– Ką ir kur šiuo metu studijuoji?
– Pirmiausia, baigiau Vilniaus kolegiją, kur studijavau scenos meną, o šįmet… Ne, pernai, o gal užpernai, na, arba „užužpernai“ įstojau į Vilniaus Pedagoginį universitetą, kuriame šiuo metu neakivaizdžiai studijuoju ir galbūt vieną dieną tapsiu muzikos mokytoju, jei tik man pavyks. Tai – mano tolimas planas, kurį įgyvendinčiau už dešimties, o gal net penkiolikos metų, tačiau dabar esu jaunas, tad noriu ruoštis iš anksto, kad po to nereikėtų.
– Koks studentas esi – pavyzdingas ar nelabai?
– Na, kaip čia pasakius… Aš stengiuosi išmokti kuo daugiau ir kiek tik galiu, bet pripažįstu pats sau, kad kai negaliu, tai galiu ir „praslįsti“. Man būna labai gėda už tuos kartus, kai „praslįstu“, tačiau juk pasitaiko situacijų, kai rašydamas egzaminą truputėlį nusirašai… Bet tas „truputėlis“ tai tikrai nedaug!
– O kaip tau pavyksta nusirašyti nepastebėtam?
– Reikia nusirašinėti akivaizdžiai... Į egzaminą reikia ateiti šaltu veidu, visų pirma. Aš turiu tokį labai gerą principą: jei manai, kad egzamino neišlaikysi, tai geriau net neik. Aš turiu tokį labai gerą principą: jei manai, kad egzamino neišlaikysi, tai geriau net neik. Bet pats visada tikiu, kad išlaikysiu, net ir kai nieko nemoku. Čia psichologinis nusiteikimas, kad vistiek viskas bus gerai. Taigi į egzaminą reikia įeiti ramiai, su gera nuotaika ir įėjus į auditoriją iškart imti šypsotis. Tiesiog įtikinti dėstytoją savo fizionomija, kad „man viskas gerai ir viskas irgi bus gerai“. Ir kai pats nusirašau, tai visad stengiuosi parašyti darbą taip, kad negaučiau dešimtuko, nes man yra gėda. Specialiai pridarau klaidų, kad gaučiau šešis ar septynis.
– Nusirašai nuo draugų ar slepi „špargalkes“ rankovėse?
– Niekada rankovėse popierėlių su „špargalkėm“ neturėjau ir neturėsiu. Nors… Gerai, gal ir turėsiu, nežinau! Kaip nusirašau? Nuo draugų nusirašyti nesu linkęs, nors būna ir taip. Labiau esu linkęs pasitikėti tuo, kas juodu ant balto parašyta, tačiau savo paslapčių neatskleisiu, nes man dar liko keli metai studijuoti...
– Esi pagautas nusirašinėjant?
– O ką reiškia „būti pagautam“? Būna, kad pamato kartais, bet tada aiškiai pasako „baik“. Užlipa man „ant sąžinės“ ir susigėstu. Tada arba baigiu, arba atvirai sakau: „Dėstytojau, žinau, jog šitaip negalima, bet aš nieko nemoku, tai gal kitąkart ateisiu.“ Niekada nenusirašinėju „naglai“, kaip, pavyzdžiui, daro kai kurie mano kurso draugai – atsiverčia konspektus ir nurašo akivaizdžiai. Būna, atsiverčiu ir aš konspektus, bet trumpam – permetu akim porą sakinių ir tada prisimenu, kad dėstytojas juk šitai pasakojo. Kartais mane taip darant pamato. Tada pagrasina, kad sumažins pažymį ir aš baigiu.
– Kaip sekasi studentauti?
