„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Ką daryti, kad skandalinga Žiežmarių gimnazijos istorija nepasikartotų?

Dažniausiai perdega jauni, ambicingi ir per didelius lūkesčius turintys specialistai, LRT RADIJUI sako Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto direktorius, docentas Antanas Valantinas. Anot jo, siekiant užtikrinti, kad mokytojai savo darbe neperdegtų, būtina kalbėti apie tarpusavio pagalbos sistemą, kuri pirmiausia turi veikti pačioje mokykloje.
Pamoka
Ką daryti, kad skandalinga Žiežmarių gimnazijos istorija nepasikartotų? / „Scanpix“ nuotr.

– Neseniai socialinius tinklus sudrebino žiežmariškių tėvų įrašas, kuriame girdėti, kaip Žiežmarių gimnazijos lituanistė brutaliu tonu moko progimnazinio amžiaus mokinukus kirčiavimo. Iš mokytojos tono akivaizdu, kad pedagogė yra pervargusi ir gal net perdegusi. Kas yra perdegimo sindromas ir ar įmanoma pačiam tai pajusti ir konstatuoti?

– Klausimas geras. Šiaip perdegimo apibrėžimas, apibrėžtis – psichologinis sindromas, asmeniui reaguojant į nuolatinius tarpasmeninius trikdžius darbe. Galima sakyti, kad perdegimas yra kraštutinė profesinės nesėkmės išgyvenimo situacija.

Tokiais atvejais bet kuris žmogus pajunta tris svarbius dalykus. Pirma – emocinis ir fizinis išsekimas, nuolatinis nuovargio jausmas. Antras dalykas yra nuasmeninimas arba, kaip psichologai sako, depersonalizacija. Tokiu atveju, jeigu tai yra pedagogas, jis jaučiasi šaltas, nutolęs, praradęs ryšį su mokiniais, darosi jiems abejingas. Jeigu tai būtų medikas, jam būtų visiškai neįdomūs pacientai. Jis nebereaguoja į juos ir pan.

Na, ir trečias dalykas yra efektyvumo arba veiksmingumo kritimas. Tai, kai žmogus yra labai nepatenkintas savo darbo rezultatais. Tai, ką jis seniau padarydavo labai greitai, dabar jam reikia daug daugiau laiko. Jis pats pajaučia, kad jam nesiseka ir pan. Tai būtent yra perdegimas. Jį dažnai dar vadina ir emociniu perdegimu.

– O kokie žmonės perdega dažniausiai ir greičiausiai? Ar tie, kurie mokytojo profesiją pasirenka atsitiktinai, ar pervargti gali kiekvienas, net ir labiausiai savo darbą mylintis mokytojas, gydytojas ar bet kurios kitos profesijos atstovas?

– Šiaip, pasakyčiau, į tokias pinkles labai dažnai pakliūva jauni specialistai, kurie ateina su didelėmis ambicijomis, su didžiuliais lūkesčiais, tikėjimu, kad jis viską greitai padarys, ir tai nepasiseka. Galima sakyti, čia yra daug tokių dalykų. Vienas psichologas gerai pasakė – tai lemia troškimas padėti visiems.

Pavyzdžiui, tokie teiginiai: „man privalo sektis su visais mano mokiniais“, „aš turiu būti vienas iš pačių geriausių mokytojų“, „dauguma mokinių turi mane gerbti ir mėgti“, „aš daug dirbu, todėl visiems mano mokiniams turi sektis“, „aš visada turiu gerai jaustis ir gerai atrodyti darbe“. Jeigu išbraukus papildomus žodžius, kokie žodžiai lieka: „privalo“, „su visais“, „aš turiu“, „geriausias“, „turi“, „mėgti“, „visiems“, „turi sektis“, „aš visada turiu“. Jeigu randate čia du pažįstamus sakinius, jau esate bėdoje.

VIDEO: Žiežmarių gimnazistų tėvai: „Pradžioje netikėjome savo vaikais“

Kas yra perfekcionistas? Man patiko vieno gero žmogaus pasakymas – perfekcionistas yra žmogus, kuris kankinasi dėl to, kad jis nėra dievas, jis negali būti iki galo tobulas. [...] Pedagogo asmenybė yra pagrindinis instrumentas. Per ją jis bendrauja su vaikais. Tokiais atvejais galima sakyti, kad vaikui reikalingi mokytojai, kurie yra pailsėję, kurie šypsosi ir su kuriais gali drąsiai ir saugiai bendrauti.

– Vis dėlto klausant įrašo, kuriame užfiksuota Žiežmarių gimnazijos pedagogė, sunku patikėti, kad mokytoja galėjo pratrūkti netikėtai. Iš jos tono sklinda nuovargis ir neviltis. Iš tono bei retorikos akivaizdu, kad tai buvo ne pirmas kartas. Sakykite, ar mokyklų vadovai – direktoriai, pavaduotojai – neturėtų bent jau retkarčiais pasivaikščioti koridoriais pamokų metu ir pasiklausyti, kas vyksta už uždarų klasės durų? Ar nereikia pagalbos tiek mokytojui, tiek, galbūt, mokiniams?

– Čia, sakyčiau, jau reikėtų kalbėti apie sistemą – ar mokykloje yra paramos pedagogams arba vieni kitiems sistema. Tokius dalykus pastebi žmonės, kurie yra šalia, kurie bendrauja vieni su kitais, mato visose situacijose.

