Mergina atvyko į Vilnių studijuoti. Kurti savo ateitį. Ji turėjo draugių, gyveno bendrabutyje tarp keturių sienų. Draugės ją kviesdavo išeiti pasilinksminti, paplepėti. Bet ji buvo kitokia. Ji nematė šviesos tunelio gale, tokios, kurią mato kiti. Tie, kuriems ant visko nusispjauti, jei tai nesusiję su jais, o jei susiję, jie traukiasi, bėga nuo ugnies, nepaklausdami savęs, nei kodėl ji kilo, nei kaip ją užgesinti. Svarbiausia – tik nenudegti...
Ta mergina nebuvo tokia, ji jautė, degė ir tai kaupėsi jos viduje. Tik ji nemokėjo to išsakyti, išleisti tam, kad indas nepersipildytų. Ji kentėjo. Tas skausmas nuolat neapsakomai šlykščiai maudė, griaužė iš vidaus jos sielą.
Niekam tai nerūpėjo, nes visi egzistavo savo pasauliuose gindamiesi nuo išorės šalčio ir žmonių, kuriuos jis pražudo. Ji persisvėrė per palangę ir „išvėmė gyvenimą“...
Tą dieną ji nuėjo į balkoną. Paskutinį kartą apsižvalgė, dar tikėdamasis, kad Dievas jai duos dar vieną ženklą, kad ta diena dar nėra paskutinė, kad koks nors žmogus ją pamatys, kad kas nors išties pagalbos ranką, kad kas nors įžiebs viltį tame tamsiame drėgname tunelyje, kuriame ji praleido visą savo gyvenimą. Tačiau niekam tai nerūpėjo, nes visi egzistavo savo pasauliuose gindamiesi nuo išorės šalčio ir žmonių, kuriuos jis pražudo. Ji persisvėrė per palangę ir „išvėmė gyvenimą“...
„Policija pranešė, kad 32 studentus ir dėstytojus pirmadienį Virdžinijos politechnikos institute ir valstijos universitete nušovė 23 metų Cho Seung-Hui, anglų literatūros studentas, kurio tyla ir rašiniai apie mirtį kėlė nerimą kurso draugams.“
Jis nušovė 32 žmones ir nusišovė pats... Kaip gerai, kad Jums, kurie tai skaitote, vis dėlto nenusispjaut... Sveikinu, mes priklausome kokiems 5 proc. pasaulio žmonių, kuriems tai rūpi, kurie nebėga nuo ugnies, kurie stebisi, iš kur ji kyla ir ieško atsakymo, kodėl. Nors mano protas nesuvokia kodėl, bet dauguma žmonių yra abejingi bailiai iki tol, kol vamzdis neatsigręžia į juos pačius ir „kulka, palikus vamzdžio naktį, nevirsta mažyte saule tam, kad sudegti“.
Vieni žmonės sako, kad pasaulis yra nuostabus. Kiti – kad gyventi taip gera, jog net bloga darosi. Mūsų planeta yra rojus, į kurį buvo įleisti žmonės. Nuo tada gyvenimas yra toks kokį jį susikuriame. Mano gyvenimas yra nuostabus, bet jame pasitaiko daugybė žmonių, kurie griauna ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenimus. Man bloga ne nuo gyvenimo, bet nuo žmonių abejingumo, savanaudiškumo ir žvėriškumo. Kodėl? Nes aš nesiginu nuo neigiamų emocijų, o jas sugeriu tam kad suprasčiau, kodėl žmonės yra tokie.
Nesikeiskite. Stebėkite pro balkonus krentančius mūsų draugus ir vaikus. Slėpkitės nuo pasaulio, nesipriešinkite jam. Bet neapsivemkite iš baimės, kai pasaulis atsigręš į Jus graižtvinio šautuvo vamzdžiu.
O tiems, kurie suprato, pacituosiu vienos dainos žodžiais: „Hey, žmogau, pasakyk man, pasakyk jai kaip galima savęs nekęsti? Hey, žmogau, hey! Davai, pamąstome, kaip galime tavo dilemą išspręsti“.
Nes KARTU MES GALIME įveikti viską.
Studentų BLOG`as neriboja tavo laisvės. Jei tu aktyvus studentas, tau rūpi studentiškos aktualijos bei problemos, jei tu fotografuoji, rašai, filmuoji – prisijunk prie mūsų ir aktyviai reikšk savo nuomonę, pasakok apie savo nuotykius, dalinkis patirtimi su kitais studentais.
Jau esamus studentų blogo narių rašinius galite skaityti čia.
