Tomas Ramanauskas: Kristupai, tarėmės pakalbėti plačiau apie
kūrybingumo ir inovatyvumo santykį, bet tema tokia plati, kad aš nežinau nuo ko pradėti. Gera žinia, kad šis diktofonas sustoja, kai tylima. Tai galime tylėti kiek tik norime, jokio spaudimo.
Trumpa pauzė.
Kristupas Sabolius: Kol sėdime tyloje, pagalvojau, kad galbūt rytoj diktofonai bus organinės technologijos. Biorganizmai, kurie galėtų ne tik prisiminti ir atkurti, bet ir, pavyzdžiui, įsiterpti į pokalbį. Tokia organinė Siri.
T.R.: Laisvai – ji pataisys, pavyzdžiui, neteisingai sakomus faktus. Burbteli kokią netikslią datą ar istorinį faktą ir BioSiri akimirksniu koreguoja.
K.S.: Šiandien mus valdo naujumo narkotikas. Mokslą, socialinius santykius, verslą ir net karybą svaigina magiškas burtažodis – inovacija. Atrodo, kad visos žmogaus veiklos sritys yra krečiamos šios progreso karštinės.
T.R.: Nes iš toliau ji tokia blizgi. Juk mes vis dar smarkiai laukiame skraidančių automobilių.
K.S.: Būtent. Tačiau paraleliai geometrine progresija dauginasi primityvioji sąmonė – vis idiotiškesnių TV šou žiūrovai, „Facebook“ katinų mėgėjai, Donaldo Trumpo rinkėjai ir patiklūs rusiškos propagandos garbintojai.
T.R.: Pridėčiau ir pigių antraščių mišrainę, ant kurių smarkiai grūmojama. Bet pasižiūri skaitomiausių dešimtuką – deja, valdo paskalos ir sensacijos.„
K.S. Šiandien kažko tokio vos nepaspaudžiau.
T.R.: Esame dresuojami apkabinti naujoves ir įsisiurbti joms į lūpas, nieko neklausiant, iš baimės tapti neadekvačiais. Mažai kas baisiau guviam Vakarų žmogui, kaip pajausti atsilikimą nuo daugumos, nesuspėjimą su tendencijomis.
K.S.: Nuolatinis vėlavimas, kuris pavirsta kasdienybės nerimo forma. Žmogų, kuris sėdi priešais savo ekranus, kankina tyli paranoja. „Aš jau visur pavėlavau“ būsena.
T.R.: Todėl apsimetame, kad taip, ta nauja programėlė yra neišvengiama mūsų gyvenime, dar prieš tai, kai paklausiame: o kam man to reikia?
K.S.: Ar tai ne paradoksas? Techninis progresas gamina vidutinybes ir idiotus, kurie ne tik nesugeba nieko nauja sukurti, bet ir kritiškai vertinti?
T.R.: Tokius mus lengva suvirškinti ir paversti pirštais, „skrolinančiais“ srautą. Aš galvoju, kad tas informacijos rijimas viršija mūsų galimybes. Nors kūnas rodo, kad mes kažką spaudome, smegenys, tuo tarpu, tolygiai atrofuojasi.
K.S.: Smegenys pavirsta tuo, į ką žiūri akys. Ir jeigu tai katinai...
T.R.: ...sukatinėjame! TV eroje buvo grūmojama apie srauto pavojus. Tačiau koks jis, palyginus su šiandienos interakcijomis, nebaisus, lyg pitonas storastikliame akvariume.
K.S.: Šiandienos srautą galima vadinti ikonorėja. Lietuviškai tai būtų „vaizduriavimas“. Vaizdų prasmės nebelieka. Vien tik ritminga ir pastovi srovė, kurios neužtvenksi.
T.R.: Dabar dažnas guli technologijų virškinamajame trakte ir nelabai prisimena, kaip ir kodėl ten atsidūrė. Rezultatas yra paradoksalus, tačiau sąsaja labai logiška: ryju technologijas, taigi, esu jų ryjamas.
K.S.: Aš dar pridurčiau – jos mus kuria. Kita vertus, svarbu neapsigauti. Technologijos demonizavimas neturi jokios perspektyvos.
