Mokinys yra silpnoji pusė?
„Pažinimo medžio“ mokyklos mokytoja Brigita Gaitanži į pradinukus kreipiasi „Gerbiamasis kolega“. Gal skamba keistai, tačiau taip ji mažyliams parodo savo pagarbą. Pedagogė atvirai pasakoja savo gyvenimo istoriją – mokykloje ji jautėsi „nurašyta“. Nors namie perskaitė begalę knygų, mokykloje jai mokytis nebuvo įdomu. Suvokusi, kad problema yra ne joje, o sistemoje, ji pati nusprendė tapti mokytoja. Pasak Brigitos, studijuodama universitete, ji ėmė skleistis. Tam daug įtakos turėjo lygiaverčiai studentų ir dėstytojų santykiai. Suaugusieji į ją ėmė kreiptis „Gerbiama kolege“.
Žurnalo „Ugdymo meistrai“ surengtoje diskusijoje apie lygybe grįstus santykius mokykloje nuomonės buvo įvairios. „Jei norime, kad mokiniai būtų lygūs, tai mūsų, suaugusiųjų, atsakomybė, juos padaryti lygiais, – Dubysos Aukštupio mokyklos direktorius Vaidas Bacys pabrėžia, jog Vaiko teisių konvencija buvo priimta neatsitiktinai, suprantant, kad vaikų ir suaugusiųjų jėgos nelygios, – Vaikų konfliktai dažnai kyla iš suaugusiųjų reakcijos.
Mes, suaugusieji, visuomet turėtume padiskutuot, kodėl vaikai taip elgiasi. Kodėl jie pikti? Kodėl nenori šnekėtis?“ Pasak jo, dažnai paaiškės, kad kažkas negerai jų gyvenime. Nebūtinai mokykloje – problemų gali būti šeimoje.
„Ne mokytojas, ne direktorius, o mokinys mokykloje yra silpnoji pusė, – Demokratinės mokyklos vadovas Nerijus Buivydas taip pat tvirtina, kad pirmiausia turėtume pasirūpinti vaikais, – Mokiniui nėra lengva, nes suaugę moka paspausti, moka manipuliuoti, moka užduoti daug namų darbų ir reikalauti kitų dalykų.“ Savo mintis jis iliustruoja paprastu pavyzdžiu – mokytojas visada gali į mokinį kreiptis vardu ir jį tujinti, tačiau toks pats mokinio elgesys gali būti suprastas kaip nepagarba.
Ne mokytojas, ne direktorius, o mokinys mokykloje yra silpnoji pusė.
Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius sutinka, kad santykiai turi būti grįsti pasitikėjimu ir bendražmogiškomis vertybėmis. Tačiau jis įsitikinęs, kad turi būti išlaikytos ir tam tikros ribos. „Mokiniai kartais peržengia ribas ir tai sukuria netinkamą kontekstą, – tvirtina direktorius, – Juk keistokai atrodytų, jei mokinys plekšnotų mokytojui per petį ir familiariai bendrautų – taip, kaip su savo klasės draugu, naudodamas žargoną ar netinkamą žodyną.“
„Ar tai yra ribų peržengimas, jei sausio pirmosios naktį, šaudant fejerverkams, per „Messenger“ ėmė skambinti buvęs mokinys? – klausia Brigita Gaitanži, – Tuomet negalėjau atsiliepti, nes laikiau šunį, kuris labai bijojo fejerverkų. Tačiau kitą dieną paskambino vaiko mama ir man pasakė Naujųjų naktį sūnui leidusi paskambinti savo draugams. Sužinojau, kad esu berniuko draugų sąraše. Man tai buvo nepaprastai malonu.“
Ar tai yra ribų peržengimas, jei sausio pirmosios naktį, šaudant fejerverkams, per „Messenger“ ėmė skambinti buvęs mokinys?
Moksleivei skauda širdį, kai mato vaikus šaipantis iš mokytojo
„Kai mokytojas bendrauja su mokiniu kaip su žmogumi, ne kaip su vaiku, tada daug įdomiau su tuo mokytoju ir bendrauti, ir jo klausyti. Atsiranda pagarba, nes jis supranta, kas aš esu“, – Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos devintokė Elvija Zvicevičiūtė pabrėžia, kad esant geriems santykiams lengviau ir mokytis.
Moksleivė nepastebi, kad būtų paprasčiau užmegzti ryšį su jaunais mokytojais, o sunkiau – su senjorais. Jai teko matyti inovatyviai dirbančių ir mokančių bendrauti brandaus amžiaus pedagogų, ir taip pat – senamadiškų pažiūrų mokytojų, kuriems dar nėra nė trisdešimt.
Tačiau ji pabrėžia ir pačių moksleivių atsakomybę. „Kartais patys moksleiviai nepasinaudoja galimybe laisvai pasakyti nuomonę“, – ji mano, kad tai labai priklauso nuo to, kaip vaikas buvo auklėtas šeimoje. Jos pačios mama, anglų kalbos mokytoja Ligita Zvicevičienė ragindavo po pamokų aptarti sėkmes ir nesėkmes. Elvija visuomet išdėstydavo ir savo pastabas, kaip būtų galima pagerinti pamoką.
