Aistis, kurio kratėsi ir vaikų darželiai, ir mokyklos
Aistis (vardas pakeistas) baigė 10 klasių. Tai jam – didžiulis pasiekimas, nes buvo metas, kai nė viena ugdymo įstaiga nenorėjo jo mokyti. Aisčio atsisakė 3 darželiai, o po „išvargtų“ metų pirmoje klasėje tėvams taip pat buvo pasakyta, jog vaikas toje mokykloje nepageidaujamas. Vaikino mama neslepia, kad sūnus turėjo didelių elgesio problemų, sunkiai kalbėjo, skaitė. Aistis buvo nevaldomas, niekas nesugebėjo su juo rasti bendros kalbos.
„Atrodė, kad mūsų vaikas kažkoks monstras. Darželyje sukilo auklėtojos, pradėjo tėvai rinkti parašus. Kiekvieną dieną kviesdavo pas direktorių į kabinetą ir visada tai buvo mūsų problema, niekas nepasiūlė, kaip spręsti problemą kartu, nebandė ieškoti su Aisčiu bendros kalbos. Tik kaltino, kad mes per daug vaiką lepiname, kitą kartą – kad per griežtai auklėjame. Net specialioji mokykla dėl sudėtingo elgesio nenorėjo Aisčio priimti, nes, be kita ko, jis neturėjo aiškios diagnozės. Neurologė vis sakydavo, kad vaikas mažas, išaugs“, – pasakoja Aisčio mama.
„Sunkiausia man buvo pradinėse klasėse. Mane buvo sunkiai valdyti. Buvau didelis mušeika. Kiti mane atstumdavo, laidė replikas. Sakydavo: tu esi kitoks, mes su tavim nedraugausim. Aš labai pykdavau. Buvo provokatorių, kurie erzindavo. Kai pradėdavo patyčias, galvojau, į snukį paleisiu, – pasakoja Aistis. – Paskui su tais pačiais vaikais ėjome iki 10 klasės ir viskas buvo gerai. Tik kartais ramindavau tuos, kurie trukdo pamokas, išsidirbinėja. „Tuoj išskrisi iš mokyklos“, – sakydavau. Aš negaliu susikaupti, kai kiti kalba ar trukdo.“
Aistis sako, kad jo emocijos kartais būna stipresnės už jį patį, dėl to jis dažnai negali susivaldyti ar išgirdęs jam nepatinkantį žodį, ar neteisingai paskyrus užduotį. „Reikia daug su savimi dirbti, kad nusiraminčiau. Mokykloje išmokau kantrybės. Supratau, kad mušimai nieko gero neduos“, – pasakoja Aistis.
Tėvams buvo pasiūlyta leisti vaiką į mokyklą, kur klasėje mažiau vaikų. Jie nuvažiavo į Dovilų pagrindinę mokyklą, kurios direktorius Arūnas Grimalis, išklausęs istoriją, sutiko Aistį priimti.
Aistis mums buvo didžiulis iššūkis. Autistiškas elgesio sutrikimas buvo pavėluotai diagnozuotas, netinkamai tvarkytas. Jis pradėdavo muštis, keiktis, kelti grėsmę.
„Jei direktorius būtų žinojęs, kokie iššūkiai jo laukia, jis tikriausiai būtų dar gerai pagalvojęs“, – juokiasi Aisčio mama. Tačiau ji įsitikinusi, kad būtent direktoriaus ir specialiosios pedagogės Svajos Venckienės didžiulis sunkus darbas lėmė, kad Aistis pradėjo keistis ir vis geriau prisitaikė prie mokyklos gyvenimo. S.Venckienė, pabendravusi su Aisčiu, suprato, kad jo bėdas lemia autizmo spektro sutrikimas. Netrukus jam buvo nustatytas Aspergerio sindromas. Tai yra autistinis vystymosi sutrikimas, kuriam nebūdingas kalbinis ar kognityvinis atsilikimas, tačiau pasireiškia sunkumai bendraujant. Aspergerio sindromą turintis asmuo gali pasirodyti keistas, nepritampa prie kitų žmonių, turi bendravimo, tarpusavio supratimo, emocinio kontakto problemų.
Mama prisimena, kad pirmi metai ir Dovilų mokykloje buvo katastrofa. Aisčiui buvo sunku išsėdėti pamokoje, o jo pykčio protrūkiai būna nevaldomi, kenčia viskas, kas pasitaiko kelyje. Ne viena mokytoja norėjo jo atsisakyti, priekaištus pradėjo reikšti bendramokslių tėvai. Tik direktorius ir specialioji pedagogė nenuleido rankų. S.Venckienė ilgai ieškojo būdų, kaip padėti Aisčiui. Direktorius mokyklos lėšomis pasamdė elgesio terapijos specialistę, kuri dirbo su Aisčiu, padėjo sukurti elgesio su juo taisykles.