T.R.: Sutinku, kad vien grūmoti technologijoms – tamsuoliška. Tikslesnis žvilgsnis turėtų būti iš sveikos distancijos. Manau, kad didžiuma tos distancijos neišlaiko.
K.S.: Sakai, sveikos distancijos. Būtent, sveikos. Nebegalime pabėgti nei į Amazonės džiungles, nei į Kernavės piliakalnius, kur mūsų lauktų nesuterštas rojus. Jau esame beveik tiesiogine šia žodžio prasme genetiškai modifikuotos būtybės. Čia kaip tendencija neskiepyti vaikų, bet leisti jiems gerti kokakolą.
T.R.: Arba rūpintis vaikais programėlių pagalba.
K.S.: Aišku, priklausomai nuo programėlės. Turiu vieną tokią... Tiek to. Norėjau pasakyti, kad kūrybą galima suvokti kaip autopoetinį veiksmą.
T.R.: Tačiau šiandien akys yra per arti ekrano, kad būtų suvoktos kelių polių poveikis. Teigiamas, neigiamas, o gal išvis dviprasmiškas...
K.S.: Pritariu. Mes esame pusiau organiškos, pusiau technologinės būtybės. Įtampoje tarp šių polių galime perkūrinėti save. Tai yra mūsų šansas. Michelio Foucault žodžiais tariant, mūsų kasdienė elgsena yra specifinė savasties technologija.
T.R.: Tai suvokus, kur kas lengviau perimti iniciatyvą. Egzoskeletas gali triuškinti priešus, griauti, žudyti, bet lygiai taip pat jis gali būti kuriančiojo ženšeniu.
K.S.: Todėl kūrybingumui būtinas antrojo laipsnio technologinis sąmoningumas. Žmogus ne tiek atranda savo tikrąjį aš atmesdamas prietaisus ir aparatus, o priešingai – nuolatos sąmoningai keičiasi ir koreguojasi jais pasinaudodamas.
Filosofė Catherine Malabou yra pasiūliusi „plastiškumo“ idėją, kurią galima pasiskolinti šiek tiek iš Hegelio, šiek tiek iš smegenų tyrimų. Žinia, neuromokslas atrado, kad smegenys gali keisti pačios save steigdamos tarp neuronų vis naujus sinaptinius ryšius. Šitaip plastiškai jos gali įgyti vis naujas funkcijas, pajėgumus, jautrumą ir sugebėjimas.
Ką tai reiškia mums kūrybingumo požiūriu? Kasdieną ir tikslingai užsiimti praktikomis, kurios pamažu pavirsta pastovesnėmis sąsajomis. Tai, kas palaiko smegenų tapatybę, yra ne koks nors pirminis modelis. Tai nuolatinis modeliavimo ir permodeliavimo procesas. Smegenys yra mūsų kasdienybės performansas, įgaunantis unikalią formą, priklausomai nuo to, ką darome nuolat ir kryptingai.
Kūrybingumo kasdieniškumas yra ir amato lavinimas, ir itin aktyvaus sąmoningumo būsena. Tai nebūtinai romantiška.
T.R.: Menkiau pažįstamus su kuriančiųjų kasdiena apskritai stebina, kad disciplina ir darbinės etikos tvirtumas yra toks gajus kūrybingų asmenybių gyvenimuose.
Poetas W.H.Auden tai apibendrina pastebėdamas, kad protingame žmoguje rutina rodo jo ambicijas. Jam pritaria ir paralyžiuotas tapytojas Chuckas Close’as, kurį mes vis prisimename savo kūrybingumo mokymuose kaip neįtikėtiną valingumo pavyzdį: „įkvėpimas yra nemokšoms. Mes visi tiesiog imame ir dirbame. Kaip sakė mūsų nacionalinis pasididžiavimas (kaip jis supyktų už tokį apibūdinimą!) Šarūnas Sauka jį idealizuojantiems – mano tapyba tokia turininga ir įvairi, nes gyvenimas yra pilkas.
K.S.: Tai reiškia, kad pianisto, architekto, videožaidimus žaidžiančio paauglio, Chucko Close’o ir Šarūno Saukos kaukolės turinys gali būti radikaliai skirtingas ir beveik nebendramatiškas.
