A.Šilenskytė Suomijoje gyvena jau ne vienerius metus, šioje šalyje ji baigė pedagogikos suaugusiems kursus. Jos dukra eina į suomišką darželį, o vyras dirba su Suomijos švietimo sistemos eksportu į užsienį. Todėl apie Suomijos mokyklas papasakoti ji gali daug. Apie tai su ja ir kalbėjosi 15min.
A.Šilenskytės teigimu, aklai kopijuoti Suomijos sistemos nereikia – kai kur esame netgi geresni. Tačiau perėmus kai kuriuos aspektus, tai galėtų atnešti didžiulės naudos.
– Ar galite trumpai papasakoti apie Suomijos švietimo sistemą? Kuo ji skiriasi nuo lietuviškosios?
– Suomijos švietimo sistema yra įdomi. Ji yra tinkama Suomijai, jos kontekstui, kultūrai, dėl to ji taip puikiai čia veikia.
Keli faktai greitai padės suprasti Suomijos švietimo sistemos esmę ir skirtumus nuo Lietuvos. Pirma, Suomijos sistema remiasi trimis vertybėmis – žiniomis, įgūdžių formavimu ir požiūrio formavimu. Angliškai tai įvardinama kaip knowledge, skills ir attitudes. Lietuviškoji sistema paremta tik žiniomis.
Antra vertus, Suomijoje nurodymų, kaip reikia dėstyti, sudaryti pamokas, kokią medžiagą išdėstyti ir t. t., beveik nėra. Yra nurodomas žinių lygis, reikiami įgūdžiai ir požiūriai, bet mokytojas ar jų kolektyvas turi visišką laisvę, remiantis savo kompetencija, nuspręsti, kaip viską išdėstyti ir pasiekti praktinio rezultato.
Lietuvoje esame pavargę nuo nesibaigiančių švietimo reformų, nes žinios nuolat atsinaujina ir reikia nuolat spręsti, kurios žinios tampa svarbesnės. Jeigu lietuviškoje sistemoje pridėtume įgūdžių vystymą, pavyzdžiui, kaip žinių ieškoti, kaip jas atsirinkti, t.t., formuotume požiūrius, pavyzdžiui, kad nuomonių gausa yra gerai ar pan. ir dar neapkrautume mokytojų nurodymais, kaip viską dėstyti, turėtume labai panašią sistemą ir Lietuvoje.
– Kokie yra didžiausi Suomijos sistemos pliusai? Ar yra minusų?
– Didžiausi suomiškos sistemos pliusai – ji suteikia laisvę kūrybai, padaro mokytojo darbą ir mokymosi procesą įdomų. Dėmesys čia yra skiriamas mokslui ir mokymuisi, o ne mokymo proceso kontrolei. Prie galutinio vertinimo balais yra suteikiamas ir grįžtamasis ryšys, kuris padeda mokiniui tobulėti, o ne tik nuspręsti, kad jis nieko nevertas, jei gavo penkis.
Bet yra ir minusų. Didžiausias minusas, mano manymu, – konkurencijos nebuvimas. Visus atsiliekančius mokinius papildomi mokytojai moko bazinių dalykų tol, kol jie vis tiek pagrindus išmoksta, nesvarbu, kiek tai užtrunka. Suvokimas, kad tave mokytojai vis tiek „ištemps“, visiškai neparuošia realiam gyvenimui.
Lietuviškoje sistemoje mes palaipsniui išsiugdome gana storą „skūrą“, jeigu taip galima pasakyti. Geriausi mokiniai konkurencinėje aplinkoje yra skatinami siekti dar daugiau, bet tam yra pasiruošę, nes krūvis buvo didinamas palaipsniui.
Suomijoje vaikai labai ilgai žaidžia, bet nesimoko. Realiai iki septintos klasės normalių pamokų nėra.
Suomijoje vaikai labai ilgai žaidžia, bet nesimoko. Realiai iki septintos klasės normalių pamokų nėra.