„Aistis mums buvo didžiulis iššūkis. Autistiškas elgesio sutrikimas buvo pavėluotai diagnozuotas, netinkamai tvarkytas. Jis pradėdavo muštis, keiktis, kelti grėsmę. 2–3 metus bandėme tvarkyti elgesį. Tai yra didžiulis tėvų, ir specialiosios pedagogės, ir logopedės, visos komandos darbas, – pasakoja A.Grimalis. – Reikia atrasti kabliuką, kuris tam vaikui veikia. Didžioji dalis šių vaikų būna gabūs, bet tie gabumai lengvai nepasireiškia. Jei pražiopsai, neturi svertų už ko užsikabinti.“
Netinka įprasti ugdymo būdai
S.Venckienė sako pastebėjusi, kad visų smerkiamas ir baramas Aistis mielai atlieka užduotis, kai jam patikima svarbi „misija“. Todėl jei matydavo, kad jis jau negali nusėdėti, jam patikėdavo kažką svarbaus – ką nors atnešti iš mokytojų kambario, nueiti į valgyklą patikrinti valgiaraščio. Tas užduotis jis atlikdavo puikiai.
Direktorius neslepia, kad reikėjo daug dirbti ir su bendruomene – tiek tėvai, tiek mokytojai buvo labai priešiškai nusiteikę: „Svarbu, kad jie suprastų, kas yra autizmas, kodėl šie vaikai kitaip elgiasi, kaip su jais bendrauti. Pagaliau – kad šie vaikai yra mūsų visuomenės dalis ir jų negalime išmesti. Turime priimti visus tokius, kokie jie yra.“
Aisčio bėdos niekur neišnyko, bet mama džiaugiasi matydama, kad sūnus geba savarankiškai tvarkytis. Jis labai nori dirbti.
„Norėjome, kad Aistis baigtų mokyklą, kad integruotųsi į gyvenimą. Turėjome visi daug išmokti. Jei mokykla nebūtų palaikiusi, turbūt nebūtume ir baigę, arba būtume mėtyti iš vienos vietos į kitą, – pasakoja mama. – Mokykloje sutarėme, kad Aistis nepasieks didelių akademinių rezultatų, svarbu, kad išmoktų socialinio gyvenimo. Integravome į klasę, kad jis mokėtų prisitaikyti kolektyve. Jei būtų nukištas kur nors toliau nuo kitų vaikų, taip ir būtų iki šiol prie mamos šono ir nieko nesugebėtų“.
Aisčio bėdos niekur neišnyko, bet mama džiaugiasi matydama, kad sūnus geba savarankiškai tvarkytis. Jis labai nori dirbti. Jau nuo 14 metų vasarom dirba, buvo įsidarbinęs prekybos centre salės darbuotoju. Aistis pasakoja, kad buvo įstojęs į profesinę mokyklą, automechaniko specialybę, ir jam gerai sekėsi. Tiesa, koją pakišo karantinas – Aisčiui nepavyko prisitaikyti prie nuotolinio mokymo, todėl nusprendė padaryti metų ar dviejų pertrauką. Kai pasibaigs karantinas, planuoja ieškotis darbo.
Dabar Dovilų pagrindinėje mokykloje mokosi keliolika autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų, čia pritampa ir intelekto sutrikimą turintys, ir iš emigracijos grįžę vaikai. „Jau turime ir sunkesnių, bet Aistis buvo mūsų mokytojas, kuris parodė, kokie skirtingi gali būti vaikai, sugriovė stereotipus“, – sako direktorius A.Grimalis. Deja, jo teigimu, šie vaikai dar sunkiai randa vietą ugdymo įstaigose. A.Grimalis pabrėžia, kad pas mus labai nelanksčios programos: „Jau perėjimas iš mokyklos į mokyklą yra labai sunkus. Iš užsienio grįžusiam vaikui prisitaikyti prie lietuviškos sistemos yra tragedija. O ką kalbėti apie šiuos nestandartinio elgesio vaikus.“
Pas mus visuomenėje žmonės net nebando suprasti tokių žmonių kaip Aistis, pasmerkia ir viskas. Labai daug aplinkui autistiškų žmonių, mes juos turim saugoti ir priimti, tai yra mūsų ateitis.
„Pas mus visuomenėje žmonės net nebando suprasti tokių žmonių kaip Aistis, pasmerkia ir viskas. Labai daug aplinkui autistiškų žmonių, mes juos turim saugoti ir priimti, tai yra mūsų ateitis“, – nuoskaudų neslepia mama. Ji sako visur ieškojusi pagalbos, rašė raštus į įvairias institucijas – specializuotų paslaugų tokiems vaikams nėra. Psichologai nėra pasirengę dirbti su jais. Vienintelė vieta, kur sulaukė realios pagalbos, buvo mokykla.