Vaikas neturėtų bijoti mokytojo, bet turėtų jį gerbti.
„Vaikas neturėtų bijoti mokytojo, bet turėtų jį gerbti, – moksleivė tvirtina, kad tam tikros ribos turi būti, – Kiekvienas žmogus mėgsta, kai jį gerbia. Jei nėra pagarbos, gerų santykių net negali būti.“ Kartais jai skauda širdį, kai mato kitus vaikus triukšmaujant ar net šaipantis iš mokytojo. „Iškart galvoju apie tai, kaip jausčiausi, jei kas nors taip kalbėtų su mano mama, – ji visada stengiasi sudrausminti neklaužadas, – Tačiau ne visada galiu ir pasakyti pastabą, ypač jei tai vyresnis mokinys.“
„Galvoju, ką daryt tiems vaikams, kurie gimė toje šeimoje, kuri nėra tokia tobula, kaip mes norėtume. Paprieštaraučiau Elvijai, kad vaikai turi mokytojams rodyti pagarbą. Manau, kad pirmiausia turi pagarbiai elgtis pedagogai ir taip parodyti pavyzdį, – kalba V.Bacys, – Jei mokytojas ims gerbti savo mokinius, tai greičiausiai mokiniai ims gerbti jį.“
Ką daryti, kad mokiniai ir jų tėvai neliptų ant galvos?
„Jei duosi vaikams laisvę, tai tikrai užlips ant galvos“, – ši nuostata pedagogų bendruomenėje tebėra populiari iki šiol. Ypač gajus mitas, kad privačiose mokyklose ugdymas vyksta taip, kaip reikalauja tėvai – juk jie moka pinigus.
Vienas iš populiarių mitų apie privatų ugdymą yra tas, kad jei tėvai moka pinigus, tai jie lipa mokytojams ant galvos. „Mums patinka laisvė, bet labai nepatinka savivalė, – prieštarauja N.Buivydas, – Mes turime net daugiau taisyklių negu bet kokioje kitoje mokykloje. Tik tada, kai yra ribos, galima užtikrinti saugų vaikų buvimą ir mokymąsi.“ Jis įsitikinęs, kad ribas reikia brėžti ne tik vaikams, bet ir tėvams.
Vienas iš populiarių mitų apie privatų ugdymą yra tas, kad jei tėvai moka pinigus, tai jie lipa mokytojams ant galvos.
Demokratiniais ugdymo principais grįstoje privačioje mokykloje tėvai niekada neturi mokytojų telefonų numerių. „Kartą davęs telefoną jau nesusigrąžinsi, – Nerijus Buivydas tvirtina, jog toks sprendimas priimtas norint apsaugoti mokytojus. Siekiamybė ta, kad mokytojai turėtų laiko, kada gali tiesiog ilsėtis, darbo reikalus palikę nuošalyje. Deja, tėvai šią ribą ne visada jaučia. Tiesa, nuotolinio ugdymo metu tėvai gali su mokytojais susirašyti per „Teams“ programą“, o įprastai tenka pirmiau kreiptis į mokyklos administraciją ir tik tada jie gali pakviesti mokytoją prie telefono ar gyvam pokalbiui.
„Su vaikų tėvais bendrauju atvirai. Jei tėtis ar mama kalba tai, kas man nemalonu, aš atvirai pasakau apie savo jausmus“, – mokytoja įsitikinusi, kad mokykloje labai svarbus lygiavertiškas mokytojo, vaiko ir tėvų ryšys. Visi turi dirbti kartu. Jei kuris nors vaikas elgiasi netinkamai ar nerodo motyvacijos mokytis, ji stengiasi aiškintis, kodėl taip vyksta. Jei pačiai nepavyksta suprasti vaiko elgesio, ji kreipiasi į mokyklos psichologą.
Baikime į vieni kitus žiūrėti kaip į priešus.
„Baikime į vieni kitus žiūrėti kaip į priešus, – valstybinei mokyklai vadovaujantis V.Bacys taip pat mano, kad atvirai kalbantis galima išspręsti visas problemas, – Mes, mokytojai, nesame tobuli. Jei tą pasakai tėvams, viskas sustoja į vietas. Mes nesame tobuli, jūs irgi nesate tobuli. Tada jau galima šnekėtis.“ Jis taip pat siekia savo vadovaujamoje mokykloje diegti demokratinius principus. Direktoriaus manymu, tai, kad neatrandame laiko pokalbiams yra didžiausia bėda. Lietuvos švietimas imtų keistis, jei direktorius kalbėtųsi su mokytojais, mokytojai – su tėvais, o tėvai – su vaikais.