Tada vaikai, jau būdami paaugliais, žengia į septintą klasę, kur prasideda gana rimtos pamokos. Paauglystė ir taip nėra lengva, o čia jie patiria gan staigų krūvį, prie kurio nėra pratę. Daugeliui tai baigiasi rimtomis psichologinėmis problemomis.
Šiuo požiūriu lietuviška sistema, kur krūvis kasmet didinamas tolygiai, yra daug pranašesnė. Žinių lygiu Suomijos mokyklos pateikia ribotą paketą, dėl to suomiai puikiai kuria savo karjerą Suomijoje, tačiau už Suomijos ribų, kur konkurencija žiniomis yra be galo didelė, jiems sekasi sunkiau.
Vertinant Suomijos švietimo sistemą, manau, verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad Suomijai labai paranku pardavinėti savo žinias: šiuo metu yra didžiulis bumas įmonių, kurios siekia eksportuoti suomišką švietimo sistemą į užsienį. Suomiai sakosi esą labai kuklūs, bet jų rinkodaros įgūdžiai yra labai geri, nes iki šiol šloviname jų švietimo sistemą, nepastebėdami fakto, kad jų vertinimas PISA rezultatuose jau dešimt metų stabiliai krenta.
Nepaisant to, Suomija bet kuriuo atveju švietimo srityje yra labai pažangi ir jos sistema domėtis būtina, žiūrint, ką galima pritaikyti ir Lietuvos kontekstui.
– Ar tiesa, kad Suomijoje ketinama panaikinti atskirus dalykus ar jie tiesiog dėstomi labiau integruotai? Kaip pasireiškia tas integruotumas?
– Dalykai čia tikrai nėra panaikinti, bet dėstoma išties integruotai. Integracija pirmiausia yra stengiantis jungti mano jau minėtas tris sritis – žinias, įgūdžius ir požiūrį. Stengiamasi, kad moksleiviai tobulėtų jose visose.
Pavyzdžiui, vyksta istorijos pamoka. Mokiniai namuose būna perskaitę vadovėlio skyrių apie renesansą suomiškai ir pažiūrėję trumpą dokumentinį vaizdo įrašą iš Youtube anglų kalba. Ir tada visiems susirinkus klasėje mokytojas iškelia klausimą. Pavyzdžiui, tokį: „Kuo žmonių mąstymas ir vertybės renesanso metu skyrėsi nuo dabartinių vertybių ir mąstymo?“
Ir tada vaikai diskutuoja kartu su mokytoju naudodamiesi žiniomis, kurias įgijo – faktais iš vadovėlio bei dokumentinio filmo. Diskutuodami jie taip pat ugdo įvairius įgūdžius: gebėjimą kritiškai mąstyti, diskutuoti, pagrįsti savo mintis, aiškiai jas dėstyti. Galų gale, diskutuodami jie formuoja požiūrį, kad vieno tipo mąstymas nėra niekuo pranašesnis už kitą, viskas priklauso nuo konteksto, aplinkybių, poreikių ir pan., yra mokomi gerbti kito ar kitokią nuomonę. Tai vienas pavyzdys.
Kitas integracijos pavyzdys – kai mokykloje dalis pamokų vyksta projektiniu būdu, integruojant disciplinas. Kelių dalykų mokytojai iškelia problemą, pvz., „Kodėl vyksta klimato kaita?“, nurodo, kiek laiko šiam projektui skiriama (pvz., dvi pamokos su pertrauka), kokiomis grupėmis užduotį turi atlikti (pvz., 4–5 mokinių komanda), kaip sprendimas turi būti pateiktas (pvz., plakato formatu ir žodiniu pristatymu).
Tokiam klausimui spręsti gali būti integruotos biologijos, geografijos ir anglų kalbos disciplinos. Vaikai sprendžia iškeltą klausimą domėdamiesi ir ieškodami informacijos ekologijos temomis (biologija), klimato tendencijomis (geografija), o viską pateikia anglų kalba nupieštame plakate ir pristato savo projektą visai klasei angliškai.
Būtent šį patirtinio mokymo būdą norima padaryti pagrindiniu suomiškose mokyklose per ateinančius metus.
