– Kokioje srityje dirbote iki pasirenkant mokytojo kelią?
– Ankstesnė mano darbo sritis buvo vidaus bei krašto apsaugos tarnyba. Einant privalomąją tarnybą susiklostė taip, jog tapau skyriaus vadu, gavau karinį laipsnį. Vėliau įstojau į VDU istorijos fakultetą, perstojau į pedagogikos studijas Vilniuje. Praėjau griežtą atranką į dabartinę Vadovybės apsaugos tarnybą šaulio pareigoms.
Bet jaunam kūne alkana nuotykių siela ilgai neištvers. Todėl praėjau atranką į karo policiją, tapau ir profesionaliu kariu. Taip pat su kursiokais išsikėlėme avantiūrišką tikslą baigti ir magistrantūros studijas. Ir baigiau. Kas toliau?
Jungtinių Amerikos valstijų ambasada ieškojo darbuotojų. Šešeri metai praėjo nuostabioje darbo aplinkoje su puikiais kolegomis, tačiau viduje tuštoka. Įstojau į kolegiją pagilinti IT žinias. Nepadėjo.
– Nusprendėte dalyvauti „Sugrįžtu mokyti“ programoje.
– Kiek pamenu, LRT ryte pamačiau programos reklamą. Tą pačią dieną ją pamačiau ir gatvės stende. Susisiekiau, mane mielai pakvietė ir su gera nuotaika nužingsniavau į kursus, sau sakydamas: „Ot tai ką – pavarysiu“.
– Kas programoje buvo vertingiausia?
– Programoje sutikau kolegas, su kuriais bendraujame iki šiol. Tą silpnumo akimirka, kai noriu pasakyti „gana“, aš parašau kolegoms. Nežinau kas įvyksta, bet jų patarimai mane vėl, vaikų žargonu kalbant, užhaipina.
Didelis pliusas buvo galimybė mums, pradedantiems mokytojams, pusę metų susitikti neformalioje aplinkoje. Turėjome psichologo konsultacijas, klausėmės įvairių istorijų iš mokyklos gyvenimo, gavome didaktinių patarimų, galėjome įsivertinti savo klaidas, remiantis kitų kolegų pateiktais pavyzdžiais. Tai buvo vienas stipriausiu mano ramsčių per pirmą pusmetį dirbant mokykloje.
– Kaip jautėtės prieš pirmą dieną mokykloje?
– Po daugelio metų rugsėjo 1 d. vėl pasidarė svarbi ir man. Aš optimistas – tai ir padėjo pirmomis dienomis mokykloje. Daug vilčių dėjau į kolegas, bet teko pajausti ir kartų skirtumų ypatybes.
Daug informacijos viešoje erdvėje kėlė nerimą dėl pirmų pamokų, dėl santykio su vaikais – kaip jis klostysis. Smalsumo, neramumo, nepilnavertiškumo, drąsumo jausmų paletė mano viduje maišėsi bandant sumodeliuoti įvairias galimas situacijas. To jausmo aš buvau pasiilgęs, stresas maišėsi su noru kuo greičiau pamatyti mokyklos virtuvę kitomis akimis, pajusti de javu jausmą.
– Kokie yra darbo mokykloje privalumai?
– Jų daug. Rutinos nebuvimas. Nežinau, kokia bus diena: ar pavyks perteikti vaikams informaciją tikslingai ir įdomiai, nežinau, kokia bus vaikų nuotaika tą dieną.
Matau, jog mano gyvenimo ritmas greitėja! Nauji projektai veja vienas kitą, net pačiam tenka pabėgioti koridoriais.
Mokyklos emociją parsinešu ir į namus, dalinuosi ja su draugais. Gal keistai atrodo, bet pastebiu, kad aplinkiniai su manimi bendraudami daugiau šypsosi yra atviresni, šilti.
– Ar jaučiate, kad mokykla keičiasi, tampa šiuolaikiškesnė, darbo sąlygos gerėja?
