi būti labai linksma. Kai žmogus mokosi, jis turi patirti ir kančios, ir suvokimo, ką reiškia darbas. Kartais pasiseka, kartais – ne; reikia patirti nesėkmių.
Jei įsivaizduotume, kad vaikas turi būti darbo jėga, tuomet gal ir gerai tiesiog kaupti žinias, neįdėti jokių savo pastangų, įdirbio, tačiau mokymosi procesas yra gerokai sudėtingesnis. Mano anūkas, pavyzdžiui, besimokydamas labai rimtoje mokykloje, turėjo išmokti sėdėti. Namų darbai būdavo, tarkime, ką nors nupiešti, ir taip jis suvokdavo disciplinos poreikį“, – kalba A.Maldeikienė.
Kartais galima išgirsti tėvų nuomonę, kad vaikams namų darbų užduodama per daug, vaikai nebeturi vaikystės. A.Maldeikienė sako, kad vaikas neturi praleisti šešių valandų ruošdamas namų darbus, tačiau dažniausiai vaikai, kurie ilgai ruošia namų darbus, nuo vaikystės tiesiog nesimokė mokytis, pamokoje neišmoko dirbti, neišgirdo akcentų.
„Matematikos be nuolatinio kartojimosi išmokti praktiškai neįmanoma, negali gerai išmokti užsienio kalbos, jei neskiri laiko žodžiams, klausymuisi. Pažiūrėti filmą originalo kalba gali būti labai sudėtingas namų darbas.
Rimtose mokyklose niekur pasaulyje tokių dalykų, kaip namų darbų nebuvimas, neišgalvoja. Be savo darbo pasiekti profesinių aukštumų neįmanoma. Niekas negimė mokėdamas, reikia daug dirbti, kartais ir su ašaromis, kol vieną dieną staiga suprati, kad viskas aišku“, – pastebi A.Maldeikienė.
Savo ruožtu A.Landsbergienė pažymi, kad namų darbus reikėtų vertinti ne kaip „vaikystės praradimą“, o kaip investiciją į savo ateitį. Tiesa, pasak jos, namų darbai turi būti apgalvoti, skatinti vaiką mąstyti, užduoti klausimus.
„Mokslininkų rekomendacijos sako, kad namų darbų laikas tiesiogiai koreliuoja su tuo, kurioje klasėje vaikas yra. Tarkime, pirmoje klasėje esantis vaikas namų darbams turėtų skirti 10 minučių, antroje – 20, 12-toje mokinys 120 minučiųi turėtų namuose daryti kažką susijusio su tuo, kas vyko mokykloje“, – sako A.Landsbergienė.
