Šįmet jau turėtų būti geriau: ji – Harvardo universiteto studentė. Mergina yra vienintelė iš savo mokyklos, kuri buvo pakviesta čia studijuoti.
„Nustebau, kad įstojau, – sakė 18-metė, – Nešokinėjau, nerėkiau ir neverkiau iš džiaugsmo, bet buvau laiminga. Mane nelengva sujaudinti. Nesu labai emocionalus žmogus“.
Nustebau, kad įstojau. Nešokinėjau, nerėkiau ir neverkiau iš džiaugsmo, bet buvau laiminga. Mane nelengva sujaudinti. Nesu labai emocionalus žmogus. Sakė 18-metė.
Kai praėjusią vasarą ji grįžo namo iš prestižinės mokomosios stovyklos Šiaurės Karolinoje, jos tėvų juose jau nebuvo. D.Loggins negalėjo niekaip su jais susisiekti, nes telefonai buvo atjungti. Praėjus keliams mėnesiams ji sužinojo, kad tėvai nuvyko aplankyti Tenesio valstijoje gyvenančių draugų ir nusprendė ten likti.
Dar tada, kai gyveno su mama ir patėviu, kurie neturėjo darbo, merginai namų darbus tekdavo ruošti žvakių šviesoje, nes už skolas namuose buvo išjungta elektra. Dažniausiai jos valgytas patiekalas namuose – makaronai, virti ant malkomis kūrentos krosnelės. Net ir tokiomis sąlygomis ji visą savo dėmesį skyrė mokslui.
„Išsilavinimas yra priemonė ko nors pasiekti“, – sakė ji.
Net neradusi tėvų namuose D.Loggins nusprendė pabaigti paskutinę klasę vidurinėje mokykloje. Ji nakvodavo pas skirtingus draugus, kol galiausiai apsigyveno pas vienos draugės mamą Sheryl Kolton, taip pat dirbusią mokyklos sarge. Merginos dienos buvo labai ilgos. Ji keldavosi 5 val. 20 min., nes nuo 6 val. dvi valandas ji dirbdavo, tada keliaudavo į sustiprintos istorijos ir matematikos pamokas, taip pat anglų kalbos pamoką. Po pamokų ir 2 val. valytojos darbo jai dar tekdavo paruošti namų darbus, prie kurių dažnai ji užtrukdavo iki vidurnakčio ar net 2 val. nakties.
Tačiau visa tai nenuėjo veltui. D.Loggins sėkmingai baigė mokyklą. Ji turėjo tikslą – studijuoti universitete.
„Aukštosios mokyklos diplomas nieko nereiškia, jei nežinai, ką su juo daryti“, – pridūrė mergina.
Ji kreipėsi į penkis universitetus, tarp kurių buvo ir Harvardo. Netrukus j sulaukė storiausių laiškų su kvietimais studijuoti, kol vieną dieną jai atėjo plonytis vokas iš Harvardo.
„Tai buvo plonytis. Paprastai tokie nieko gera nežada“, – teigė ji. Tačiau jo viduje buvo laiškas, kuriame teigiama, kad ji priimta studijuoti.
D.Loggins iš Harvardo universiteto sulauks finansinės paramos ir jau gavo darbą, padėsiantį susimokėti už studijas, kambarį ir pragyvenimą. Ji jau turi susitaupiusi pinigų knygoms ir kitiems reikalingiems dalykams.
Mergina planuoja įgyti biologijos magistrės laipsnį ir svajoja apie karjerą biomedicinos tyrimų srityje. Paklausta, ko labiausiai laukia pradėdama studijas, ji buvo lakoniška: „Stabilumo“.
D.Loggins nori galėti pati save išlaikyti ir nebijoti, kad bus išjungta elektra ar pritrūks pinigų maistui. Nors jos tėvai nebuvo patys rūpestingiausi tėvai pasaulyje, mergina tvirtina juos mylinti. Jie abu pažadėjo dalyvauti dukters mokyklos baigimo šventėje.
Mergina nori sutelkti dėmesį į ateitį, o į praeitį nebesižvalgyti. Ji tikisi, kad jos pavyzdys įkvėps kitus moksleivius, tarp jų ir dvi jaunesnes sesutes, gerai mokytis, siekiant geresnio gyvenimo.
„Dabar esu geroje vietoje, – sakė ji. – Mane palaiko daug žmonių.“