„Žiauriai geras dalykas, kad priima visus vaikus. Išmoksti bendrauti su visokiais žmonėmis. Aš mokykloje išmokau daugiau kantrybės, prisitaikyti prie kitų“, – sako Aistis.
Tėvai: mokyklos nepasiruošusios priimti mūsų vaikų
Švietimo įstatyme numatyta, kad nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. bendrosios mokyklos nebegalės atsisakyti priimti specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų. Kiekvienas vaikas galės lankyti artimiausią jo gyvenamoje vietoje esančią bendrąją mokyklą ir gauti reikiamą pagalbą.
Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil sveikina priimtą Švietimo įstatymo pakeitimą, bet mano, kad nerealu, jog per keletą metų Lietuva bus pasiruošusi į mokyklas priimti autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus. „Toks jausmas, kad Lietuvai reikėjo tą įstatymą priimti, nes sulaukdavo priekaištų dėl diskriminacijos, ir priėmė. Juk iki tol kelis metus atidėliojo. Ir štai dabar per keletą metų turėsime pakeisti visą sistemą, o svarbiausia - požiūrį“, – sako K.Košel-Patil.
Dauno sindromą turintį vaiką auginantis Saulius Diliūnas, nusprendęs savo vaiką leisti į specialiąją ugdymo įstaigą, sako, kad tėvai, kurių vaikai bandė mokytis įprastose mokyklose, patyrė nesėkmę: neužtikrinama pagalba, mokyklos akivaizdžiai parodo, kad jų vaikai nepageidaujami.
Mokytojas, turėdamas 20 ir daugiau vaikų, fiziškai nepajėgs su juo dirbti. Jis tik džiaugsis, jei tas vaikas bus tylus, ramus, netrukdys kitiems. Jei kalbama apie atskiras klases, yra ta pati problema – integravimas yra formalus.
„Daug diskutavome šeimoje, į kokią mokyklą Jokūbą leisti. Kadangi šeimoje turiu pedagogų, jie pasakė, kad bendrojo lavinimo mokykloje vaikas bus paprasčiausiai pasodintas paskutiniame suole. Mokytojas, turėdamas 20 ir daugiau vaikų, fiziškai nepajėgs su juo dirbti. Jis tik džiaugsis, jei tas vaikas bus tylus, ramus, netrukdys kitiems. Jei kalbama apie atskiras klases, yra ta pati problema – integravimas yra formalus. Tie vaikai yra atskiriami, izoliuojami kitose patalpose, iš jų tyčiojamasi“, – mintimis dalijasi S.Diliūnas.
Ministrė: mokytojai, auklėtojai dažnai neatpažįsta mokinių ugdymosi poreikių
Kad mokytojų pasirengimas dirbti su įvairių ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais, nepakankamas, bendra.lt teigia ir švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė: „Mokytojai, auklėtojai dažnai neatpažįsta mokinių ugdymosi poreikių. Arba dėl to, kad neturi pakankamai kompetencijos to padaryti arba negalėdami poreikių patenkinti vieni dirbdami grupėje ar klasėje, juos ignoruoja ir visiems mokiniams taiko tuos pačius ugdymo, komunikacijos būdus, priemones, vertinimą. Tarptautinė praktika patvirtina, kad dirbant su specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) mokiniais bendrose grupėse, klasėse reikalingas komandinis profesionalų darbas.“
Taip pat ministrė vardija ir kitas bėdas – švietimo pagalbos specialistų stoką (7,7 proc. mokyklų neturi nė vieno švietimo pagalbos specialisto), menką švietimo pagalbos specialistų darbo atlygį, nepalankias darbo sąlygas, mokyklų fizinės ir informacinės aplinkos pritaikymas įvairių – judėjimo, regos, kompleksinių – negalių turintiems mokiniams.
J.Šiugždienė patikina, kad ministerija mato šias problemas ir imasi jas spręsti - pradedant nuo metodikų rengimo, švietimo pagalbos specialistų darbo sąlygų gerinimo ir atlygio didinimo iki mokyklų aplinkos pritaikymo.
Ar esame pasmerkti nesėkmei?
Vaikų ir paauglių psichiatras, Vilniaus universiteto profesorius ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas Dainius Pūras taip pat mano, kad pokyčiams esame pasiruošę prastokai.
Aš nenoriu būti cinikas – jie irgi turi problemų, bet einama lengviausiu keliu. O kur vaikai su Dauno sindromu, kur vaikai su sunkiu autizmu, kur vaikai vežimėliuose?