Iš to, ką girdėjau, atvirai pasakius, nelabai manyčiau, kad čia yra tik nuovargis. Čia gali būti ir reakcija į kažkokį stresą. Neaišku, kas ten įvyko. Kitas dalykas, labai sunku toje situacijoje susigaudyti, ar tai yra pastovus dalykas, ar tai yra pastovus bendravimo tonas. Kiek jis tęsiasi? Ar jis kiekvieną kartą toks? Ar jis atsiranda esant tam tikroms aplinkybėms?

Viena, kas yra aišku, akivaizdu, kad tokių dalykų mokykloje neturi būti, nes tai yra psichologinis smurtas. Čia negali galvoti, ar čia daugiau to smurto, ar mažiau. Smurtas yra smurtas [...], bet visada stengiuosi išsiaiškinti, kas iki to privedė, kaip žmogus iki to priėjo, koks tas buvo kelias? Čia akivaizdu, kad tai yra ne įvykis, o procesas.

Jeigu mokykloje nėra paramos sistemos, mokytojas lieka vienas. Mano sūnus labai gerai pasakė – paprastai mokytojai vieni kariauja su savo uraganais. Klasės yra skirtingos. Ypač šeštokai, septintokai, aštuntokai – tai ypatingos klasės. Yra lengvos klasės, yra sunkios, sunkiai valdomos klasės. Tokioje situacijoje nelabai aišku, kas ten iš tikrųjų įvyko. Kai nežinai tų niuansų, tarsi tai ir kartojasi. Jeigu tai kartojasi, tai kokios tai situacijos?

123FR nuotr./Klasė
123FR nuotr./Klasė

Sakėte, kad direktorius turėtų pavaikščioti koridoriais ir pasiklausyti. [...] Iš tikrųjų toks vaikščiojimas koridoriumi nieko nepakeis. Tu įeisi į klasę, pasiteirausi, kas darosi, bet tai problemos neišspręs. Reikia išsiaiškinti, kas vyksta. Žinoma, tai geriausia padaryti gali pati mokykla, jeigu į tai kreipiamas dėmesys.

Esmė yra ne nubausti, bet tai, kaip padaryti, kad tai nesikartotų. Pavyzdžiui, pedagogų bendruomenė to netoleruotų, bet netolerancija reiškia, kad žmogui ir padėtų. Tai yra paramos sistemos dalykas. Visi galime perdegti, ypač tie, kurie turime aukštus lūkesčius. Pedagoginis darbas man kartais primena vieno aktoriaus darbą – žmogus ant scenos ir jis visą laiką visų matomas. Taip ir mokytojas.

– Atlikti tyrimai rodo, kad kone trečdalis Lietuvos mokytojų yra pervargę, perdegę. Jūs daug važinėjate po Lietuvą. Vedate mokytojams, mokyklų administracijoms seminarus būtent šia tema. Ar pastebi administracijos darbuotojai savo kolektyvo, savo bendruomenės perdegimą? Ką jie pastebėję daro?

– Čia, žinot, direktorius direktoriui nelygus. Jie gana skirtingi – vieni daugiau skiria dėmesio atmosferos kūrimui arba savalaikei pagalbai, paramai, kuria tokią sistemą, kiti tiems dalykams skiria mažiau dėmesio. Čia vėl negali pasakyti, kad tik taip arba kitaip.

Kai tu bendrauji diena iš dienos su kolega, tu matai, kad jau kažkas nebe taip. Tada, galima sakyti, čia ir ateina tas klausimas, kas gali padėti. Padėti gali bet kas, kuris yra šalia ir kuriam rūpi kitas žmogus, nes perdegimo niuansai gali būti skirtingi.

Padėti gali bet kas, kuris yra šalia ir kuriam rūpi kitas žmogus, nes perdegimo niuansai gali būti skirtingi.

Vienas dalykas – kiek tai tęsiasi. Yra ta diskusija, kaip susijęs perdegimas ir depresija. Yra psichologų, kurie sako, kad tai yra lengvo laipsnio depresija. Kiti psichologai sako, kad tai – ne depresija. Tai čia diskusija dar nebaigta ir galima daug šnekėti.

Esmė yra tai – jeigu tai iš tikrųjų tęsiasi diena iš dienos, tai pasekmės tikrai blogos, tikrai bus susirgta depresija ir tikrai bus blogai. Iš esmės yra taip, kad mes kartais ir pastebime, bet ką tu žmogui pasakysi? Juo labiau kad kartais žmogus ir neigia.

Kas įdomiausia, kad pedagogų darbas yra kaip ir kolektyvinis, bendras, bet jie labai dažnai lieka vieni ir netgi yra linkę likti vieni. Jie turi tą mitą, kuris ateina gal ir iš išorės – jeigu aš nesusitvarkau su klase, su vaikais, tai aš esu blogas mokytojas. Blogas ne tas mokytojas, kuris turi problemų. Blogas tas mokytojas, kuris jų nesprendžia. Vaikai keičiasi, jie turi savo gyvenimus. Yra toks paprastas pasakymas – kiekvienas vaikas turi savo gyvenimo istoriją. Ir kiekvienas pedagogas turi savo gyvenimo istoriją.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“