Už gerą tarnybą kariuomenėje jaunuoliai gauna finansinį atlygį ir paskatinimą, sutvirtėja fiziškai, įgyja vertingų įgūdžių ir žinių. Be to, pabaigę 9 mėnesius trunkančią privalomąją pradinę karo tarnybą piliečiai gali sustiprinti savo galimybes įstoti į universitetą, nes stojant į bet kurią universitetinę studijų programą prie konkursinio balo pridedama pusė balo.
– Privalomoji pradinė karo tarnyba Lietuvoje atnaujinta prieš 3 metus. Kokių pokyčių visuomenėje per šį laiką įvyko?
– Pokyčiai pastebimi ir ryškūs. Visų pirma, šia tema visuomenė atvirai kalba ir diskutuoja. Kariuomenė aktyviai įsitraukia į diskusiją, aiškina, atsako į klausimus, pristato naujienas. Taip pat pastebimai gausėja savanorių ir šaulių gretos, jie lanko bendruomenes, mokyklas. Kariuomenė atsivėrė, tapo labiau matoma ir pažįstama, nors savo struktūra tai yra gana uždara organizacija su aiškia hierarchija ir griežta subordinacija.
Padaugėjo miestuose vykstančių standartinių kariuomenės pratybų. Įsivaizduokite, gyvenate Tauragėje, Jonavoje ar Švenčionėliuose, ir eidami gatve namų link matote, kaip kariai rengia autobusų stoties šturmą, atlieka manevrus. Civiliams gyventojams tai daro įspūdį, prikausto dėmesį. Vėliau šia patirtimi jie dalijasi su šeimos nariais, kaimynais, pradeda svarstyti, ar norėtų į kariuomenę leisti savo atžalas.
Aš VU dėstau „Karo studijas“ – pasirenkamąjį dalyką, priskiriamą bendrosioms universitetinėms studijoms (BUS). Šios studijos suteikia galimybę kitų fakultetų studentams plėsti savo erudiciją, ugdyti kūrybiškumą, formuoti pasaulėžiūrą. Tad į paskaitas ateina ir medicinos, ir fizikos, ir kitų VU fakultetų studentai. Susidaro maždaug šimto žmonių auditorija.
Žinoma, tarp šių studentų yra šaulių, krašto apsaugos savanorių ar jaunuolių, kurie lanko jaunesniųjų karininkų vadų kursus. Kariuomenę jie pažįsta iš vidaus, iš savo asmeninės patirties, tad visai kitaip vertina procesą. Žinau atvejų, kai VU studentai lanko jaunesniųjų karininkų vadų kursus Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje – po trejų metų jie gauna karininko laipsnį ir iškart eina į kariuomenę, nes ten trūksta vadų.
Manau, kad universitetas sudaro geras sąlygas ir suteikia pakankamai laisvės ir tokiems jaunuolių planams – svarbiausia yra kalbėtis, susiderinti atsiskaitymus ir panašiai. Tad, kai prie manęs prieina studentas ir išdėsto situaciją, kad jam netrukus reikės vykti į pratybas, ieškome sprendimo būdų – tiek aš, tiek kiti dėstytojai yra lankstūs. Universiteto pozicija yra labai pilietiška.
– Prieš trejus metus privalomąją karinę tarnybą vertinote gana skeptiškai. Ar Jūsų požiūris pasikeitė?
– Kai kuriais klausimais išlieka tas pats status quo. Tačiau yra dalykų, kurie mane nustebino, pavyzdžiui, gana gausus savanorių skaičius dar iki šauktinių sąrašo paskelbimo. Vadinasi, jaunimas yra pilietiškas, nori savo jėgas ir laiką skirti bendriems reikalams, nors ne visi gali – paaiškėjo, jog kūno kultūros pamokos mokyklose neužtikrina tinkamo fizinio pasirengimo.
Man teko lankytis batalionuose, mačiau, kad ugdomas pilietiškumas – vadai dirba ir stengiasi. Kartu su kariniu rengimu bei pratybomis vyksta įvairi edukacinė veikla, renginiai, į kuriuos kviečiami žinomi visuomenės veikėjai.
