Tolimoje šalyje gyvenanti lietuvė nejaučia, kad yra toli nuo Lietuvos – juk šiandien su artimaisiais per įvairias pokalbių programas, visiškai už dyka gali bendrauti, kada tik beįsigeidęs.
„Galiausiai, gyvenimas kitoje šalyje tereiškia, kad tu parduotuvėje apsipirkdamas kalbi kita kalba. Neseniai šnekėjausi su giminaičiais, kurių vaikai mokosi užsienyje. Visi sako tą patį – jausmas toks, kad tiesiog tavo namuose atsirado papildomas kambarys“, – pasakoja I. Lazarevičiūtė.
Jungtinių Tautų vystymo programos vietos gebėjimų stiprinimo specialistė, baigusi verslo ir viešojo administravimo studijas KTU ir Kanzaso universitete (JAV), teigia, jog šios sritys panašios – reikia rūpintis efektyviu lėšų valdymu, stengtis atlikti kaip įmanoma daugiau darbų su kuo mažesnėmis išlaidomis.
„Deja, dažnai susidaro klaidingas įspūdis, kad viešajame sektoriuje dirbantiems žmonėms efektyvumas nerūpi, nes jie sprendimus priima lėčiau. Tačiau taip yra dėl to, kad versle ir viešajame sektoriuje egzistuoja skirtingos sąlygos – jei versle, norint priimti sprendimą, užtenka pasikonsultuoti su savo akcininkais, tai viešajame sektoriuje akcininkai yra visa valstybė“, – sako JTO dirbanti I. Lazarevičiūtė.
Lietuva Braziliją pralenkė dar prieš 15 metų
Tiek Lietuvoje, tiek Brazilijoje I. Lazarevičiūtės darbinė veikla susijusi su savivaldos lygmens institucijų stiprinimu. Pasak jos, lyginant su Brazilija, Lietuvos savivaldybėse dar prieš 15 metų buvo aukštesnis tiek administravimo, tiek valdymo lygmuo.
„Labiausiai skiriasi suvokimas, kas yra valdiška institucija, kokia jos pareiga. Brazilijoje, kuri ilgą laiką buvo kolonijinė valstybė, vėliau, po tam tikro pereinamojo laikotarpio, įsigalėjo diktatūra, nėra demokratinio valdymo tradicijų. Pavyzdžiui, meras, daugelyje šios šalies savivaldybių – tarsi tėvas, kuris yra geras tiems, kurie geba prie jo prieiti, pasiūlydami naudingą sandorį“, – teigia Brazilijoje dirbanti lietuvė.
Šiuo metu Braziliją krečia didžiulis skandalas – buvo paviešinti šalyje klestinčios korupcijos mastai. Pasak I. Lazarevičiūtės, dėl korupcijos viešieji ištekliai nukreipiami į tas kryptis, kurios jokios naudos piliečiams neneša.
Didžiausia problema – socialinė atskirtis
Tiesa, KTU absolventė sutinka, kad dėl šių iššūkių, o taip pat ir didžiulės socialinės atskirties, tokiai organizacijai kaip Jungtinės Tautos Brazilijoje yra daug spręstinų uždavinių, o dirbti – nepaprastai įdomu.
Viena iš didžiausių problemų Brazilijoje – socialinė nelygybė. Nors neturto lygis šalyje per pastaruosius 20 metų labai nukrito, atskirtis tiek nesumažėjo. Tam tikros socialinės grupės – juodaodžiai, vietinės indėnų bendruomenės, moterys – yra daug sudėtingesnėje situacijoje nei baltieji vyrai.
„Ši šalis – milžiniška: joje gyvena 200 milijonų gyventojų, nuskristi nuo vieno iki kito jos galo užtrunka apie 6 valandas. Penkiuose Brazilijos regionuose sąlygos yra skirtingos. Pavyzdžiui, Šiaurės Rytuose, kuriuose yra ir visame pasaulyje žinomi nuostabūs paplūdimiai, pavyzdžiui, Fortaleza, yra daugiausia ne tik klestinčių, bet ir vargingų bendruomenių“, – pasakoja JTO dirbanti lietuvė.
