Iš Islandijos – mokytis programavimo Lietuvoje

Vienas jų – Dominykas Juškevičius, grįžęs iš Islandijos ir šiuo metu besiruošiantis brandos egzaminams. Jis su tėvais dar mažas išvyko į Didžiąją Britaniją. Ten Visbičo mieste lankė mokyklą iki šeštos klasės, o tada kartu su visa šeima grįžo į Lietuvą.

Nors lietuviškai kalbėjo nuo mažumės, skaityti ir rašyti gimtąja kalba Dominykui nebuvo lengva: „Nemokėjau gramatikos, todėl teko mokytis papildomai – ėjau pas korepetitorius. Be to, Lietuvos mokykloje prisidėjo antra užsienio kalba – rusų. O jos aš visiškai nemokėjau“, – prisimena mokslus lietuviškoje mokykloje pašnekovas.

Taip susiklostė, kad tėvynėje praleidęs porą metų, Dominykas su tėvais trejiems metams persikėlė Islandijon. Ten mokytis tapo dar sudėtingiau, nes pamokos vyko islandų kalba: „Iš pradžių nesupratau nieko. Kartais tai, ko visai nesuprasdavau, man paaiškindavo angliškai. Islandiškai, tiesą sakant, iki galo taip ir neišmokau“, – pripažįsta Dominykas.

Patiko lietuviška mokymo sistema

Kai po trejų metų šeima apsisprendė grįžti į Lietuvą, vaikinas ėmė svarstyti, kur reikės mokytis toliau.

„Kadangi puikiai sekėsi programavimas, norėjau sukti šia kryptimi ir domėjausi, kur galėčiau gilinti žinias. Pasirinkau Vilniaus technologijų ir inžinerijos mokymo centrą (TECHIN), kur įgysiu ne tik vidurinį išsilavinimą, bet ir „JavaScript“ programuotojo profesiją. Šiemet jau paskutiniai mano mokslo metai“, – pasakoja D.Juškevičius.

Grįžus tėvai įsikūrė Panevėžyje, o Vilniuje besimokančiam Dominykui teko nuomotis butą. Vaikinas pripažino, kad iššūkių būta.

„Vienuoliktos klasės kursas TECHIN nebuvo lengvas – reikėjo laiko, kol įsivažiavau į ritmą. Islandijoje nebūdavo namų darbų, o čia reikėjo paplušėti. Pamokos Lietuvoje ir Islandijoje taip pat labai skyrėsi. Matematikos kursas čia daug sunkesnis, tad teko mokytis papildomai. Be to, Islandijoje nėra atskirų istorijos, dailės ar fizikos pamokų: ten buvo integruotos pamokos, kaip istorija-geografija, biologija-fizika. Iš tiesų man patiko mokytis pagal lietuvišką sistemą, nes, tarkim, fizika mane labiau domina nei biologija, tad jai ir galiu skirti daugiau dėmesio“, – sako Dominykas.

Islandijoje, kaip ir Lietuvoje, po 10 klasių toliau mokomasi gimnazijose arba profesinio mokymo įstaigose. Visgi lietuvis nepanoro vienas likti svečioje šalyje.

Nors programavimo kalba – universali, teorinę dalį vis viena reikia gerai suprasti

„Likti nenorėjau ir dėl to, kad ten visi kursai vyksta islandiškai. Norėjosi mokytis kalba, kurią geriau suprantu. Nors programavimo kalba – universali, teorinę dalį vis viena reikia gerai suprasti“, – teigia abiturientas.

Svarbiausia – rasti draugų

Dabar Dominykui mokytis sekasi gerai. Vilniuje jis susirado draugų ir džiaugiasi bendravimu tiek su bendraklasiais, tiek su mokytojais. Pirmaisiais mokymo metais gavo galimybę pagal „Erasmus+“ mainų programą išvykti tobulinti programavimo įgūdžių į Portugaliją.

Neseniai abiturientui teko dalyvauti ir tarptautiniame profesinių mokyklų programuotojų meistriškumo konkurse: „Sekėsi gerai, nors užduotys buvo nelengvos. Tačiau pasitikrinau, ko esu vertas, ir dar labiau patobulėjau“, – džiaugėsi Dominykas.

Paklaustas, ką rekomenduotų grįžusiems iš užsienio ir tęsiantiems mokslus Lietuvoje, Dominykas pirmiausia patarė susirasti draugų.

„Grįžęs nerimavau, nes viskas buvo nauja, nežinojau, kaip seksis. Visgi baimės buvo nepagrįstos: pavyko greitai rasti draugų ir jie pagelbėdavo, jei ko nesuprasdavau. Ateityje galvoju apie inžinerinius mokslus, be to, noriu kurti namų apsaugos sistemas, tad pravers ir programavimo žinios. Tikrai žinau, kad mokslus tęsiu Lietuvoje“, – akcentavo D.Juškevičius.

Mažesnės klasės padeda greičiau adaptuotis

Pasak TECHIN socialinio pedagogo-eksperto Tomo Morkūno, atvykusių iš užsienio ir mokslus Lietuvoje tęsiančių mokinių vis daugėja. Viena iš priežasčių, kodėl jie renkasi ne gimnazijas, o profesinio mokymo įstaigą, yra įsitikinimas, kad grįžus čia mokytis bus lengviau. Iš tiesų taip nėra, nes be bendrosios ugdymo programos mokiniai čia lanko ir pasirinktos specialybės pamokas. Kita vertus, klasės čia būna mažesnės, tad atvykėliai gauna daugiau individualaus dėmesio, kas palengvina jų adaptaciją.

„Lietuvos piliečiai, grįžtantys į gimtą šalį, dažniausiai mokslus būna pradėję užsienyje. Tad jų integracija tampa iššūkiu mokymo įstaigai ir visai švietimo sistemai. Mokytojai lituanistai patikrina mokinių kalbos mokėjimo lygį, pagal tai pritaikoma ugdymo programa. Tai nereiškia, kad ją palengviname, tiesiog naudojami specializuoti dėstymo metodai, kad mokymasis būtų sėkmingas“, – sako T.Morkūnas.

Pasak socialinio pedagogo, iš užsienio grįžę mokiniai nejaučia didesnių adaptacijos problemų, kadangi jie moka vieną ar dvi užsienio kalbas ir su bendraklasiais iš karto susikalba angliškai. Kartais ir klasiokai mieliau kalba angliškai, nei lietuviškai, bet tai „meškos paslauga“ grįžusiajam, kuriam reikalinga tobulinti lietuvių kalbos žinias. Tad T.Morkūnas tokiems moksleiviams rekomenduoja tiek pamokose, tiek su draugais stengtis kalbėti lietuviškai – tuomet adaptacijos procesas būna trumpesnis.