Mokslu nesidomėjo
Ar mokslas L.Mažutį traukė nuo mažens? Tikrai ne, sako pašnekovas. Mokykloje sekėsi neypatingai, bendrąja prasme mokslai nerūpėjo, tačiau biologija ir gamta traukė. Vis dėlto, studijų pasirinkimas L.Mažučiui buvo nelengvas, nes konkrečios profesinės krypties nusimatęs taip ir nebuvo: „Pasirinkti, ką studijuoti, man buvo sunku. Aš ilgą laiką nežinojau, kuo noriu būti. Pasirinkau tai, kas man atrodė lengviausia – studijuoti gamtos mokslus, ir įstojau į pedagoginį universitetą.“
Aš ilgą laiką nežinojau, kuo noriu būti. Pasirinkau tai, kas man atrodė lengviausia – studijuoti gamtos mokslus.
Trečiame kurse L. Mažutis su bendrakursiais ieškojo, kur atlikti mokslinę praktiką, ir pateko į dr. Jono Rubiko laboratoriją Biochemijos institute. „Tenai mane ir „užkabino“ mokslininko darbas. Tuo pat metu dr. Rubikas nukreipė mane pasiklausyti prof. Jurgio Kadziausko, kuris dėstė biochemiją Vilniaus Universitete, paskaitų. Jos man padarė tokį didelį įspūdį, kad aš nusprendžiau išeiti iš pedagoginio ir stoti į biochemiją Vilniaus universitete. Dekanas sutiko mane priimti kursu žemiau, su 7 skolomis. Tada ir prasidėjo mano tikras studento, o vėliau mokslininko kelias“, – prisiminė pašnekovas.
Kasdienis bendravimas su išsilavinusia ir intelektualia bendruomene, anot L.Mažučio, leido pasijusti jos dalimi ir toliau kabintis. „Ar aš tikrai einu gera linkme. Kur man eiti geriau, savęs klausiu iki šios dienos. Su laiku žmogaus poreikiai, interesai, prioritetai ir pasaulis keičiasi. Bet žinoti, ko nori ir kur eini, yra naudinga“, – svarstė mokslininkas.
Iššūkių profesija
Mokslininko profesija, kaip teigia pats L.Mažutis, jam asocijuojasi su kūrybine ir intelektualine laisve. „Man tai yra iššūkių profesija. Aš džiaugiuosi tuo, ką aš veikiu ir darau, bet yra ir daug dalykų, kurie demotyvuoja. Pavyzdžiui, išsikerojusi biurokratija, atgyvenusios sovietinių laikų taisyklės ir normos“, – tikino mokslininkas.
Tiesa, aš niekada ir neplanavau išvažiuoti visam. Visada norėjau prisidėti prie savo šalies augimo ir stiprinimo.
Nepaisant to, prikaupęs nemenką mokslinės patirties bagažą garsiausiuose užsienio universitetuose – tiek Strasbūre, tiek Harvarde, darbus L.Mažutis nusprendė tęsti Lietuvoje. „Tiesa, aš niekada ir neplanavau išvažiuoti visam. Visada norėjau prisidėti prie savo šalies augimo ir stiprinimo. Prof. Arvydas Janulaitis investavo į laboratorijos įsteigimą, tad viskas taip susidėjo, kad pasitaikė proga sugrįžti. Nuo tada ir tęsiu darbus mūsų šalyje“, – atviravo mokslininkas.
Tam, kad Lietuvoje atsirastų mikrotechnologijų laboratorija, tokia, kokių Europoje reta, reikėjo ne tik investicijų, tačiau ir patirties bei žinių. Jomis prie laboratorijos įkūrimo ir prisidėjo L.Mažutis. Tyrėjų gebėjimų stiprinimui skiriamos ir ES investicijų lėšos.
Mokslininkas tikina, kad dirbti Lietuvoje jam iš tiesų yra svarbu – kitaip ir nebūtų grįžęs. L.Mažutis pridūrė, kad būtų labai šaunu, jei sugrįžtų ir daugiau mokslininkų, tačiau teigė suprantantis, kad kiekvienas mūsų turi savus prioritetus.
Ieško „priešnuodžio“ vėžiui
Į priekį veda klausimas – ar galima būtų ištreniruoti imuninę sistemą taip, kad ji „išgaudytų“ išplitusias vėžines ląsteles?
Paklaustas, kas labiausiai jį žavi jo profesinėje veikloje, L.Mažutis atviravo, kad jam tiesiog patinka turėti tikslą ir jį pasiekti. „Man patinka gilintis į problemas ir jas spręsti. Kai randi atsakymą į nežinomą klausimą, pajunti, kad kažką išmokai, kad pakilai laipteliu aukščiau. Tai yra savotiškas atpildas“, – kas motyvuoja mokslininko darbe, pasakojo pašnekovas.
Šiuo metu L.Mažutis su komanda kuria mikroskysčių technologijas, kurios leistų nustatyti vėžį sąlygojančius genus.
„Kai susidaro vėžys, pavyzdžiui, odos ar plaučių, toje vietoje ląstelės pradeda nekontroliuojamai daugintis. Dalis tokių ląstelių tampa atsparios vieniems vaistams, kitos – kitiems. Todėl tokią ligą labai sunku pagydyti.
Mes bandome suprasti, kaip vaistai veikia tokias heterogenines vėžines ląsteles. Kodėl dalis vėžinių ląstelių mūsų organizme yra atpažįstamos imuninės sistemos ir natūraliai pašalinamos, o kitos – piktybinės ląstelės – išplinta (metastuoja) į kitus organus“, – aiškino L.Mažutis. Šiuo metu, kaip sako mokslininkas, į priekį veda klausimas – ar galima būtų ištreniruoti imuninę sistemą taip, kad ji „išgaudytų“ išplitusias vėžines ląsteles? Toks yra L.Mažučio ilgalaikis tikslas.