Apsispręsti dėl karjeros padėjo universitetas
Paklausta, kaip apsisprendė siekti karjeros JTO, I. Lazarevičiūtė teigia, jog lemiamą įtaką turėjo universitetas.
„Svajojau dirbti Jungtinėms Tautoms nuo paauglystės – nuo tada, kai tapau sąmoninga, kai pradėjau domėtis pasaulio įvykiais. JTO, kaip organizacija, savo tikslais ir uždaviniais yra labai kilni. Tačiau tik tada, kai baigėsi sovietmetis, įstojusi studijuoti į KTU susipažinau su panašiais į save, didelių tikslų turinčiais žmonėmis ir patikėjau, kad viskas yra įmanoma“, – teigia I. Lazarevičiūtė.
KTU absolventė ypač dėkinga savo pirmajam mokytojui ir vadovui – JAV profesoriui Edvardui Jasaičiui, kuris buvo viešojo administravimo studijų pradininkas ne tik KTU, bet ir Lietuvoje.
„Naujos, drąsios studijos, kai mes kiekvieną dieną turėjome galimybę išbandyti kažką naujo, sužinoti dalykų, kuriuos čia, Lietuvoje, laikė neįprastais, man padarė labai didelę įtaką. Turėjau galimybę būti bangos priešakyje ir tai turbūt yra svarbiausia, ką išsinešiau iš savo studijų. Juk dabar didžioji mano darbo dalis yra įtikinti kitus, kad, nors ir rizikinga, bet skyrus pakankamai dėmesio ir lėšų, viskas yra įmanoma“, – pasakoja vien iš pirmųjų KTU viešojo administravimo studijų absolvenčių.
Paklausta, kas lėmė jos sėkmę atrankoje į darbo poziciją JTO, I. Lazarevičiūtė teigia, jog greičiausiai tai buvo smalsumas ir atvirumas naujoms galimybėms – studijos ir Lietuvoje, ir JAV, konsultacinio ir akademinio darbo patirtis.
„Visada buvau aktyvi – ėjau paskui informaciją, kontaktus, paskui galimybes. Tai turbūt ir lėmė, kad esu ten, kur esu“, – mano I. Lazarevičiūtė.
Per Niujorką į Braziliją
2003-aisiais, pradėjusi darbą JTO būstinėje Niujorke, lietuvė jau beveik 11 metų gyvena Brazilijoje. Ji teigia emigrante nesijaučianti: „Aš negalvojau, kad štai dabar išvykstu iš Lietuvos. Išvažiavau kažką veikti“.
Be to, pasak tarptautinėje organizacijoje daugelį metų dirbančios I. Lazarevičiūtės, šiandien emigranto sąvoka praranda prasmę.
„Kai studijavau magistrantūroje JAV, su tėvais galėjau pasikalbėti tik kartą per savaitę telefonu ir tik tam tikrą valandą. Šiandien žmogaus gyvenimo vientisumas visiškai kitoks nei prieš 20-30 metų. Dėl technologijų vystymosi, galime bendrauti bet kada. Sugalvojai – ir gali rašyti žinutę žmogui, esančiam bet kurioje pasaulio vietoje“, – teigia I. Lazarevičiūtė.
Ji sutinka, kad Lietuvai susigrąžinti emigravusius tautiečius būtų naudinga – gyvendamas kitoje šalyje išmoksti naujų dalykų, kuriais galėtum praturtinti Lietuvą. Žinoma, mano I. Lazarevičiūtė, ne visi gali norėti grįžti – kai kuriems kitoje šalyje gali būti įdomiau, patogiau, jie gali būti atradę nišą, kaip kūrybiškai gyventi, save išreikšti.
Kita vertus, tyrimai rodo – taip pat ir JTO atliktos analizės – kad imigracija tokių žmonių, kurie yra kūrybingi, kurie vertina Lietuvą kaip saugią vietą, kurioje gali gyventi ir kurti, galėtų prisidėti prie Lietuvos stiprinimo.
„Neturėtume bijoti imigrantų. Tautiškumas, lietuviškumas nebus išsaugotas izoliacijoje“, – teigia I. Lazarevičiūtė, KTU absolventė, kurios karjera per Niujorką nuvedė į Braziliją. Nebūtinai visam laikui.