„Žaidimas, iki šiol vykęs, kurį aš stebėjau 30 metų, kai Lietuva jau seniai raportuodavo tarptautinėm organizacijom, kad puikiai vyksta specialiųjų poreikių vaikų integracija į švietimo sistemą ir pateikdavo labai įspūdingus skaičius. Pavyzdžiui, 20 000 su negalia ar specialiaisiais poreikiais jau dabar mokosi bendrojo lavinimo įstaigose. Tai skamba labai gerai, bet dabar atvažiuotų toks ekspertas kaip aš, prasieitų pro tas Lietuvos mokyklas ir sakytų – aš nemačiau ten beveik nė vieno. Tada jam sakytų – va šitoj mokykloj, kurioj jūs buvot, yra šimtas vaikų su negalia, ir paaiškėtų, kad tie vaikai yra su tokiais mažais specialiais poreikiais, kad net nematyti. Aš nenoriu būti cinikas – jie irgi turi problemų, bet einama lengviausiu keliu. O kur vaikai su Dauno sindromu, kur vaikai su sunkiu autizmu, kur vaikai vežimėliuose?“, – sako D.Pūras.
Vis dėlto jis nusiteikęs optimistiškai – per keletą metų galima nemažai nuveikti. „Mano ekspertinė pozicija yra ta, kad čia turi būti ne tik techniniai žingsniai, bet ir politinės valios proveržiai. Aš kritikuočiau tą dažnai kartojamą sakinį, kad visuomenė nepasiruošusi. Visuomenė šimtą metų nebus pasiruošusi, jei nebus vykdomos konkrečios permainos. Proveržis turi įvykti sisteminiu lygiu“, - įsitikinęs ekspertas.
„Pati labai tikiu šituo ugdymu, nes daugybę metų esu tame. Buvau prie vienos pirmųjų įtraukių mokyklų kūrimo ištakų. Manyčiau, kad tikrai vaikai turi teisę mokytis su kiemo vaikais artimiausioje mokykloje. Tik taip jie sėkmingai išmoksta gyventi kartu, – pritaria Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorė Alvyra Galkienė.
Įtraukusis ugdymas – ne tik sėdėjimas vienoje klasėje
Profesorė A.Galkienė įsitikinusi – reikia keisti pačią įtraukiojo ugdymo sampratą, nes tai nėra specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų įvedimas į mokyklas, kaip dažnai suprantama. Tai kiekvieno vaiko sėkmingas ugdymasis. Ne sėdėjimas vienoje klasėje, bendros veiklos, patiriama bendra sėkmė ir džiaugsmas ugdymo procese. „Autizmas, nekalbantys, cerebrinį paralyžių turintys, neregintys vaikai – didžiausi iššūkiai, tačiau jie visi galėtų mokytis kartu, jei mokytojas gautų pakankamai pagalbos“, – sako prof. A.Galkienė.
„Vaikai labai skirtingai suvokia tą pačią informaciją, skirtingais būdais ją pritaiko, perdirba. Galime atmesti negalią turinčius vaikus, kurie labiausiai išryškina tą įvairovę, bet žiūrėkite kiek vaikų bendroje grupėje dirba tuo lygiu, kurį mokytojas užsako. Gal koks trečdalis, o kiti vaikai laikosi ant nesėkmės ribos. Pas mus specialieji pedagogai padeda tik tiems, kam nustatyti specialieji poreikiai, o tie, kam nenustatyti, nors taip pat reikia pagalbos, jos gauti negali. Pamoka nėra modeliuojama taip, kad informacija taptų prieinama visiems atsižvelgiant į jų įvairovę“, – dalijasi įžvalgomis profesorė.
Ji atkreipia dėmesį į neseniai atliktą tyrimą, kuris parodė, kad nors mokytojai pripažįsta, kad įtraukusis mokymas turi būti, kad jis užtikrina vaikų teises, jų orumą, bet paklausus, kaip jie tai daro, paaiškėja, kad taikomi tradiciniai mokymo būdai.
Neįmanoma pasiekti rezultatų, kai orientuojamasi į vidutinių gebėjimų vaiką. Nėra vidutinio vaiko, visi vaikai skirtingi.
„Neįmanoma pasiekti rezultatų, kai orientuojamasi į vidutinių gebėjimų vaiką. Nėra vidutinio vaiko, visi vaikai skirtingi. Todėl pamoka turėtų būti organizuojama sudarant sąlygas joje dalyvauti įvairiais, pasirinktinai prieinamais būdais visiems, mokantis bendradarbiaujant, o jei patogiau – individualiai. Vaikai įtraukiami į pamokų planavimą, jie numato, kaip jie galėtų mokytis ir padėti vieni kitiems. Mokytojas yra ne žinių perteikėjas, o organizatorius“, – dalijasi patirtimi A.Galkienė.
Ji pastebi, kad mokytojams labai trūksta žinių – juos ruošiant reikia kur kas daugiau dėmesio skirti įtraukiojo ugdymo kompetencijai stiprinti, ypač kalbant apie mokytojus dalykininkus.