Įtampą kelia „naftalininis“ ugdymo turinys
„Mokykloje problemos dažniausiai iškyla tada, kai pradedi reikalauti nuoseklaus mokinio darbo, – ne visai sutinka S.Jurkevičius, – Žinote, smagu bendrauti , tačiau ateina momentas, kai reikia gauti grįžtamąjį ryšį, praruošti namų darbus ar laiku atsiskaityti.“ Jo manymu, tada dažnai ir atsiranda įtampa, kuri pradeda griauti įsivaizduojamai gerus santykius.
S.Jurkevičius aiškina, jog įtampą ugdymo įstaigose kelia ir netinkamos ugdymo programos. „Man skauda širdį. Turinys yra toks vargingas, toks „naftalininis“. Man kartais gaila ir vaikų, ir tų mokytojų, kurie turi tempti tą apgailėtiną ir nešiuolaikišką turinį“, – tvirtina Vilniaus licėjaus vadovas. Pasak jo, mokiniai priversti skaityti literatūros kūrinius, kurie nėra jiems nei įdomūs, nei turi išskirtinę meninę vertę. Tada mokymasis neabejotinai virsta kančia. „Tai kankina vaikus ir daro atgrasią pačią mokyklą“, – S.Jurkevičiaus manymu, tada sunku kalbėti apie gerus santykius tarp mokytojų ir moksleivių.
Jis įsitikinęs, kad mokytis gali būti patrauklu. „Kaip gali nesimėgauti geromis muzikos ar dailės pamokomis? Kaip tau gali nepatikti literatūros pamokos, jei kūriniai yra įtraukiantys? Kaip tavęs gali „nevežti“ istorija, jei tai gali būti visų pokalbių pagrindas?“ Tačiau norint, kad tai virstų realybe, reikia ir ugdymo programas kurti su polėkiu ir išmanymu.
Mokyklos, kuri garsėja gerais akademiniais rezultatais, vadovas pastebi, kad jaunajai kartai vis sunkiau atkakliai mokytis. „Dalis mokinių, kurie pradeda mokytis Tarptautinio bakalaureato sistemoje, nepajėgia tęsti mokymosi pagal išties modernią sistemą. Tai įvyksta todėl, kad jie nėra įpratę sistemingai dirbti, priimti keliamus prasmingus iššūkius. Todėl jie traukiasi į paprastesnį variantą, kuris vadinasi nacionalinė mokykla.“
Disciplina ir reiklumas yra be galo svarbu.
„Disciplina ir reiklumas yra be galo svarbu. Bet yra dar ir kita problema – mes, suaugę, labai greitai iš sveiko reiklumo pereiname į psichologinę prievartą, netgi gniuždymą, – N.Buivydas netiki, kad gerų akademinių žinių galima išreikalauti, – Tam, kad žinios ateitų į vaiko galvą, reikia tam tikro konteksto. Vaikas turi jaustis saugiai, su mokytojais turėti gerus ryšius.“ Pasak jo, jei vaikui nepatinka matematika, bet jis turi sukūręs santykį su matematikos mokytoju, jis gali mokintis, nenorėdamas nuvilti mylimo pedagogo.
„Kai mane gerbia, jaučiuosi išgirstas ir suprastas, tada pagarbą ir supratimą spinduliuoju atgal. Nemanau, kad mokymasis visada be išimties turi būti sunkus darbas.“ Jis įsitikinęs, kad sakydami, jog mokytis visada yra sunku, formuojame neteisingą požiūrį į gyvenimą. Jei įdiegsime vaikams tokias nuostatas, tada jiems viskas bus sunku – ir siekti universiteto diplomo, ir dirbti, ir kurti šeimą, ir auginti vaikus. „Ne, mes turime pasakyti, kad gyvenime yra daug nuostabių dalykų, kuriuos lengva daryti. Tik daryk iš širdies ir su polėkiu. Tada ir pasieksi savo svajonę.“
V.Bacio manymu, kuriant ugdymo turinį derėtų atsižvelgti į vaikų įvairovę. „Dirbau Šiaulių Didždvario gimnazijoje, kur visuomet buvo labai gabūs vaikai. Dabar dirbu kaimiškoje vietovėje, ten viskas truputį kitaip negu mes idealiai įsivaizduojam, – Dubysos aukštupio mokyklos vadovas įsitikinęs, kad mes per daug sureikšminame akademinių rezultatų siekimą, – Geriau kelkime vaikui mažą tikslą, bet pagal jo galimybes.“
Kartais V.Bacys prisimena savo vaikystę ir susimąsto – jei jam būtų kėlę tokius reikalavimus, kaip vaikams keliami dabar, ar jis būtų atlaikęs? „Aš dažnai sakau: su vaikais turime kalbėtis kaip su suaugusiaisiais, bet reikalauti kaip iš vaikų. Dabar dažnai elgiamės atvirkščiai – kalbamės su jais kaip su vaikais, bet reikalaujame kaip iš suaugusiųjų“, – direktorius visų pirma siūlo keisti požiūrį.
