Svarbu nepamiršti, kad pagrindiniai vaikų protiniai bei elgsenos įpročiai susiformuoja dar prieš pradedant eiti į mokyklą. Kuo vėliau, tuo sunkiau tampa juos pakeisti, taigi padėti vaikui ugdytis savarankiškumą turėtume pradėti nuo pat mažų dienų. Apie savarankiškumo mokymąsi kalbamės su „Šiaurės licėjaus“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja Vaiva Čičelyte.
Kodėl reikia ugdyti savarankiškumą?
„Pirminis savarankiškumas, kurio reikėtų siekti – gebėjimas pačiam apsirengti, pavalgyti, pasirinkti veiklą, žaisliukus ir atlikti elementarius darbelius padedant namų ruošoje. Šie gebėjimai ateityje virs įpročiais ir savaime suprantamais veiksmais, kurie vaikui įvairiose situacijose nebekels streso. Mokėdamas apsirengti, atskirti tinkamus rūbelius pagal oro sąlygas, vaikas mokysis pats priimti nors ir elementarius, bet sprendimus. Pradės formuotis supratimas, kad pats yra už save atsakingas, o tėveliai jam tik padeda ir pataria. Vaikas taps vis savarankiškesnis, ateityje nesijaus priklausomas nuo aplinkinių. Gebėdamas pats sugalvoti ar pasirinkti, ką norėtų veikti laisvu laiku, su kokiais žaislais žaisti, vaikas išvengs nesaugumo ar nepasitikėjimo jausmo likus vienam ar gavus individualias užduotis mokykloje. Natūralu, kad ugdant vaiką tikrai kils nesklandumų, ne visos užduotys ar darbeliai pavyks iš pirmo karto. Svarbu nepulti darbo atlikti už vaiką, bet nuolat palaikyti jį, patarti ir skatinti mėginti dar kartą. Ateityje susidurdamas su sunkumais vaikas išmoks nepasiduoti iš karto, ieškos būdų juos įveikti“, – teigia „Šiaurės licėjaus“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja Vaiva Čičelytė.
Savarankiškumo ugdymas ne tik mokykloje, bet ir namuose, pagalba namų ruošoje leis vaikui pasijusti svarbiam ir reikalingam, suvokti, kad visų indėlis yra svarbus ir siekiant bendro tikslo – švarių namų – visi turi dirbti kartu. Tai padės mažyliui po truputį suprasti, kad visuomenė veikia labai panašiai: darželyje ar mokykloje visi taip pat turime savo vaidmenis, užsibrėžtus tikslus ir dirbame jų link.
Skirtingas amžius – skirtingas savarankiškumo lygis
Vaikai iki trejų metų. Būdamas vos dvejų vaikas turėtų pradėti jausti, kad nebūtina laikyti mamos už rankos, jog jaustųsi užtikrintai. Tada pradeda stiprėti noras viską išmėginti ir daryti pačiam. Tam nereikėtų užkirsti kelio baiminantis, jog vaikui kas nors nutiks. Mažylis pasitiki savimi ir žino, kad mama yra kur nors netoliese ir jei prireiks – padės jam. Šiame etape svarbu turėti kantrybės ir suteikti vaikui laisvės išbandyti naujus dalykus, taip neslopinant jo natūralaus bandymo tapti savarankišku. Iki trejų metų vaikai pasaulį pažįsta per pojūčius: stebėdami, liesdami, ragaudami ar užuosdami, taigi itin svarbu leisti jam kuo daugiau patirti ir atrasti.
Vaikai iki ketverių metų. Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai pradeda atrasti savąjį „aš“ – tai yra tas periodas, kai vaikai itin aktyviai tikrina ir matuoja ribas, kas jiems galima ar negalima, dažniausiai tai pasireiškia prieštaravimais, nesutikimu ar tiesiog „atsikalbinėjimu“. Tai labai svarbus indikatorius, kad vaikas jaučiasi nesaugiai suvokdamas jį supantį pasaulį, tiksliau – nesuvokdamas ribų, kur jis saugus, kur jau nebe. Šis etapas – puikus metas pradėti su vaiku kuo daugiau kalbėtis, tartis dėl veiklų, kurias veiksite ar kaip tvarkysitės žaisliukus. Padėdami vaikui suvokti esančias ribas, taisykles namie ar vykstant į svečius suteiksite jam saugumo jausmą, kurio taip trūksta šiame amžiaus tarpsnyje.