-
Indrė Stakėnienė: Mokykla ir vaikas – kas prie ko turi taikytis?
-
Darželio sėkmės istorija: pakeitę ugdymą, rado būdą į veiklas įtraukti visus vaikus
-
Neįprasti Plungės mokyklos metodai duoda rezultatų: mokykla atvira visiems
-
Dr. Austėja Landsbergienė: Ko reikia, kad įtraukusis ugdymas būtų sėkmingas?
-
Ypatingo vaiko mama aktorė Toma: stebėdama Adomą ėmiau kitaip suprasti pasaulį
-
Įtraukusis ugdymas: ar nuo 2024-ųjų tikrai bus užkirstas kelias diskriminacijai?
Pradėkime nuo sunkiausių
„Gal tai ir atrodys revoliucinis pasiūlymas, bet aš siūlau iš tikrųjų norint tikro proveržio pradėti kurti tą naują sistemą nuo sudėtingiausių atvejų. Ir jeigu mes sukursim mechanizmą, kaip padaryti tą įtrauktį (tiems sunkiausiems atvejams), tai tada visa kita bus lengviau. Dabar didžiausias mūšis vyks su elgesio problemom. Ne su vežimėliais (tas dalykas susitvarkys, nes lietuviai mėgsta ten visokius pastatus renovuot, tai tą padarys), o ką daryti su vaikais, kurie turi provokuojantį elgesį?“ – sako prof. D.Pūras.
Jo teigimu, yra daugybė atvejų, kai patys tėvai, be mokytojų įsikišimo, surašo peticijas direktoriui prašydami pašalinti tokį vaiką, neatsižvelgdami į tai, kad dažniausiai sutrikusio elgesio priežasties reikia ieškoti ne vaiko galvoje, o jį supančioje aplinkoje.
„Visų pirma tas agresyvumas būna jautrių vaikų gynyba, – aiškina ekspertas. – Jie ginasi, nes jaučia, kad yra atstumiami, iš jų gal ir pasityčiojama. Tada jie elgiasi taip, kad juos galima pavadinti agresoriais, kai jie yra labiau aukos, o ne agresoriai. Labai lengva pasakyti, kad jis gi gali kitam ką nors padaryti, tai ir išimkim jį.“
Anot profesoriaus, amerikiečiai pastebėjo, kad specialiųjų poreikių vaikai yra ir turintieji psichinių sutrikimų, ir tie, kurie yra talentingi, tad sujungė juos į vieną kategoriją. Taip amerikiečiai destigmatizavo šias dvi grupes ir pamatė, kad jos labai gerai sutaria tarpusavyje, tarp jų nėra jokių patyčių. Amerikiečiams pavyko pakelti šios srities prestižą – Special education teacher reiškia, kad mokytojas yra aukštesnio lygio už tą išsimokiusį dirbti su jokių ypatumų neturinčiais vaikais.
Mokykla ruošia ne gyvenimui, o tik egzaminams
„Mes turime nueiti nuo to (požiūrio), kad mokykla yra tam, kad vaikas išmoktų matematiką, gramatiką ir įstotų į universitetą. Ne, mokykla yra socializacijai skirta, pasiruošti kokybiškam gyvenimui. Tada reikia prisitaikyt prie vaiko gebėjimų, jo lubos gali būti aukštai, gali būti žemai. Yra tokių pavyzdžių, kai vaikas su Dauno sindromu baigė pagaliau tą bendrą mokyklą su diplomu ir visi džiaugėsi, visi plojo, nes jis pasiekė daugiau už kitus. Nes tinginiai tinginiaudavo, o jis savo tas lubas pasiekė optimaliai, kiek gali pasiekti ir visi labai džiaugėsi. Tai tas persilaužimas įvyko“, – sako D.Pūras.
Šiuolaikinės mokyklos centro (ŠiMC) direktoriaus Vyčio Buivydavičiaus teigimu, didelė bėda – kai švietimo sistema įpuola į pasiekimų skaičiavimus, į testus. Tuomet prapuola pagrindinis dalykas – sveikas protas.
Paprastai aukščiausiose reitingų vietose esančios mokyklos yra vienos iš mažiausiai įtraukių, jose beveik nėra vaikų, kurie turi specialių ugdymosi poreikių.
„Man išvis juokinga, kai kitos mokyklos šneka apie visokius reitingus, apie lygį… Jeigu mokykla yra mokymosi, ugdymosi įstaiga ir ten reikia šnekėt apie lygį, tai ar ji mokykla? – svarsto V. Buivydavičius, – Didžia dalim gali suvokti, kad bendrojo lavinimo mokykla yra pasiekimo kalvė, kad pakliūtum į aukštąją mokyklą. Ir didžia dalim, deja, šeimos taip ir mato. O tai yra klaida.“ O esmė, anot ŠiMC direktoriaus, yra labai paprasta – svarbiausia, kad vaikui mokykloje būti gera.