– Susidūrusi su „patirtiniu mokymu“, kaip jį vertinate? Ar manote, kad idėja jį suomiškose mokyklose taip išaukštinti yra gera?
– Manau, kad tai darydami suomiai šiek tiek prieštarauja patys sau. Visi mes mokomės skirtingai. Vieni esame produktyviausi dirbdami grupėse, kiti – individualiai. Vieni geriausiai mokomės klausydami, kiti – matydami, treti – per jusles. Taikant vien patirtinio mokymo metodą, iš dalies save ribojame.
Turi būti įvairių metodikų, kad mokslas būtų produktyvus. Patirtinis mokymasis yra paremtas konstruktyvizmo filosofija – tai gera metodika ugdyti įgūdžius, mokytis spręsti problemas, dirbti grupėje, ir pan. Bet mūsų smegenys natūraliai nori suformuoti bazinių faktų „dėžutes“, į kurias vėliau krautų informaciją, susijusią su jau žinomais dalykais. Dėl to medžiagos, kurią reikia išmokti, panaikinimas, mano nuomone, prieštarauja natūraliems žmogaus smegenų veikimo procesams.
Man pačiai teko savo kursuose universitete taikyti patirtinį mokymą ir problema paremtą dėstymą. Suaugę studentai dažnai jaučia diskomfortą, kad mokymosi procesas baigėsi, o jie kaip ir nieko konkretaus nesužinojo. Buvo labai linksma, įdomu, bet kas iš to?
Patirtinis mokymas yra puikus metodas ir būtinai turėtų būti integruotas į mokymosi procesą. Ypač dėstant dalykus, kuriuose žinios dažnai keičiasi, o informacijos įsiminti nereikia detaliai, tik žinoti tendencijas. Bet sprendžiant problemas galima ir suformuoti reikiamus įgūdžius. Tradiciniai metodai yra irgi vertingi, bet jie neturi dominuoti, nes tai netinka šiuolaikinei mokinių kartai.
– Vis dėlto, įvertinus pliusus ir minusus, ar norėtumėte, kad lietuviškoji švietimo sistema taptų tokia kaip suomiška?
– Ir taip, ir ne. Ne, nes mums nereikia suomiškos sistemos, mums reikia lietuviškos sistemos, kuri puikiai veiktų ir atitiktų Lietuvos realijas. Siekiant šio tikslo, galima pasiskolinti gerų idėjų ir iš suomiškos sistemos.
Kitas dalykas yra finansai. Suomijos ekonomika turi labai solidžią bazę, kurios mes Lietuvoje neturime. Suomijoje veikia stipri vietinė pramonė, palaikanti ekonominį balansą net ir sunkiais laikais. Dėl to suomiai gali investuoti labai didelius pinigus į mokyklų dizainą, naujausias technologijas ir pan., ko realiai Lietuvoje padaryti negalime ir nežinia, kada galėsime.
Mes apie suomišką sistemą dažnai kalbame taip, kad, atrodo, lietuviškoje nėra nieko gero. Taip tikrai nėra.
Mes apie suomišką sistemą dažnai kalbame taip, kad, atrodo, lietuviškoje nėra nieko gero. Taip tikrai nėra.
Lietuviška sistema yra puiki žinių suteikimo prasme, daug pranašesnė už suomiškąją – čia nieko nereikėtų keisti.
Esminiai pokyčiai yra reikalingi dėstymo metodikoje ir mokinių bei mokytojų vertinimo metodikoje. Mokytojų delegacijos važiuoja į Suomiją ir aikčioja, kaip čia gražiai viskas atrodo, bet esmė yra ne modernioje mokyklų aplinkoje, o kaip bet kurią mokymuisi skirtą erdvę mes išnaudojame ko nors išmokydami.
– Bet ką vis dėlto iš Suomijos galėtų perimti Lietuva?
