Kaip oficialiai skelbia ir pati LSAS, nesutarimai su VU SA prasidėjo 2009 metais, kai rinkimus į LSAS prezidento postą pralaimėjo VU SA kandidatas. Nesiimu vertinti anos situacijos, tačiau faktas, kad tai buvo emocijų karas, o ne argumentų ir noro geriau atstovauti studentų interesams. Juolab, kad viena didžiausių studentų atstovybių savo poziciją gali puikiai ginti ir kasdienėje veikloje, ne tik turėdama „savo“ prezidentą nacionalinėje organizacijoje.
Per daugiau nei penkerius metus, nuo 2004-ųjų, kada LSAS pradėjo tvarkyti studentų pažymėjimus, viena iš pagrindinių VU SA veiklos ašių tapo studentų pažymėjimai – jų išdavimas, surinkimas, apskaita ir kita susijusi veikla. Kasmet VUSA išduodavo ir atnaujindavo tūkstančius pažymėjimų. Tik labai maža jų dalis buvo surenkama ir grąžinama nacionalinei organizacijai, kuri atsakinga už pasibaigusio galiojimo pažymėjimų apskaitą, jų sunaikinimą.
Už kiekvieną išduotą pažymėjimą VU SA tekdavo 4 litai, o už negrąžintą – kaupdavosi 18 litų bauda. Tokios sąlygos juodu ant balto įrašytos dar 2004 metais pasirašytoje sutartyje. Per tuos metus keitėsi organizacijų vadovai, jų santykiai, tačiau pajamas VU SA gaudavo, o susikaupusias baudas sumokėti „pamiršdavo“.
Po „išstojimo“ 2009-aisiais VU SA pradėjo reikalauti neva po tuos 4 litus susidariusios skolos, tačiau eilinį kartą pamiršo apie savo skolą – negrąžintus pažymėjimus. Per 2010-uosius tuometiniai LSAS ir VUSA vadovai jau iš esmės buvo suradę kompromisinį sprendimą VU SA grąžinti į aktyvią veiklą LSAS – pradėti studentų atstovavimu pagrįstą bendradarbiavimą, taip gerinti studentų situaciją Lietuvoje, pasirašyti taikos sutartį dėl finansinių klausimų.
Deja, besibaigiančios kadencijos šio kompromiso neleido įforminti ir man teko perimti derybų naštą ir, tęsdami ankstesnių vadovų principinius sutarimus, sutarėme ginčą spręsti džentelmeniškai – nesiveliant į teisinius ginčus, o garbingai išpildant prisiimtas susitarimų sąlygas. Todėl 2011-ųjų liepos 25 dieną jau kaip naujoji LSAS prezidentė su naujuoju (ir lygšioliniu) VU SA vadovu Arminu Varanausku sudarėme du susitarimus – pirmuoju sutarėme, jog VU SA grįžta į LSAS, antruoju LSAS pažadėjo palaipsniui VUSA veiklų tobulinimui skirti net 150 tūkst. litų (formaliai atsisakant visų ankstesnių pretenzijų ir netgi pripažįstant šią sumą kaip skolą).
Ar toks susitarimas deramas? Būdama sąžininga prieš kitas LSAS nares, turėčiau pripažinti, kad ne, nes nacionalinė organizacija iš esmės buvo priversta nusileisti vienos didžiausių (atstovaujamųjų skaičiumi) studentų atstovybių lupikavimui, užmerkti akis dėl netinkamai vykdytų pareigų tvarkant studentų pažymėjimus ir kartu toleruoti už tai atsakingų VU SA vadovų klaidas. Tačiau LSAS kaip nacionalinė organizacija visgi turi turėti ir platesnį akiratį, stengtis apjungti studentų atstovybes ir padėti joms tobulėti, siekti geresnio visų šalies studentų interesų atstovavimo. Iki šiol manau, jog VU SA bendradarbiavimas su LSAS būtų buvęs labiausiai naudingas VU studentams.
Deja, šiandien tenka konstatuoti, jog susitarimus pasirašęs VU SA prezidentas Arminas Varanauskas ir, dabartinio LSAS vadovo teigimu, viskam iš šešėlio vadovavęs Artūras Šaltis, nesiekė jokio bendradarbiavimo, o tiesiog norėjo pasipinigauti – jiems tereikėjo formalaus LSAS teiginio, jog finansinių pretenzijų atsisakoma. Rudenį prasidėjusios teisinės VU SA priekabės dėl neva nevykdomų finansinių įsipareigojimų, bandymai areštuoti banko sąskaitas, stabdyti LSAS veiklas tik iliustruoja tikruosius kėslus. Dabar džiaugiuosi, jog tai buvome numatę – tiek susitarimų tekstuose, tiek ir visoje derybų medžiagoje akivaizdžiai užfiksuoti pagrindiniai principai ir susitarimų kompleksinis pobūdis.
LSAS Tarybos sprendimas kreiptis į teismą dėl VU SA skolos priteisimo yra kraštutinė priemonė, tačiau, matyt, tai vienintelis būdas tinkamai reaguoti į formaliai vis dar vyrų, tačiau, akivaizdu, jau tikrai ne džentelmenų iš VU SA veiksmus.