„Paprastai aukščiausiose reitingų vietose esančios mokyklos yra vienos iš mažiausiai įtraukių, jose beveik nėra vaikų, kurie turi specialių ugdymosi poreikių. Todėl nepalaikome ir neskatiname mokyklų reitingavimo. Manome, kad mokyklos pagrindinė vertė yra plėsti ir ugdyti kiekvieno mokinio galias, atsižvelgiant į mokinių poreikius, – panašaus požiūrio laikosi ir ministrė J.Šiugždinienė. – Mūsų vizija – kad ugdymas kiekvienoje mokykloje vyktų laikantis įtraukties principo.“
„Negabių vaikų nėra – yra mažiau gabių, daugiau nelaimingų, tačiau orientuojantis tik į didesnius pasiekimus, į testus, į standartus, mokykla vaikui gali tapti dvylikos metų kalėjimu ir sukelti daug kančių, – įsitikinęs V.Buivydavičius.
„Norėčiau pas save turėti X klasę, – svarsto jau beveik tris dešimtmečius veikiančios privačios mokyklos direktorius, – Toje X klasėje būtų gal šeši, gal dešimt vaikų, bet nebūtinai autistai, nebūtinai kokių nors bėdų ar gimdymo traumų turintys, – tokie irgi, – bet toje klasėje gali būti tokie, kuriems niekas neįdomu – nei lietuvių, nei matematika, ir niekas nesiseka.“
Per buitį, per gyvenimiškus dalykus – per tai gali vaiką vienaip ar kitaip atvesti į pasiekimų ieškojimo kelią, o ne kiekvieną dieną mažindamas užduotis, pasisodinęs spec. pedagogę.
Direktorius sako toje klasėje įsivaizduojantis indaplovę, skalbyklę, laidynę su stovu rūbamss lyginti. „Per buitį, per gyvenimiškus dalykus – per tai gali vaiką vienaip ar kitaip atvesti į pasiekimų ieškojimo kelią, o ne kiekvieną dieną mažindamas užduotis, pasisodinęs spec. pedagogę. Logopedai neišvengiamai tikrai padeda vaikams, bet, vis tiek, užduotis pritaikydamas ir silpnindamas niekuo tam vaikui nepadėsi, jei jo į gyvenimą neįtrauksi kiek nors labiau. Kad jam švieselė užsidegtų“, – mintimis dalijasi direktorius.
Švietimo pagalba – tik popieriuje
Lietuvos respublikos specialiųjų pedagogų asociacijos pirmininkė Renata Geležinienė atkreipia dėmesį, kad kol kas, nors atsiranda vis daugiau mokinių, turinčių vienokių ar kitokių ugdymosi poreikių, mokyklose specialistų daugėja lėtai: „Nuo savivaldybių vadovų, politikų, įvairių kitų niuansų priklauso, ar skiriamos lėšos, ar neskiriamos“, – stebisi R.Geležinienė.
Asociacijos „Lietaus vaikai“ atstovė taip pat sako dažnai susidurianti, kad nėra užtikrinama Pedagoginės psichologinės tarnybos rekomenduojama pagalba. Jos pačios vaikui pradėjus lankyti pirmą klasę, buvo pranešta, kad mokytojo padėjėjas dirbs su 5 vaikais, nors sūnui būtina pagalba visą laiką, kol būna mokykloje.
„Žinau tėvų, kurie kreipėsi į švietimo skyrių ir ten sulaukė atsakymo, kad pinigų nėra. Ypač regionuose ta problema aktuali. Tokia situacija nėra normali. Jei pinigų trūksta, tada savivaldybės turi kalbėti, kad skiriama per mažai lėšų. Dabar vaikai tiesiog paliekami be pagalbos. Deja, jei jūs turite vaiką su elgesio sutrikimais, dažniausiai tai yra jūsų ir to vaiko problema. Bet juk tie vaikai yra bendruomenės dalis, nėra kitos planetos, kur jie galėtų būti išsiųsti“, – patirtimi dalijasi K.Košel-Patil. Ji sako girdinti, kad kai kuriuose rajonuose švietimo skyrius spaudžia pedagoginę psichologinę tarnybą, jog rekomendacijose rašytų mažiau pagalbos valandų, kad nereikėtų įdarbinti specialistų.
Abejotina pridėtinė vertė?
„Toks jausmas, kad specialusis pedagogas sukuria labai abejotiną pridėtinę vertę, nes, aišku, šitie vaikai dažniausiai nedalyvauja kažkokiose ypatingose olimpiadose, nereprezentuoja mokyklos savo akademinėmis žiniomis“, – apgailestauja R.Geležinienė.
Jos teigimu, galinčių dirbti specialistų trūkumas – didžiulė problema. Kai kuriose savivaldybėse mokyklos 5 ir daugiau metų neranda specialiojo pedagogo, logopedo.