– Kelis dalykus, kurie nereikalauja didelių investicijų. Pirmiausia reikėtų pasiskolinti „trijų kolonų“ suomišką modelį: akcentuoti ne tik įgyjamas žinias, bet ir įgūdžius (kritinis mąstymas, gebėjimas spręsti problemas ir t.t.) bei požiūrio formavimą (pagarba kitam, pozityvus požiūris į pokyčius ir t.t). Reikėtų sekti pasaulio realijas ir esant reikalui perdėlioti akcentus, kurie įgūdžiai yra svarbiausi ateinančiu metu, kurios bazinės žinios privalomos. Vertinti ne iškaltas žinias, bet kaip išmokome jas pritaikyti skirtinguose kontekstuose.
Antra, reikėtų atsisakyti biurokratijos, nurodant, kaip mokytojas ar dėstytojas turi vesti savo pamokas. Mokytojo vertinimas turėtų būti paremtas ne tuo, ar jis suspėjo išdėstyti programą, o tuo, ar jis išugdė reikiamus gebėjimus, suvokimą taikyti žinias.
Mokytojo vertinimas turėtų būti paremtas ne tuo, ar jis suspėjo išdėstyti programą, o tuo, ar jis išugdė reikiamus gebėjimus, suvokimą taikyti žinias.
Kaip jis tai daro – jo fantazijos ir profesinės kompetencijos reikalas.
Trečia – tarptautiškumo ir integracijos aspektas pamokose. Pavyzdžiui, per tikybos pamokas galėtume mokyti ne tik katalikybės, bet diskutuoti apie visas religijas ir tikėjimus, apie ateizmą, apie egzistuojančius stereotipus. Per pamokas mokiniai turėtų būti mokomi gerbti kitaip mąstančius, atrodančius, kalbančius, taip pat žmones, turinčius negalią ar kitokią orientaciją.
Vertėtų pamąstyti ir apie atsisakymą diferencijuoti pagal lytį, kai mergaitės gamina maistą ir mezga, o berniukai kėdes kala: suomiškose mokyklose abi lytys visas veiklas daro po lygiai. Taip formuojamas požiūris apie lygias pareigas šeimoje.
Ketvirtas žingsnis – fizinės veiklos integravimas į mokyklos kasdienybę. Suomijoje vaikai per pertraukas privalo išeiti į lauką. Mokyklos kieme yra sūpynės, laipynės, vieta žaisti kamuoliu, visada prieinami kamuoliai ir badmintono raketės. Mes irgi juos turim! Reikėtų tik išnešti į lauką per pertraukas ir leisti lakstyti ant mokyklos vejos prieš centrinį įėjimą.
Penktas, bet pats svarbiausias žingsnis – padėti mokytojams mąstyti inovatyviai. Mokytojai yra ekspertai, kurie turi savo dešimtmečiais atidirbtas mokymo metodikas, bet dalis jų galbūt net nesinaudoja kompiuteriais ir nemoka angliškai. Jų galvoje revoliuciją galima įvykdyti tik juos pačius sudominant ir parodant, kad inovatyvūs mokymo metodai nepareikalaus didžiulio papildomo darbo, kad technologijos gali palengvinti mokinių darbų vertinimo procesą ir pasiruošimą pamokoms.
Kaip tai padaryti? Per nacionalinę inovatyvios pedagogikos mentorystės programą. Prie pedagoginio universiteto galėtų atsirasti nedidelis inovacijų centras, kuris suburtų jaunus pedagogikos specialistus, turinčius mentorystės pagrindus. Kiekviena valstybinė mokykla iš šio centro gautų vieną mentorių, kurio veikla jam paskirtoje mokykloje susidėtų iš kasdienio bendravimo su mokytojais ir pagalbos jiems pereinant prie inovatyvių metodų. Apmokant susikurti „Facebook“ paskyrą, padedant įveikti psichologinius pokyčių barjerus, padedant mokytojų komandoms dalykus dėstyti integruotai.
Tokie mentoriai vieną kartą per tris mėnesius keistųsi gerosiomis praktikomis su savo regiono mentoriais, o kartą per metus susirinktų į nacionalinę mokslo inovacijų konferenciją. Šiems mentoriams būtų duota visiška laisvė, remiantis inovatyvios pedagogikos metodais, kurti pamokų formatą mokyklose.