Mano skeptiškumas lieka ieškant atsakymų į kelis klausimus. Ką šauktinis išmoksta per 9 mėnesius? Ar jis tampa pajėgus įgytas žinias pritaikyti šiuolaikinėje karyboje, ar jo gebėjimai atitinka Lietuvos poreikius? Apskritai, ar šauktiniai yra karinis, ar labiau piliečių patriotinio ugdymo projektas?
Tačiau būtent tokie klausimai ir skatina diskutuoti, modeliuoti, mąstyti.
Kita vertus, yra ir optimizmo. Visuomenė gana palankiai priėmė šauktinių idėją ir jos neatmetė. Tėvai, seneliai nenusiminė ir nenuliūdo, kad anūkas ar anūkė išeina į kariuomenę. Visuomenė palankiai vertina išlaidų krašto apsaugai didinimą, jaunimas domisi tarnybos ir karjeros galimybėmis. Šiandien kur kas mažiau nuogąstavimų, pasipiktinimo – net jeigu ir pasitaiko atvejų, jie būna buitinio pobūdžio, nereikšmingi. Juolab, nereikia norėti, kad sistema visi būtų patenkinti 100 procentų. Tad kariuomenės ir visuomenės santykių raida mane džiugina. Regis, eksperimentas veikia.
– Kas lemia šio eksperimento sėkmę?
– Didelę įtaką turi pati kariuomenė. Ekspertai supranta informacinio karo grėsmę, mato Rusijos interesus ir veiksmus. Jie žino, kad kartais užtenka vieno garsaus skundo bei pasėtų abejonių, kad visuomenės požiūris pakryptų į neigiamą pusę. Taigi kariuomenė klausosi, tyrinėja, reaguoja. Jeigu kariai pasako, kad nori vegetariško maisto, jiems tokį pažada. Jeigu jie nori, kad maisto kokybė būtų tokia pati kaip NATO sąjungininkų, kariuomenė skiria išteklių ir pastangų, kad taip ir būtų. Negana to, įrenginėjamos karių poilsio zonos su patogiais baldais, knygomis ir žaidimų kompiuteriais, kad šauktiniai, grįžę vakare į kareivines, galėtų praleisti porą laisvų valandų. Kariuomenė nagrinėja ir vertina vadinamosios Z kartos poreikius, stengiasi suprasti jaunus, mokyklą baigusius žmones.
Pastangos yra kryptingos, projektai – efektyvūs, o ne fasadiniai. Pavyzdžiui, žurnalistas Dovydas Pancerovas parašė knygą „Kiborgų žemė“ ir visas gautas lėšas skyrė karių poilsio kambariui Kęstučio batalione įrengti. Sumanymas virto kūnu – prieš metus įrengtos šviesios tvarkingos patalpos, kur kariai gali ilsėtis, bendrauti.
Kai atstovauju universitetui įvairiose konferencijose, įsitikinu, kad užsienio ekspertai labai domisi Lietuvos kariuomenėje vykstančiais procesais. Jie stebisi, kaip mums pavyksta suderinti modernius poreikius, tokius kaip patriotizmas, hierarchija, disciplina, su postmoderniais tarnaujančiojo poreikiais: maisto įvairovė, poilsio zonos ir ttaip toliau Užsieniečiai vadina tai sėkmės istorija. Vakarų karininkai diplomatai teigia, kad civilių ir kariškių bendradarbiavimas Lietuvoje yra labai kokybiškas ir efektyvus.
Žinoma, tarpusavio santykius kuria abi pusės, rezultatai pasiekiami bendromis pastangomis. Dabar reikia neužmigti ant laurų.
– Kaip prie permainų prisideda universitetas?
– Universitete telkiasi ir bendradarbiauja kritinė masė žmonių, kurie gali kalbėti apie vykstančius procesus, pavyzdžiui, nagrinėti pilietiškumą istoriniame, politologiniame kontekste ir, tarkim, konsultuoti mokytojus.
