Ypač sunku, nes namuose prasidėjus karantinui dažnai dirba abu tėvai. O dabar – mokosi ir vaikai. Be to, namų aplinka, skirtingai nei mokykla, pilna dirgiklių. Jei suaugusiam jie netrukdo susikaupti, dažną vaiką veikia priešingai. Jam sunku mokytis, kai šalia mėgstami žaislai, už durų (ar net tame pačiame kambaryje) triukšmingai žaidžia mažesnis brolis ar sesė.
Kaip padėti susikaupti savo atžaloms, kurios šiuo metu turi mokytis namuose? Kaip vaikus motyvuoti, kad nenukentėtų nei mokslai, nei tarpusavio santykiai? Patarimais dalinasi tėvai ir psichologė.
Svarbiausia – rutina ir sutarimas, kada vyksta pamokos
Vakarė gyvena Vilniuje. Jos ir vyro šeimoje auga 5 metų dukra ir 8 metų sūnus. Šiuo metu moteris nedirba: dėl prasidėjusio karantino jos darbovietė – kavinė – tiekia maistą tik išsinešimui, darbo sumažėjo, tad Vakarė bendru sutarimu išėjo prižiūrėti mažamečių vaikų. Pasak Vakarės, tai iš dalies net palengvina jos situaciją, nes būdama namuose gali skirti vaikų priežiūrai tiek laiko, kiek reikia.
„Nuo pirmos nuotolinio mokymosi dienos bandome laikytis vienodo ritmo. Kasdien atsikeliame tuo pačiu laiku, papusryčiaujame ir 8:30-9 val. pradedame pamokas. Pasisveikiname prieš „įeidami į klasę“ abiem rankomis. Arba kažką kito smagaus padarome“, – apie nuotolinį mokymą pasakojo antroko mama.
Užduotis mokykla atsiunčia: jos būna nufilmuotos arba suformuluotos raštu. Atlikti jas reikia kasdien, tačiau tikslaus „pamokų laiko“ mokykla nenurodo. Tai sprendžia tėvai.
„Aš viską reguliuoju. Pradžioje užtrukdavome penkias valandas. Dabar baigiame mokytis per tris. Jei kažkas neaišku, aiškinu užduotį, kartoju. Jei užduotis įrašyta „Youtube“, kartojame filmuką tiek kartų, kiek reikia. Galima skambinti mokytojai. Bet, jei galiu paaiškinti pati, tai ir darau. Taip išeina, kad visą laiką būnu šalia ir mokytojauju“, – neslėpė Vakarė.
Pasak jos, susikaupti sūnui pavyksta tik tuomet, kai mama ir sesė „mokosi kartu“. „Jei bandau užsiimti kita veikla, jis blaškosi ir užduočių nedaro. Sesė su savo sąsiuvinuku irgi sėdi šalia“, – sakė pašnekovė.
Tiesa, net ir nuolat būnanti mama bei kartu besimokanti sesuo kartais nepadeda.
Jei bandau užsiimti kita veikla, jis blaškosi ir užduočių nedaro. Sesė su savo sąsiuvinuku irgi sėdi šalia, – sakė pašnekovė.
„Yra buvę, kad sūnų taip užvaldė jausmai, jog teko nutraukti pamokas. Kitais kartais, kai matau, kad susikaupti jam sunku, bandau sakyti, kas smagaus laukia po pamokų. Neretai tai padeda užbaigti darbą“, – asmenine patirtimi pasidalino Vakarė.
Kad aiški dienos struktūra yra svarbiausia mokantis nuotoliniu būdu, sakė ir dešimtoką bei pradinuką auginantis Vytenis.
„Tai suteikia aiškumo visiems: žinome, kada ryte pusryčiaujame, kada bus pietūs, vakarienė, o kada laikas, skirtas darbui ir pamokoms. Vakare skelbiame laisvą laiką: kas ką nori, tas tą veikia. Arba nieko neveikia, nes nori tik miego“, – pasakojo vyras.