Taip būtų išvengiama didžiulės biurokratijos, užtikrinama gerųjų praktikų apsikeitimu regioniniu ir nacionaliniu lygiu, o mokytojai žinotų, kad mokykloje yra žmogus, su kuriuo galima visada pasikonsultuoti, kuris ieško kaip padaryti jų darbą įdomų ir paprastą, kartu įtraukiant ir šiuolaikinį jaunimą.
Pinigų tokiai mentorių organizacijai atsirastų panaikinus privalomus mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursus, kuriuos jie turi baigti, norėdami gauti lapelį, kad patobulėjo pasėdėję senovinio tipo paskaitose. Ši mokytojų tobulinimo sistema yra atgyvenusi, o mentorystė suteiktų galimybę tobulėti pagal individualius mokytojo poreikius, kiekvieną dieną, jo darbo vietoje.
– Pabandykime pasvajoti. Kaip galėtų atrodyti lietuviška mokykla, įvykdžius tokias reformas?
– Mokiniai vakarais „Facebook“ grupėse juoktųsi iš juokingų chemijos ar fizikos eksperimentų, kurių vaizdo klipais pasidalino fizikos ar chemijos mokytojas, o kitą dieną per pamokas aiškintųsi, kas jų metu įvyko.
Istorinių dokumentų pasirašymo scenas mokiniai patys suvaidintų, remdamiesi faktais ir viską įrašinėdami į telefone. Tais vaizdo klipais jie dalintųsi istorijos klasės „Facebook“ grupėje, kur mokytojas komentuotų ir vertintų, iškeldamas naujus klausimus pamąstymui.
Mokiniai darytųsi asmenukes prie Dinozaurų parko dinozaurų, kur juos palydėjo biologijos mokytojas, asmenukėse turėtų trumpai aprašyti dinozauro rūšį, o pinigus kelionei į parką mokiniai uždirbtų patys. Nes jie mokėsi verslumo.
Suomijoje vyksta tokie renginiai, kurių metu mokiniai ir mokytojai organizuoja pietus tėvams. Jie kartu apskaičiuoja sąnaudas maistui, sprendžia, kokią kainą nustatyti už porciją, skaičiuoja, kiek jiems reikia uždirbti, kad surinktų pakankamai pinigų norimai ekskursijai. Mokiniai pasirūpina, kad būtų patiekalų įvairių mitybos tipų žmonėms, nes visų pažiūras reikia gerbti.
Tai atlikus, mokytojai ir tėvai sukviečia vaikus prie bendro stalo. Ne rinkti rinkliavos ekskursijai, bet nusipirkti vaikų paruošto maisto. Kartu neformalioje aplinkoje aptariami ir vaikų mokymosi rezultatai. Tokie renginiai nėra utopija, jie vyksta suomiškose mokyklose ir turi didžiulį pasisekimą.
Mano išvardintiems žingsniams daug investicijų nereikia – reikia ryžto keisti, bet keisti palaipsniui. Ne buldozeriu šluojant viską, ką turime, bet keičiant tik mokymo metodus nuo pradinių ar žemesniųjų vidurinių klasių ir kasmet lipant klasių laiptais aukštyn, per tą laiką sutvarkant mokinių ir mokytojų vertinimo sistemą bei mokytojų ruošimo tvarką. Pedagogika, kaip ir Suomijoje, turėtų tapti prestižine specialybe, kur patenka tik pasiryžę būti mokytojais.
Vadovėliai visi tinkami, mokyklų dizainui ar specifinėms technologijoms irgi pinigų leisti nereikia. Didžiausia parama ir investicija reikalinga mokytojams – juos slegiančios biurokratijos naikinimui, parodymui, kaip galima mokyti kitaip, įkvėpimui būti kūrybiškiems, mokant būti mokiniui draugu, bendrauti jo kalba, peržengiant savo senovinius įsitikimus ar vidines baimes. Mūsų vaikai yra labai protingi, reikia su jais tik kalbėti jų kalba.