T.R.: Kūrybingumo kasdieniškumas yra ir amato lavinimas, ir itin aktyvaus sąmoningumo būsena. Tai nebūtinai romantiška. Tačiau be to sunkiai įsivaizduojamas daugelio kūrėjų gyvenimas. Ir nesvarbu, ar jie lakdavo naktimis, ar vartodavo amfetaminą rytais, ar išvis nesikeldavo iš lovos, kiekvienas praktikavo savitą dienotvarkę.
K.S.: Ir atrasdavo ritualus, kurie sukeldavo kūrybingumo būseną.
T.R.: Mažiau dramatiškam žmogui tai gali atrodyti kaip kankynė, bet net keliasdešimt kasdienių minučių, reguliariai skiriamų spręsti problemoms, galvoti idėjoms, gali virsti magišku rezultatu. Ne veltui matematikos genijus Paulas Erdős apskritai nukarūnuoja didįjį kūrėją. Jis sako – matematikas yra kavą teoremomis verčianti mašina. Mes visi geriame kavą, taigi, belieka ją paversti idėjomis, verslais, menais.
K.S.: Tomai, bet tu geri arbatą.
T.R.: Apie arbatą, deja, mažai stiprių citatų…
K.S.: Ką reiškia sukurti iš tiesų ką nors nauja? Vis daugiau kalbama apie mokslo ir verslo bendradarbiavimą. Ar įmanoma pasiūlyti ir daugiau alternatyvų? Dažnai sakoma, kad menininkai turi prisitaikyti prie rinkos. Tačiau tai – instrumentinis požiūris. Galbūt į šį procesą galima pažvelgti ir atvirkščiai. Galbūt mokslas ir verslas gali ko nors išmokti iš meno.
Pavyzdžiui, garsūs lietuvių menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai neseniai ŠMC vykusioje parodoje pasiūlė alternatyvaus mokslo laboratoriją. „Psichotropiniame name“ buvo gaminami mikomorfai, tai yra alternatyvūs medžiagų pavidalai, kurių nesąlygojo tradicinė mokslo konjunktūra – spręsti uždavinius, kuriuos iškelia vien tik verslui pajungtas mokslas.
T.R.: Žiūrėdamas į tuos naujai auginamus organizmus jaučiuosi truputį sutrikęs, lyg ir tikras, kad tai – kūryba, tačiau ar mokslinė, ar meninė – nebesuprantu.
K.S.: Menininkai mokslinėms praktikoms siūlo laisvą eksperimentavimo kryptį ir išlaisvina iš būtinybės išrasti tik naudą nešančius atradimus. Tai – alternatyvus požiūris į inovaciją. Kurti nebūtinai žinant, ką norime išrasti, bet tikint, kad pati kūryba mus veda į dar neišmėgintas teritorijas. Menas gali suteikti mokslui nežinomybės polėkio, kurio jis sau nebegali leisti.
T.R.: Galima daug kuo apkaltinti menininkus, tačiau reta sritis taip lengvai priima nepatogias pozicijas, kaitą ir kliūtis kaip menas. Tai – natūrali kuriančiųjų būsena. Komunikacijos pasaulis kur kas konservatyvesnis, tačiau irgi smarkiai siurbia inovacijas, mokslą. Inovacija tampa žinute. Arba masažu, perfrazuojant McLuhaną (jo tyčia su klaida pavadintą knygą “The Medium is the Massage„).
K.S.: Man patinka masažo metafora. Medijos formuoja mūsų kūnus. Sekantis žingsnis – išmokti medijų fizkultūros. Pažadinti medijas. Galbūt paaiškės, kad medijos iš tikro yra midijos.
T.R.: „Midijos yra masažas“. Geras pavadinimas knygai apie moliuskų panaudojimo galimybes… Ribos trinasi ir galiausiai nebesupranti, ar čia tau mojuoja prekės ženklas, ar jo žinią nešantis išradimas. Pavyzdžiui, „Volvo“ šiemet blykstelėjo pagaminę tamsoje matomus dažus dviratininkams. Nusipurški ir apšviestas automobilio šviesų iliuminuoji kaip nutukusi Kalėdinė eglutė. Bet „Volvo“ nei iš dažų, nei iš dviračių negyvena. Taip jie nori perduoti savo „saugios mašinos“ žinią. Palyginti su akmens amžiaus reklama dešimtajame dešimtmetyje, tai yra visai kitoniškas būdas komunikuoti.