Kauniečio teigimu, vyresniajam sūnui kol kas neprireikė jokios pagalbos mokantis. Jis pamokas tęsia savo kambaryje. Jaunesnis sūnus mokosi darbo kambaryje, kuriame tuo metu dirba ir tėtis.
„Kol kas vienas kitam netrukdome, nes bet kokiu atveju jam dar reikėtų suaugusio žmogaus šalia – iki šiol kompiuteriu jis nesinaudojo, o dabar užduotys pateikiamos ten“, – sakė vyras.
Būdamas šalia sūnaus jis mato, kada šis išsiblaško. „Tada skelbiame pertrauką ir keliaujame į kitą kambarį ar lauką – 15 min ar pusvalandžiui. Kambarį tuo metu mama išvėdina. Sugrįžus dažniausiai abiem geriau dirbasi“, – pripažino dviejų sūnų tėtis.
Saugi ir privati erdvė – būtinybė
Psichoterapeutė dr. Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė priminė, kad nuotolinio mokymo kokybė pirmiausia priklauso nuo suaugusių – mokytojų ir tėvų. Jų pareiga užtikrinti, kad vaikai šioje situacijoje jaustųsi kiek įmanoma saugiau.
Tėvus ji ragina kalbėtis su vaikais ir kartu sukurti savo namų mokyklos strategiją: numatyti, kur, kaip, kokiomis sąlygomis vyks mokymasis.
„Labai svarbu sukurti tinkamas mokymosi erdves. Į tai reikėtų žiūrėti labai kūrybiškai. Jei yra galimybė, paieškoti uždaresnių, tolimesnių vietų. Ypač, jei šeima gyvena mažame plote. Jei vaikai turi savo atskirus kambarius, situacija lengvesnė. Mokytis jie gali juose. Jei ne, teks panaudoti įvairias turimas namų erdves – vonią, palėpę, tamsų kambariuką ir t.t. Patogi mokslams aplink labai svarbi, norint susikaupti“, – sakė pašnekovė.
Kas svarbiausia tokioje aplinkoje? Turėtų būti garantuojami šie dalykai: niekas neturi trukdyti, nesiklausyti, o interneto ryšys – netrūkinėti.
„Idealu, jei visa tai dabartiniuose jūsų namuose pavyksta užtikrinti. Jei ne, darykime, ką galime geriausiai tokioje situacijoje“, – sakė psichologė.
Kitas svarbus dalykas – dienotvarkė. Jos buvimas suteikia vaikui saugumą ir struktūrą.
„Tik planuodami dienotvarkę nepamirškime, kad ji turi „dirbti“ mums, o ne mes jai. Žiūrėkime į viską kūrybiškai ir lanksčiai. Duokime vaikui „darbo laiką“, „poilsio laiką“ ir neužmirškime fizinio aktyvumo. Jei gyvenate name, būtinai kartu su vaiku nors pusvalandžiui išeikite į lauką. Jei neturite tokios galimybės (pavyzdžiui, gyvenate mieste daugiabutyje) ir tai daryti nesaugu – skirkite „dūkimo“ laiką namuose“, – patarė pašnekovė.
Tėvų pagalbos ir kantrybės prireiks
Tėvai neturėtų pamiršti, kad skirtingo amžiaus vaikai turi skirtingas dėmesio sukaupimo bei technologijų valdymo galimybes. Jei vyresniems reikės tik saugios ir patogios erdvės bei kompiuterio, planšetės ar telefono su interneto ryšiu, tai mažesniems greičiausiai prireiks daugiau tėvų pagalbos, atliekant, paaiškinant užduotis. Galiausiai – ir padedant susikaupti mokslams.