„Specialiojo pedagogo darbo prasmė – kuomet pamatai vaiko didžiules pastangas išmokti, pasitikėjimą tavimi kaip mokytoju ir to pasitikėjimo rezultatą – žengimą pirmyn į mūsų visuomenę. Sėkmės istorijų daug, svarbu tik jas pastebėti kasdienybėje. Tai sutiktas šaligatvį, kuriuo tu vaikštai, klojantis buvęs mokinys, šmaikštaujantis su kolegomis; virėja, kuri net besimokydama profesijos užeidavo į mokyklą aplankyti ir pasikalbėti, o dabar jau kavinėje ruošianti tau pietus; cheminį automobilio salono valymą atlikęs prieš dešimt metų buvęs mokinys, kuris vis dar tave vadina mokytoju ir pasidalina savo džiaugsmais...“, – apie savo darbo prasmę svarsto specialusis pedagogas Dainius Mauricas.
„Jei ne karantinas, kai perėjome į nuotolinį mokymąsi, būčiau mokęsis ir mokęsis, gal sėkmingai baigęs. Planuoju pailsėti metus ar porą metų, paskui gal visos šitos nesąmonės pasibaigs, tada vėl žadu grįžti mokytis. Dabar ieškau kito darbo, kuris patiktų. Labiausiai patiktų su kokiu kompu“, – planais dalijasi Aistis.
Ką daro ministerija, kad įvairių poreikių turintys vaikai mokytųsi kartu su visais?
Parengtos rekomendacijos atnaujintam ugdymo turiniui diegti kartu ugdant ir specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus. Jos bus pristatytos švietimo bendruomenei. Gruodį numatoma sukurti įtraukiųjų klasių ar grupių modelį, kai bendrose klasėse mokosi didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai, parengti universalaus dizaino gaires švietime, o sausį bus įsteigtas Lietuvos įtraukties švietime centras.
Iki metų pabaigos numatoma reorganizuoti dalį specialiųjų mokyklų – bus išplėstos jų funkcijos, jos taps regioniniais specialiojo ugdymo centrais. Šie centrai teiks konsultacijas regiono mokyklų pedagogams, specialistams dėl PPT/ŠPT rekomendacijose pasiūlytų metodų įgyvendinimo, priemonių pasirinkimo, ugdymo aplinkos pritaikymo, padės specialistams tobulinti kompetencijas mentoriaudami, priimdami mokytojus stažuotėms ir kt. Planuojama atrinkti iki 10 tokių centrų.
Įdarbinama vis daugiau mokytojų padėjėjų. Palyginti su praėjusiais mokslo metais, dėl 2022 m. papildomo Vyriausybės finansavimo jų padaugėjo 26 proc., tai yra didžiausias mokytojų padėjėjų skaičiaus padidėjimas. 2021 m. savivaldybėms iš valstybės biudžeto buvo skirta papildomai apie 3,7 mln. eurų. Už šias ir savivaldybių skirtas lėšas 2021 m. buvo įsteigta 719 papildomų mokytojų padėjėjų pareigybių.
Taip pat iki 19,37 eurų mokiniui padidintos mokinio krepšelyje skiriamos lėšos švietimo pagalbai Mokyklose dirba maždaug pusketvirto tūkst. tokių darbuotojų.
„Nepamainoma mokytojo padėjėjo pagalba per pamokas mokiniui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, paaiškinant mokytojo skirtas užduotis ir padedant jas atlikti, perskaityti tekstus, užsirašyti pamokos medžiagą, naudotis mokymo priemonėmis. Mokytojo padėjėjas padeda vaikams per pertraukas, popamokinius užsiėmimus, išvykas. Dalyje švietimo įstaigų mokytojų padėjėjų veikla aprėpia daug plačiau, darbinio ritmo mokykloje be jų neįsivaizduoja ne tiktai mokiniai, bet ir mokytojai“, – sako J.Šiugždinienė.
Peržiūrimos švietimo pagalbos specialistų funkcijų, darbo, apmokėjimo sąlygos, nes iki 2022 metų buvo dideli skirtumai: logopedų darbo savaitė buvo 23 val., socialinių pedagogų – 36 val., o psichologų – 40 val. per savaitę. Nepadėjo ir nekonkurencingi atlyginimai, ypač psichologų, į mokyklas buvo sunku pritraukti šiuos specialistus
Jau 2021 m. rugsėjo mėnesį švietimo pagalbos specialistams 20 proc. padidintas atlyginimas, o 2022 m. 12,5 proc. Planuojama, kad 2023 ir 2024 m. jis dar didės po 10,5 proc.
2022 metais daugeliui švietimo pagalbos specialistų suvienodinta darbo savaitė, ji susilygino su mokytojų darbo valandomis – jie taip pat dirba 36 val. per savaitę.