Inovacijos kuriamos nuolat, dabar nespėjame jų gaudyti ir aprėpti. Tačiau beveik visos jos yra farmakonai – ir vaistai, ir nuodai tuo pat metu.
Inovacija kaip prekė yra paklausi visose srityse. Bėda, kad to tikrojo inovatyvumo yra mažai. Labai daug trypčiojimo ir kaladėlių perdėliojimo. Sakyčiau, kad viena iš inovacijos charakteristikų galėtų būti lengvas pasimetimas – ką su tuo veikti? Kaip tau atrodo, kas yra inovacija ir kokios sąlygos jai atsirasti?
K.S.: Inovacijos kuriamos nuolat, dabar nespėjame jų gaudyti ir aprėpti. Tačiau beveik visos jos yra farmakonai – ir vaistai, ir nuodai tuo pat metu. Todėl sutinku, kad pasimetimas arba neapibrėžtis yra būtini inovacijų palydovai. Mes niekada iki galo nežinome, kas tas džinas, kurį paleidome iš butelio. Būtent todėl inovacijas reikia ištraukti iš instrumentinio suformuluotų problemų sprendimo modelio. Tie, kurie iškelia uždavinius inovatoriams, dažniausiai yra įvairios galios struktūros – ir nebūtinai pačios kūrybingiausios. Šiandien visame pasaulyje egzistuoja vadinamieji biomišiai (bio-hackeriai).
T.R.: Man biomišius yra vienas iš nedaugelio gerai sulietuvintų nesulietuvinamų terminų, labiau vykęs už kokį programišių.
K.S.: Taip, nes biomišius yra aukštesnio lygmens programišius. Šie beveik nelegalūs eksperimentatoriai autonomiškai augina bakterijas, mėgina išgauti visiškai veganišką sūrį, sintezuoja naujus genus ar kuria kibernetinius kūno protezus. Tačiau jų nesaisto būtinybė pateisinti savo paieškas. Ši nepriklausomo mokslo rūšis ne tik atranda alternatyvius išradimus. Juos galima suprasti kaip radikalią meninę praktiką, kurios inovacijos vyksta nenuspėjamai ir mikrolygmenyje. Kol kas niekas negali pasakyti, ar jų ieškojimai netaps svarbesni nei didžiųjų kompanijų atradimai.
Inovacijos, kaip pasakytų Bruno Latouras, sukuria hibridus, kuriuose susilieja ne tik mokslinė, bet ir socialinė, ekonominė, etinė, o kartais net religinė dimensija. Tai ne kokie švarūs grynuoliai, o savotiškosios juodosios dėžės arba sąveikų tinklai. Kaip tik todėl į jų generavimą turėtų įsijungti dialogo partneriai – kūrėjai, kritikai, o kartais net archainių kultūrų tyrinėtojai ar kino režisieriai. Tarkime, mano akimis, Stanley Kubrickas su savo „2001: Kosmine odisėja“ pasirodė kai ne ką mažesnis inovatorius nei daugybė Nobelio premijų laureatų.
T.R.: Kaip laiku paminėjai „Odisėją“! Neseniai skaičiau apie jos įtaką ne tik kinui, bet ir tam, kaip mes įpratę matyti vaizduojamą Žemę, ar net planšetiniams kompiuteriams. Menas žaidžia mokslą, o šis imituoja meną. Nuo Kubricko tik pusė žingsnio iki Arthuro C. Clarke'o ir mokslinės fantastikos literatūros apskritai. Apie pranašiškas jos galias nemažai kalbėta, tačiau, pasirodo, literatūra ne tik aiškiaregiauja, kuria ir formuoja, bet ir yra pakankamai įtaigi, kad autoriai būtų kviečiami į įvairias saugumo tarybas, esą jie gali padėti numatyti terorizmo, apokaliptinių scenarijų galimybes. Mokslas atsisuka į mokslinę fantastiką būtent dėka jos spekuliatyvumo ir atsipalaidavimo nuo išankstinių nuostatų. Povandeninis laivas buvo išrastas po to, kai Simonas Lake'as prisiskaitė Juleso Verne'o fantazijų, raketa ir atominė bomba buvo įkvėptos H.G. Wellso. Pasirodo, ateitis yra aprašyta ir nufilmuota.