Vaikai iki penkerių metų. Ketverių metukų vaikas jau turėtų gebėti, galbūt su nedidele tėvelių pagalba ir, žinoma, priežiūra, pats apsimauti kojines, kelnes, apsirengti megztinį, užsisegti didesnes sagas. Tokio amžiaus vaikas jau gali pats viską valgyti, galbūt dar prireiks pagalbos naudojantis peiliu, bet šaukštas ir šakutė problemų kelti nebeturėtų. Keturmečiai turėtų būti puikūs pagalbininkai tvarkantis namuose – sudėliojant žaislus į vietas, nunešant indus į kriauklę, prie stalo pristumiant kėdes ar laistant gėles. Patikėdami vaikui nedideles užduotis leisite jam jaustis pilnaverčiu šeimos komandos nariu, po truputį suvokti atsakomybės sąvoką ir džiaugtis savimi sėkmingai įvykdžius darbelį.
Vaikai iki septynerių metų. Su penkerių–šešerių metų vaikais toliau ugdykite jų savarankiškumą deleguodami jiems vis sudėtingesnius ar didesnius darbelius. Galite susitarti dėl ilgalaikių atsakomybių – kartu pasodinkite gėlytę ir lai vaikas ja nuolat rūpinasi, nepamiršta palaistyti. Šio amžiaus vaikas turėtų sugebėti ramiai žaisti vienas, pats susirasti jį dominančios veiklos, atlikti įvairias užduotėles. Jei girdite žodelį „nemoku“ – nepulkite užduotėlės ar darbelio daryti už vaiką. Klauskite ko jis nemoka, kas jam neaišku. Tarkitės, kokius veiksmus jis galėtų atlikti, išbandyti ir taip padėkite jam po žingsnelį pačiam atrasti kelią link sprendimo.
Reikėtų suvokti, kad visi vaikai skirtingi ir kai kuriuos dalykus vieni gali pradėti atlikti daug anksčiau, kitus – vėliau. Pabandykite pajausti paties vaiko tempą ir prie jo prisitaikyti, tai itin svarbu, kad vaikas natūraliai išmoktų savarankiškumo.
Ką patys vaikai atranda savarankiškume?
„Sėkmingai paties vaiko atliktas darbelis suteiks jam itin daug laimės, ypač jei nuolat su juo kalbėsite apie progresą. Pasitikintis savimi ir savarankiškas vaikas rečiau pasimes netikėtose situacijose, lengviau ir drąsiau priims sprendimus ar gebės pasirinkti iš kelių opcijų. Kartu formuosis ir vaiko asmenybė, sveikas ir kritiškas savęs vertinimas, stiprės noras domėtis, išbandyti naujus dalykus, pasistengti dar labiau ir judėti į priekį. Tai maži pasiekimai, bet jie yra labai svarbūs“, – teigia „Šiaurės licėjaus“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja Vaiva Čičelytė.
Savarankiškume vaikai taip pat atranda ramybę. Suvokdami, kad ne visada pavyksta iš pirmo karto ir visada gali pamėginti dar ir dar kartą, eksperimentuoti ir ieškoti kitokių būdų, vaikai iškilus sunkumui nepuls į paniką, ašaras ar pykčio ir liūdesio demonstravimą. Suaugę tokie žmonės nebus priklausomi nuo gausių materialinių išteklių ar aplinkinių globos. Jie nebus išlepę ir gebės susidoroti su iškilusiais gyvenimo sunkumais.
Svarbiausias veiksnys – augantis vaiko emocinis savarankiškumas. Atsiranda pasitikėjimas savimi ir gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ar naujos aplinkos. Emociškai savarankiškas žmogus geba ramiai priimti sprendimus, suvokti savo pasirinkimų rezultatus bei pasekmes. Pasitikėdamas savimi vaikas lengviau adaptuojasi darželyje ar mokykloje, jis geba bendrauti su aplinkiniais, yra atviras idėjoms bei naujai informacijai.
Kaip mokyti savarankiškumo namie kasdienėje veikloje?
Galimybės mokymui(-si) yra visur aplink mus, reikia tik šiek tiek kūrybiškumo. „Šiaurės licėjaus“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja V. Čičelytė dalinasi mokykloje naudojamais savarankiškumo ugdymo būdais, kuriuos lengvai galite pritaikyti ir namuose:
- Tvarkymosi laikas. Mokykloje mokomės patys susitvarkyti savo asmenines priemonių, rūbų spinteles, susidėti daiktus į vietas. Kiekvieną dieną tvarkymosi laikas yra tas pats ir jau tapęs kasdieniu ritualu, kuriuo pabaigiame dieną. Patariame šeimose taip pat turėti sutartą laiką, kada tvarkosi visi šeimos nariai. Vaikas, matydamas, kad tvarkosi visi, suvoks ir formuos įprotį susitartu laiku susitvarkyti kambarį. Su mažyliais pradėkite nuo žaisliukų sudėjimo į dėžę, o vyresnėlių jau galite prašyti padėti surūšiuoti skalbinius į atskiras krūveles, sudėti daiktus į jų vietas, palaistyti gėles. Labai svarbu, kad jūs būtumėte vaikui pavyzdžiu, ką darysite jūs, tą mielai atkartos ir vaikas.
