Niekada nesirinkome
Dalies visuomenės nenorą į mokyklas įsileisti įtraukųjį ugdymą Šeduvos gimnazijos vadovei komentuoti sunku, jos žodžiais – dėl paprastos priežasties. „Nežinau, kaip galima rinktis, kuriuos vaikus mokyti. Jie visi mūsų bendruomenės nariai, mūsų vaikai. Visi mes skirtingi ir mūsų galimybės bei gebėjimai skiriasi“, – dėstė ugdymo įstaigos direktorė.
E. Varneckienė atvirauja, kad sėkmingų pavyzdžių šioje mokykloje netrūksta – kartu su bendraamžiais besimokydami įvairių galių vaikai labai keičiasi, kartais mokytojai ir net tėvai sunkiai patiki, kaip sociumas, gebėjimų įgalinimas ir jų įvertinimas padeda jiems atsiskleisti: „Tai pakloja jiems gerokai sėkmingesnius tolimesnio gyvenimo pamatus. Juk tai ir yra svarbiausias ugdymo tikslas, to vertas kiekvienas vaikas. Smagu žiūrėti į nuoširdžiai atliekamas bendras veiklas. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad įvairovė labai praturtina visus bendraklasius“.
Nežinau, kaip galima rinktis, kuriuos vaikus mokyti.
Direktorė pasakoja, kad iššūkių būna ir nereikia jų neigti, nes tai taip pat proceso dalis. „Svarbu suvokti, kad neprivalai vienas visko žinoti – būna, kad vienas mokytojas nežino, nesupranta, kaip elgtis tam tikru atveju, bet tam ir kolegos, o kalbėjimasis, dalijamasis patirtimi ir sprendžia tuos iššūkius. Kartais mokytojai sprendimą randa greitai, kartais pokalbis užsitęsia valandų valandas. Bet taip išsikalbama, ieškoma atsakymų, diskutuojama. Kai rūpi, kai nori vaikui padėti, būdą vis tiek randi. Labai džiaugiuosi mūsų gimnazijos pedagogais“, – patirtimi dalinosi E. Varneckienė.
Žinojimas ir supratimas
Keliose mokyklose psichologe dirbanti Dalia Žičkienė neabejojo, kad įtraukusis ugdymas naudingas visiems vaikams – tiek turintiems specialiųjų poreikių, tiek jų bendraklasiams: „Ugdydamiesi kartu su vaiku, turinčiu specialiųjų ugdymosi poreikių, vaikai išmoksta priimti vieni kitus ir pažinti įvairų pasaulį. Svarbu ir tai – kad išmoksta suteikti pagalbą, rūpintis ir tampa gerokai empatiškesni.“
D.Žičkienės teigimu, jei klasėje yra mokinio padėjėjas, kuris pagalbos reikalingam vaikui padeda įveikti iššūkius, ugdymo procesas dažniausiai būna sklandus. Be to, pagalbos specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam mokiniui ne visada reikia nuolat, todėl mokinio padėjėjas gali padėti ir kitiems klasiokams. Taip klasė netgi „laimi“.
Psichologė sako, kad neretai tėvai, išgirdę sąvoką „įtraukusis ugdymas“ vadovaujasi nuogirdomis, apibendrinimais, gandais. Vietoj nepagrįsto nuogąstavimo vertėtų pasidomėti, kaip šis ugdymas įgyvendinamas jų vaiko mokykloje, kokios nustatytos tvarkos, kokios yra taisyklės, kaip bus sprendžiamos juos neraminančios situacijos, kokių yra priemonių ir t.t.
„Vaikų specialieji ugdymosi poreikiai, nulemti ar įgyti dėl jų negalių, sutrikimų, sveikatos būklės, yra be galo įvairūs – jei vienam kyla emocinių iššūkių ar pagalbos dėl fizinės negalios, kitam reikės tik daugiau laiko perskaitant užduotį. Iš patirties galiu patikinti, kad tėvams suteikus informacijos, pamačius ugdymo procesą iš vidaus, jų nuostatos keičiasi“, – kalba D. Žickienė.
Tiesiog kalbėtis
Nuo tėvų bendruomenės ir jos požiūrio įtraukųjį ugdymą priklauso labai daug – pirmiausia, jų pozicija, net jei ir nebyliai, bet jau būna „perduota“ vaikams. Todėl labai svarbu, kad mokykla apie ypatinguosius klasiokus kalbėtųsi ir su tėvais, ir su vaikais. Tėvai turi gebėti paaiškinti savo atžaloms, kodėl vienas vaikas elgiasi taip, nereikėtų iš to juoktis ir pan. Vaikams mokykloje, atsižvelgiant į jų amžių, taip pat svarbu ne akcentuoti sutrikimus ar diagnozes, bet paaiškinti mūsų visų skirtybes, ypatybes, išlygas ir t.t.
„Kalbėti, kalbėti su tėvais – organizuoti susirinkimus, aiškinti, diskutuoti ir suteikti žinojimą, kiek yra tam pasiruošta, kokių įrankių, specialistų yra. Tiesiog žinojimas ir keičia tas nuostatas“, – dėstė D.Žičkienė. Anot D. Žičkienės, jei mokykla deda pastangas rasti dialogą su tėvais – įprastos raidos vaikų ir turinčiųjų specialiųjų ugdymosi poreikių, – nepalieka visko savieigai, bendruomenė tai pajunta labai greitai, atsiranda pasitikėjimas vieni kitais.
Tėvai turi gebėti paaiškinti savo atžaloms, kodėl vienas vaikas elgiasi taip.
„Suprantama, labai svarbu rūpintis ir mokytojų kvalifikacija. Mokytojai turi žinoti, su kokių poreikių vaikais teks dirbti, nes poreikiai yra labai skirtingi. Reikia tam pasirengti. Lygiai taip, dar prieš mokslo metus, paaiškinti ir klasės bendruomenei – ko tikėtis ir ką darysime, jei bus vienaip ar kitaip“, – įsitikinusi pašnekovė.
Apibendrindama mokyklų bendruomenių pasirengimą įtraukiajam ugdymui, D. Žičkienė tikino, kad situacija yra smarkiai pagerėjusi – nemažai daliai mokytojų, tai jau nėra iššūkis, visuomenės požiūris žingsnis po žingsnio taip pat keičiasi.
Suprasti ypatingų vaikų tėvus
Šeduvos gimnazijos vadovė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad sėkmingam įtraukties procesui užtikrinti labai svarbus mokyklos, mokytojų ir tėvų bendradarbiavimas.
„Kartais specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai ateina iš kitų ugdymo įstaigų turėdami negatyvių patirčių, jų tėvai jaučia baimę, nerimą – kaip priims jų vaiką, ar sugebės atliepti jo poreikius. Aš pastebiu, kad neretai jiems irgi reikia pagalbos – paprasto pokalbio, kurio kartais ir užtenka. Labai svarbu padėti tėvams, juk jiems tai irgi iššūkis“, – itin svarbaus dalyko ragino nepamiršti mokyklos vadovė.