– Kadangi šiuo metu mokausi neakivaizdžiai, tai studentavimo mano gyvenime nebėra – dabar yra egzaminai, kuriems reikia ruoštis ir į kuriuos reikia ateiti. Kadangi man nevyksta paskaitos, reikia mokytis pačiam, kas yra sunku, nes kai mokaisi pats, tai nedaug ir išmoksti. Tačiau kai studentavau besimokydamas Vilniaus kolegijoje, tai galiu drąsiai teigti, kad geresnių laikų ir negalėčiau tikėtis. Gyvenau bendrabutyje, beje, linkėjimai 68-am Baltupių bendrabučiui ir jo valdytojui. Oi, buvo nuostabūs laikai tada.
– Galbūt pameni kokių nors nuotykių iš studentavimo laikų?
– Daug mes šunybių prikrėsdavom... Kažkada į mūsų bendrabutį vedė internetą ir paliko atidarytą stogo dangtį. Tada mes, jaunimėlis, pasiėmėme magnetofoną, užsitempėm viską į viršų ir buvo neprastas vakarėlis ant „barako“ stogo. Tada gavom daug velnių, todėl dar sykelį, linkėjimai valdytojui. Dar, pamenu, mano kambariokai buvo kažkada priragavę labai daug velnio lašų. Tąkart, atvirai sakau, pats nieko negėriau – namuose buvau gal antrą valandą nakties, o jie toliau šventė. Ryte atsikėlęs išėjau į koridorių ir ant baltų sienų pamačiau išpaišytas žmonių figūras. Pasirodo, jie ten girtutėliai atsistoję prie tų sienų markeriu vienas kito kontūrus braižė. Gal kokie aštuoni žmogeliukai buvo! Tada susitikau valdytoją, kuris pagalvojo, kad tai – mano darbas, nes pats buvau pasiutęs vaikis. Kai buvau jau baigęs viską valyti, atsikėlė mano kambariokai, kurie taip ir gulėjo išvirtę, ir buvo nustebę, kad sienos tokios baltos.
– O dėstytojų neskriausdavai?
– Ne. Dėstytojus visada labai gerbiau, nes jie – tie žmonės, kurie man teikia informaciją. Iš jų juoktis man neleidžia sąžinė.
– Kaip vertini naująją studijų reformą?
– Čia ta, pagal kurią viskas yra mokama? Na, aš galiu sakyti, jog tai – nesąmonė, tačiau tas nieko nepakeis. Visiškai jai nepritariu. Kad ir mano pavyzdys – aš labai norėjau studijuoti operinį dainavimą, tačiau sužinojęs kainą – 18 tūkst. litų per metus – paskaičiavau, kad sudėjęs ketverių metų mokslo kainą gaučiau sumą, už kurią galėčiau nusipirkti šiokį tokį namą.
– Galbūt turi savo studijų reformos viziją?
– Manau, užsienyje yra daug gerų pavyzdžių, kai kone visiems žmonėms duodamos paskolos, kurias reikia grąžinti per tam tikrą laikotarpį. Negrąžinus jos tiesiog yra nubraukiamos. Žinoma, Lietuva nėra tokia turtinga valstybė, kad galėtume nubraukinėti paskolas, tačiau pirmiausia reiktų stengtis, kad žmonės neišvažiuotų iš Lietuvos, nes tada ir mokslas liktų čia. O dabar visi išsimokslinę išvažiuoja į užsienį ir žinias pritaiko ten. Taigi jei Lietuva dovanoja studentui nemokamą mokslą, jo įgytos žinios atitenka kitai valstybei. Šiuo atveju pas mus mokslas padarytas brangiu, kad studijuotų, kaip aš įsivaizduoju, turtingi žmonės, o kaimų gyventojai liktų kaimuose ir puoselėtų agrarinę valstybę su kastuvu rankose. Liūdina mane šita tema, nežinau nė ką šnekėti. Sistema yra bloga, galima šnekėti, kad kažkas bus pakeista, bet vargu, ar kas nors pakeis. Duok dieve Lietuvai šviesių protų ir kad jie neišvažiuotų, nors jų sulaikyti ir nebandoma.