- Savarankiškas apsirengimas, susiruošimas. Prieš keliaudami į lauką ar išvykas su vaikais sutariame, kiek turime laiko susiruošti ir kada jau turime išvykti. Pradžioje rengiamės visi kartu, sutartu ritmu, besitardami, ką maunamės pirmiausia, ką velkamės po to. Po kiek laiko mokiniai viską įsimena ir puikiai susiruošia patys. Savaime suprantama, kad pats vaikas to neišmoks. Namuose padėkite jam parodydami, kuo skiriasi geroji rūbo pusė nuo vidinės, pamėginkite rengtis kartu: greta sudėkite savo ir vaiko drabužėlius, viską darykite jo tempu ir rodykite pavyzdį. Svarbiausia neskubinti vaiko ir leisti jam pačiam pabaigti pradėtą darbą.
- Asmeninė higiena. Prieš kiekvieną valgį plaunamės rankas, po to valomės danktukus. Kol mokiniams nėra susiformavęs įprotis tai daryti, dažnai tenka priminti, vėliau patys primena vieni kitiems ir tai tampa šauniu įpročiu. Taip pat ir su lovytės pasiklojimu – prieš ir po miego.
- Maisto pasirinkimas. „Šiaurės licėjuje“ valgymo metu skatiname savitarną. Mokiniai mato pakabintą visos savaitės maisto meniu, žino, kokie patiekalai jų laukia. Leiskite vaikui pačiam pasirinkti, kiek ir ko jis nori valgyti. Žinoma, kalbėkite apie daržovių naudą, šiltos sriubos svarbą jo racione ir pasekmes. Skirkite laiko tam paaiškinti.
- Individuali veikla. Kiekvieną dieną mokiniams skiriama individualaus laiko jų veiklai pagal pomėgius. Labai svarbu turėti laiko, kurį gali skirti tik sau, net ir mokykloje. Per laisvą laiką mokytojas parodo galimybes, žaidimus, ką galime veikti. Mokinys pats renkasi ir priima sprendimą, ką nori veikti savo laisvu laiku. Leiskite jam ir namuose užsiimti veikla pačiam. Susitarkite, kad kuriam laikui einate skaityti, o vaikučiui pasiūlykite pasirinkti norimą veiklą. Panašiai galite įtraukti vaiką į šeimos sprendimų priėmimą. Papasakokite jam, kokias alternatyvas svarstote, pasiteiraukite, kas ir kodėl jam būtų įdomiausia. Įtraukite vaiką į diskusiją ir leiskite jam pajusti, kad jo nuomonė taip pat svarbi.
Svarbu nepersistengti pernelyg globojant. Leiskite vaikui pačiam rengtis, valgyti, tvarkytis. Kartais tėvai dėl savo perdėto nerimastingumo, pernelyg didelės globos linkę beveik viską padaryti už vaiką. Taip jis viską gauna be didelių pastangų ir mokosi bejėgystės, turi mažai progų ir erdvės pamėginti pats, pradėti, pabaigti, ieškoti sprendimų, kai nesiseka ir pan. Tėvams tiesiog reikėtų vengti kraštutinimų su globa ir rūpesčiu. Jei mokykloje eidami į lauką vaikai patys rengiasi, aunasi batus, labai svarbu, kad tėveliai namuose vaikučių neaprenginėtų, o lauktų ir leistų jiems patiems tai daryti, kad ir kiek tai užtruktų. Tai yra savarankiškumo ugdymo pradžių pradžia. Vos tik vaikas gali tai atlikti pats, tėvai turi atsitraukti ir neužgniaužti vaiko savarankiškėjimo savo jau nebereikalinga pagalba.
Svarbu nelyginti su kitais vaikais. Yra daug informacijos apie tai, kokiame amžiuje ir ką vaikas turėtų mokėti daryti. Tačiau svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas tam tikros srities gebėjimus atskleidžia labai individualiai. Todėl venkite tokių pasakymų kaip „Kiti tokio amžiaus vaikai jau užmiega patys“, „Tavo draugas pats apsirengia, o tave dar aprengti turiu“ ir kt. Geriausia, ką galite padaryti, tai kantriai būti šalia ir pagirti ar paskatinti, kai mažajam pritrūksta kantrybės.