K.S.: Ta proga vėl grįžtu prie nesenų neuromokslinių skaitinių. Tyrinėdami žmogaus smegenis, mokslininkai padarė išvadas, kad sugebėjimas atsiverti ateičiai nulėmė žmogaus evoliucinį šuolį. Prefrontalinės smegenų žievės regionas, supaprastintai pasakius, atsakingas už planavimą ir kūrybingumą, sukėlė biologinę transformaciją.
Tyrinėdami žmogaus smegenis, mokslininkai padarė išvadas, kad sugebėjimas atsiverti ateičiai nulėmė žmogaus evoliucinį šuolį.
Kaip sako darvinistai, šitaip beždžionė tampa žmogumi. Įdomu, kad čia evoliucinės logikos požiūriu įsivelia prieštaravimas – ar kalbėtume apie natūraliąją atranką, ar genetinę mutaciją – evoliucija neužsiima ateities spėjimais. Biologinė raida grįsta prisitaikymu prie praeities. Tačiau žmogus įgauna galią ne tik adaptuotis, bet ir keisti pasaulį, kuriame gyvena. Tuomet iškyla klausimas – ar įgijęs instrumentą, jis su juo gavo ir suvokimą. Ką reiškia atsiverti ateičiai? Ar ateitis nuspėjama? Ar kuriama?
T.R.: Klausimas kokios aprėpties ateitis. Mes nesunkiai galime matyti, kas bus artimiausiu metu, pavyzdžiui, man savoje komunikacijos sferoje. Tobulės personalizacija, didės dirbtinio intelekto panaudojimas tiek žiniose, tiek generuojant reklamas.
Vartotojai bus vis labiau uždaromi asmeniniame algoritmo nuspėtų (nebūtinai teisingai) poreikių kokone. Reklama vis labiau virs vienetine, tai yra tik tam žmogui skirta. Nemokama internetinė žiniasklaida ilgainiui trauksis, nes ji tiesiog nebus rentabili, o mokėjimo sistemos pasieks geidžiamą patogumą ir tu atsivertęs „15min“ ar „NY Times“ puslapį už jį susimokėsi automatiškai.
Pasiūlymai, akcijos vartotojus pasieks tą dieną, kai jiems to labiausiai reikės, kad ir pleistro reklama vos tik įsipjovus. Visa tai jau pamažu, bandomosiomis stadijomis vyksta. Tačiau dar nežinome šalutinių faktorių, išradimų, kurie gali driokstelti neplanuotai, tai yra sulaukti didesnės sklaidos ir pagreičio nei spėjama. O kur dar teisiniai dalykai, kurie darosi vis labiau jautrūs ir niuansuoti, kalbu apie stebėjimą ir informacijos saugumą. Tai labai koreguoja procesus, nes, pavyzdžiui, automobiliai be vairuotojo jau dabar pajėgūs naviguoti betoninėmis džiunglėmis patikimiau už žmogų, juos sulaiko ne technologijos, o moraliniai, teisės klausimai.
Nulindau į konkrečius pavyzdžius, norėdamas iliustruoti, kad mes visada esame truputį peržengę ateities slenkstį, esame toliau nei manome. Tik tai nėra patogi tiesa daugumai. Juk viskas plius-minus gerai, kaip yra. Duokdie, susigaudyti šiandienoj, o čia jau beldžiamasi su naujais ir naujais išradimais. Mes bijome ateities, nes kaip fizikas Alanas Lightmanas konstatuoja “tai, ką mes vadiname ateitimi, yra didėjančio chaoso būsena, o tai, ką mes vadiname praeitimi, yra didėjanti tvarka.
Kuriančiam nerti į chaosą yra natūralus būvis. Imti ir iš to sukonstruoti prasmę, atrasti neordinarumus, pabandyti bent jau. Ir tą pasirinkimą turime – taip kaip vaikystėje, galime išsigąsti ir bėgti į kampą, galime stebėti susidomėję, arba galime prisijungti ir konstruoti.