Kalbant plačiau, universitetas ugdo kritinį mąstymą, suteikia universalius mąstymo įgūdžius pasaulyje, kuriame „Facebook“ memas tampa galingu informacinio karo ginklu. Būtent kritinis mąstymas padeda orientuotis, atskirti informacinį triukšmą ir sutelkti dėmesį į išties svarbius dalykus. Prisiminkime trejų metų istoriją, kai šauktinių startą lydėjo „verktinių“ projektas, sukėlęs daug ginčų. Kilusios diskusijos turinys ir retorika man sukėlė nerimą, nes buvo vartojami žodžiai „išdavikai“, „priešai“ ir pan. Būtent tokiose situacijose universitetui tenka labai svarbus vaidmuo, nes universitetas yra žodžio laisvės erdvė. Čia žmogui yra sudaromos sąlygos laisvai reikšti savo mintis – argumentuotai, korektiškai, nešmeižiant. Apskritai, kuo stipriau universitetas palaiko žodžio laisvės idėją ir moko kritiškai, tolerantiškai, argumentuotai pateikti mintis, tuo svaresnis yra jo indėlis informacinio karo fone. Studentai greičiau atpažins šlamštą, plūstantį į socialinius tinklus ir televiziją iš Rusijos pusės, jie bus atsparesni, mokės edukuoti ir apsaugoti savo šeimos narius, ypač vyresnius, nuo įvairių suklastotų naujienų, gandų ir taip toliau.
Manau, kad geras ir tradicijas puoselėjantis universitetas valstybės viduje neleis atsirasti neapykantos kultūrai, ypač diskusijose, viešojoje erdvėje. Mat būtent išvešėjusia neapykantos kultūra mes galime sunaikinti viešąją diskusiją – visuomenės nariai tiesiog nebenorės diskutuoti, nes bus tik dvi pusės: gerieji ir blogieji.
Dirbdamas su studentais VU TSPMI aš dažnai ieškau to vidurio kelio, stengiamės atrasti, kad ne viskas yra juoda arba balta. Tai puikiai atskleidžia mano dėstomos programos pavyzdžiai – vienu atveju tas pats žmogus gali būti didvyris, o kitu – karo nusikaltėlis.
Manau, kad Vilniaus universitetas turi ir toliau būti dialogo kultūros lyderis – išlikti kokybiška įvairių diskusijų erdve, ugdyti žmones, sugebančius ne tik argumentuotai diskutuoti, bet ir išklausyti, priimti jiems nepatinkančias nuomones.
- Kaip universitete puoselėjama diskusijų kultūra?
- Diskusijų kultūra prasideda nuo dėstytojo ir studentų santykių. Bet koks dėstytojo bandymas pažymėti savo statusą ir pranašumą iš karto stato sieną tarp savęs ir kitų. Studentai puikiai jaučia, kai dėstytojas myli savo temą. Toks specialistas visada leisis į diskusiją, ieškos naujų kampų, pavyzdžių ir sąsajų.
Neseniai Stasio Šalkauskio vardo premija apdovanotas instituto profesorius Alvydas Jokubaitis yra kaip tik toks dėstytojas, turintis gebėjimą paskatinti studentus mąstyti ir kalbėti, įsitraukti diskusiją, pasitikėti savimi.
Pats prisimenu, kai teko pradėti semestrą ir imtis didžiųjų filosofų – iš pradžių laukė I. Kantas, po to – G. W. F. Hegelis. Buvo nejauku.
Profesorius A.Jokubaitis sukuria aplinką ir išskirtinį bendravimą – studentai per diskusijas seminaruose atsiveria, kalba, dėsto įžvalgas – susidaro įspūdis, kad studentas gali kaip lygus su lygiu diskutuoti su profesoriumi, aptarinėti sudėtingą filosofinį traktatą, analizuoti filosofines kategorijas. A. Jokubaitis parodo, kad studento filosofiniai pasvarstymai ir nuomonė yra svarbi. Galima pajuokauti, kad tokia pagarba studentams turi šalutinį poveikį – jau po pirmųjų studijų metų jaunuoliai ima save laikyti stipriais filosofais, trokšta rašyti filosofijos tekstus.
Šiuo atžvilgiu profesorius man buvo ir yra pavyzdys, kad studentas seminaruose yra pokalbio kolega, o dialogas turi vykti ir per paskaitą. Tapęs dėstytoju pats įsitikinau, jog reikia įdėti nemažai pastangų, kad studentai išdrąsėtų, imtų kalbėti, nebijotų fantazuoti ir nebijotų kartais nusišnekėti.
Juk ir pats dėstytojas nėra visažinis. Jeigu per diskusiją studentas užduoda klausimą, o aš nežinau atsakymo – niekada nemeluoju. Mano filosofija – nežinai, tai pripažink.