„Švietimo pagalbos specialistams gerindami darbo sąlygas, didindami atlyginimus, siekiame jų į mokyklas pritraukti daugiau. Pvz., praėjusiais mokslo metais mokyklose dirbo 1,3 tūkst. logopedų, tai daugiau nei šimtu daugiau, negu prieš keletą metų. Taip pat daugiau nei tūkstantis socialinių pedagogų, per 600 specialiųjų pedagogų, apie 600 psichologų. Tačiau švietimo pagalbos specialistų vis dar stinga, skaičiuojama, kad jų mokyklose reikėtų dar apie tūkstantį“, – teigia ministrė.
Jos teigimu, šiemet Švietimo, mokslo ir sporto ministerija papildomai skyrė 900 tūkst. eurų, kad savivaldybės galėtų įsteigti 150 švietimo pagalbos specialistų etatų.
Ruošiama daugiau specialistų. Neribojamas pasirengusiųjų studijuoti stojimas į švietimo pagalbos specialistus ruošiančias studijų programas. Studentams, pasirinkusiems specialiosios pedagogikos, logopedijos, surdopedagogikos ar tiflopedagogikos studijų programas, nuo rugsėjo skiriamos 300 Eur stipendijos, o baigiamųjų kursų studentams, įsipareigojusiems dirbti pagal įgytą kvalifikaciją mokykloje – 500 Eur.
2022 m. skirtas finansavimas 250 asmenų studijoms kitai kvalifikacijai, papildomoms kompetencijoms įgyti: 125 specialiųjų pedagogų, 85 logopedų, 20 tiflopedagogų ir 20 surdopedagogų specializacijai. 2023 ir 2024 metais planuojama finansuoti tiek pat studijų vietų, o jeigu reikės, vietų skaičius bus didinamas.
2023-2029 m. įvairioms įtraukiojo ugdymo stiprinimo veikloms iš viso numatyta 108,5 mln. eurų. Iš jų preliminariai: 2023 m. – 6,2 mln. eurų, 2024 m. – 15,6 mln. eurų.
Gerinamas mokyklų fizinės ir informacinės aplinkos pritaikymas įvairių – judėjimo, regos, kompleksinių – negalių turintiems mokiniams. Rugsėjo pabaigoje švietimo visuomenei buvo pristatytos universalaus dizaino švietime gairės. Universalus dizainas – tai dizainas, pagal kurį suprojektuota aplinka, pagaminti produktai ar teikiamos paslaugos yra lengvai pasiekiamos, nesudėtingos, suprantamos, pritaikytos žmonėms su įvairiais poreikiais. Galutines universalaus dizaino švietime gaires planuojama parengti iki gruodžio mėn.
„Pasirašėme Nacionalinį švietimo susitarimą švietimo politikai iki 2030 metų, kurio pagrindinis tikslas – kiekvienam vaikui užtikrinti vienodas galimybes siekti geriausio išsilavinimo, nepaisant jo gyvenamosios vietos, socialinės padėties ar kitokių aplinkybių. Mūsų kertiniai bendrojo ugdymo siekiai: visiems prieinamas kokybiškas ugdymas, visiems vienodos starto pozicijo“, – sako ministrė J.Šiugždinienė
Jos teigimu, numatyta, kad 2024 metais visi socialinės rizikos šeimose gyvenantys vaikai, kuriems skiriamas privalomas ikimokyklinis ugdymas, nuo trejų metų lankys ikimokyklinio ugdymo įstaigas. 2030 m. galimybė lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas bus sudaryta visiems vaikams nuo dvejų metų. „Tarsimės su savivaldybėmis, kad jos organizuotų vaikų atvykimą į ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Skatinsime mobilių darželių, šeimos darželių kūrimąsi, infrastruktūros pritaikymą ugdymui kaimo bendruomenių patalpose, palaikysime kitas iniciatyvas kurti naujus darželius netradicinėse erdvėse“, - sako ministrė
Vyriausybės požiūriu, ikimokyklinis ugdymas turi būti daugiau orientuotas į ankstyvą problemų ir talentų diagnostiką, ugdymo sprendimų paiešką.
„Viena iš kokybiško ugdymo sistemos sudedamųjų dalių – vaikų, turinčių specialiųjų ugdymo poreikių, įtraukimas. Neturime šių ypatingų vaikų paleisti iš akiračio nuo pat mažens, todėl planuojama pagalba ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas įgyvendinančioms įstaigoms, kuriose ugdomi specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai: numatyta skatinti optimalaus dydžio grupių komplektavimą, suteikti daugiau galimybių darbuotojų, auklėtojų kvalifikacijai tobulinti“, - planais dalijasi J.Šiugždienė.
Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįstai kritinio mąstymo laboratorijai“, kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.