K.S.: Viena iš galimų perspektyvų – mokytis kūrybingumo iš organinio ir neorganinio pasaulio. Didžioji globalinio atšilimo ir užterštumo pamoka galėtų reikšti, kad tapę pranašesni už daugelį gyvūnų, mes iš tikro nemažai praradome. Dabar, savotišku ekologiniu bumerangu, esame priversti sugrįžti prie to, kas nežmogiška.
T.R.: Būk malonus, kad jau paėmei bumerangą, mestelk pavyzdžių.
K.S.: Gerai, mėtau toliau. Pavyzdžiui – padidinę jautrumą galime suprasti, kad koordinuotai veikiantys skėrių spiečiai yra įvairiais požiūriais pranašesni už racionalų žmogaus protą, nes slepia mums dar nesuvokiamas protingumo ir kūrybinio veikimo formas.
Todėl kūrybingumas tampa įsiklausymo ir įsižiūrėjimo būdas į tai, kas mums svetima ir nesuprantama. Šiandien įvairūs mokslininkai mano, kad toks skėrių veikimas gali išmokyti mus įveikti vėžį. Galbūt rytoj pripažinsime, kad bitės, moliuskai, iguanos, mineralai, koraliniai rifai, o taip pat kaveskarų genties indėnai ar Tailando režisierius Apichatpongas Weerasethakulas ne mažiau svarbūs inovacijoms nei moksliniai eksperimentai.
Kūrybingumas tampa įsiklausymo ir įsižiūrėjimo būdas į tai, kas mums svetima ir nesuprantama.
T.R.: Beje, kai pirmą kartą šitą pavardę ištarė meno kuratorius Raimundas Malašauskas, man tai paliko didžiulį įspūdį, kokį palieka be klaidų padeklamuoti keli Donelaičio puslapiai. Tu ištarei nepriekaištingai.
K.S.: Taip, užtruko tik tris metus, kol ją išmokau. Ar pastebėjai, kad mes nieko nebesimokome atmintinai? Vien ekranai, vikipedija. O neuromokslas sako, kad tai geriausias vaistais nuo Alzheimerio.
T.R.: Jau žiojausi pritarinėti, kaip mes mutuojame į kažką kitoniško – su debesyje laikomais prisiminimais, bet tas neuromokslas vėl randa pateisinimų.
K.S.: Iš tiesų, kažkaip paskutiniu metu nuklydau į svetimas teritorijas.
T.R.: Svetimos įdomiausios. Šaltinių įvairialypumas yra mūsų kūrybingumo mokymų pagrindas. Klausytis, ką patyrė ir kaip elgėsi iš esmės svetimų disciplinų inovatoriai ir išradėjai, kuo tolimesni nuo mūsų kasdienybės herojų ar dirbamo darbo pavyzdžių, yra geras būdas žingeidumui atrakinti ir pažvelgti plačiau.
K.S.: Taip atsirado ir mūsų knyga „Žmogus, kuris žinojo“. Vienas kitą provokuodami, kažką ir užrašėme.
T.R.: Tą darome ir toliau! Mesteldami kokį neįtikėtiną inspiracijos atradimą, kad ir iš stiklo architektūros sektantų pasaulio, ar genčių Afrikoje, turinčių skirtingą nuo mūsų jautrumą spalvoms vien dėl savo lingvistinių plonybių. Įsikvėpęs, gali kviestis į pagalbą technologijas, transformuotis ir lengviau atrasti naujus kelius į ateitį, kuri, kaip minėjome, prasidės ne kažkada rytoj, o sparčiai skleidžiasi jau kuris laikas.
Trumpa pauzė.
K.S.: Klausyk, tau neatrodo, kad mes per daug kalbame?
*****
Tomas Ramanauskas ir Kristupas Sabolius dirba su kinu, idėjomis, komunikaciniais projektais. Tomas daugelį metų yra aktyvus reklamos rinkoje. Kristupas – vaizduotės filosofijoje. Abu jie 2014 pabaigoje išleido kūrybingumo atvejus medžiojančią knygą „Žmogus, kuris žinojo viską“.
Balandžio 30, šeštadienį, Tomas su Kristupu rengia visos dienos „Mokymus kūrybingumui provokuoti“. Visa informacija apie tai čia.