– Galiu palyginti tik mano kaip moksleivio laikų mokyklą ir dabartinę. Fizinė aplinka dar vis niūroka. Bet ją keičia vaikai – jie atviri, smalsūs, nepabostantys, nuolat pilni idėjų. Jie mokyklą paverčia gyva.
Mokykla keičiasi labai sparčiai kuomet kalbame apie mokslo, žinių naujumą. Pasaulyje vykstantys atradimai verčia mokytojus skubėti naujinti savo kompetencijas. Bet priemonės, kaip, pavyzdžiui, vadovėliai keičiami lėtai. Taip pat IT aplinka mokykloje neturi būti tik mokytojo įrankis. Visa mokyklos bendruomenė turi lengvai prieiti prie įvairių pasaulio universitetų šaltinių, naujausių mokslinių tyrimų, jų išvadų.
Dėl darbo sąlygų, tai deja, bet mokytojai tebėra struktūruojami, vėtomi ir mėtomi gausybės darbų. Tiesą pasakius aš net nežinau, kurią diena atlygį gaunu, nes neturiu laiko apie tai pagalvoti. Manęs laukia mano mokiniai, didelėmis akimis spoksantys į mane su atidarytomis gerklėmis ir laukiantys informacijos. Gerėja jie, vaikai, ne sąlygos, gal tai ir yra mūsų tobulėjančios visuomenės veidas.
– Jei galėtumėte dėstyti bet kurį dalyką pasaulyje, nepriklausomai nuo kvalifikacijos, ar pasirinktumėte kitą dalyką?
– Šiuolaikinėje geopolitinėje situacijoje net negaliu abejoti, kad mano istorijos ir pilietiškumo pagrindų pamokos šiuo metu yra vienos reikalingiausių disciplinų mokykloje. Sulaukiu iš vaikų daugybės klausimų, susijusių su Europos saugumo situacija karo Ukrainoje kontekste. Visuomenėje plaukiojantys iškraipyti istoriniai naratyvai, dideli pilkosios propagandos kiekiai sumaišė visuomenės rimtį. Daugelio kalboje įžvelgiu baimės ir nevilties požymių. Todėl šioje situacijoje esu tvirtai įsitikinęs, jog mokyklai būtina stengtis auginti savo šalies patriotus.
– Pabaigai – pora smagių klausimų. Ar turite slaptą talentą ar pomėgį, kurį sužinoję mokiniai nustebtų?
– Pomėgių turiu nemažai, tačiau jie nėra niekuo ypatingi ar išskirtiniai. Sportas – nuo krepšinio iki šaškių. Gamta – nuo stovyklavimo, žvejybos iki ėjimo į žygius. Mėgstu keliauti, pamatyti, atrasti. Domiuosi įvairiomis peilių gamybos technologijomis. Vaikystėje svajojau būti lėktuvo pilotu, gal dar ne vėlu?
– Jei galėtumėte pasirinkti bet kurį išgalvotą personažą savo mokytojo padėjėju, kas tai būtų?
– Geriausiai šią funkciją atliktų Kung Fu Panda. Netobulų formų linksmuolis, kupinas vaikiško smalsumo, įneštų puikią nuotaiką į pamokas, kurių temos mokiniams yra mažiau įdomios. Po ne tik įkvėptų vaikus pasitikėjimo savimi, bet ir pamokintų, kad nieko nėra neįmanomo, jeigu stengiesi ir sunkiai dirbi, net jeigu aplinka tavimi netiki.
– Ačiū jums, Mantvydai! Džiaugiamės jūsų darbu ir linkime, kad mažiau įkvepiantys dalykai profesinėje srityje keistųsi kuo sparčiau.
– Ir jūs galvojate apie mokytojo kelią? Kviečiame pasirinkti iš dviejų programų: „Sugrįžtu mokyti“ ir „Ateinu mokyti“. Daugiau informacijos čia. Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą. Turinys apmokėtas.