„Vis dėlto pati svarbiausia sąlyga – tėvų ramybė. Mes visi gyvename šiuo metu nerimo ir pokyčių laike. Tikėtina, kad daugelio suaugusiųjų galvoje sukasi daug nerimo minčių: kaip nesusirgti, kaip išlaikyti finansus, kaip dirbti namie, kaip susitvarkyti su keliais vaikais ir jų mokslais ir t.t.? Visas šias užduotis padaryti tobulai neįmanoma. Todėl, jei jaučiate, kad kyla vidinė įtampa, noras rėkti ar kažką mesti – atsisėskite ramiai ir paimkite šiltos arbatos puodelį. Visos pasaulio užduotys palauks. Jūsų vaikams reikia jūsų ramybės ir šilumos“, – priminė psichoterapeutė dr. I.Šidlauskaitė-Stripeikienė.
Dabar ne laikas būti perfekcionistais
Nemažą įtaką nuotolinio ugdymo sėkmei turi ir mokytojų nusiteikimas. Anot pašnekovės, pedagogams taip pat reikėtų įvertinti pasikeitusias mokymo(si) sąlygas ir nurimti: šis laikas nėra rezultatų siekimo laikas.
„Daug svarbiau ryšys, jautimasis kartu ir palaikymas. Nereikia sau ir kitiems kelti didelių, perfekcionistinių užduočių. Pokalbis su vaikais gali būti daug svarbiau nei nervingas užduoties išaiškinimas. Taip pat turėkite omenyje, kad daugelis tėvų yra išvargę, sunerimę ir dėl to pikti. Nepriimkite to asmeniškai. Bandykite kurti aplink save aiškumo, ramybės, palaikymo saleles. Tai daugiausia, ką galime duoti kitiems ir sau per šitą sudėtingą laiką“, – patarė pašnekovė.
Išmokite dėmesio sutelkimo pratimus
Pertraukėlių metu psichologė siūlo su vaikais pažaisti dėmesio sutelkimo pratimus. Štai keletas jų:
-
Tylos žaidimai (Tylos karalius, Tylos varpelis). Jų metu bendru sutarimu kurį laiką niekas nekalba. Aplinka, kurioje žaidžiama taip pat neturi būti triukšminga.
-
Šeimos vakaro ratas. Jo metu visi šeimos nariai aptaria dieną. Kai vienas kalba, kiti įdėmiai klausosi ar bent jau mokosi išklausyti nepertraukdami kitų.
-
Kvėpavimo pratimai. Juos galima žaisti bet kuriuo metu, kai pastebime, kad vaikas nebesusikaupia mokslams. Pvz.: visi eina kaip drambliai ir lėtai per straublius kvėpuoja.
-
Stebėjimo, dėmesio koncentracimo pratimai. Pvz.: prieikite prie lango ir pastebėkite, kas matosi tolyje; žaiskite žaidimą „Kas pasikeitė, kai buvai užsimerkęs?“ (pasikeitimai gali būti bet kur: kambaryje, žmogaus veide, ant stalo, lauke); išvardinkite visus matomus raudonus daiktus ir pan.
Kaip padėti vaikui susikaupti?
- Tinkama aplinka. Susikaupti padeda privati ir saugi mokymosi vieta, kurioje tylu. Ant stalo turi būti mažai priemonių, jokių nereikalingų, pašalinių daiktų.
- Poilsis. Vaikas turi būti pavalgęs, išsimiegojęs ir gerai pailsėjęs.
- Amžius. Reikėtų nepamiršti, kad vaikas dėmesį sutelkti gali pagal savo amžių, nereikia reikalauti per ilgai mokytis.
- Aiški „pamokos struktūra“. Pradėjęs darbą vaikas turi jį užbaigti iki galo. Tada galima padaryti pertrauką. Po jos – antra užduotis.
- Stipriai išreikštos emocijos. Tai greičiausiai rodo tėvų-vaiko tarpusavio problemas (tarpusavio nesutarimus, maištingą elgesį, tėvų nesugebėjimą išlaikyti sveikas ribas ir pan.).
Daugiau informacijos apie nuotolinį mokymą: www.nsa.smm.lt/nuotolinis
