Papasakosiu detaliau apie savo kelionės maršrutą. Pakankamai ilgai savo pastangomis ieškojau geriausio varianto, kaip kuo pigiau pasiekti Australiją. Akį patraukė Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) oro linijos „Etihad“, kurios teikia aukštos kokybės paslaugas, bet sugeba pasiūlyti ir pakankamai patrauklią kainą. Bėda ta, kad artimiausia vieta, į kurią skrenda šių avialinijų lėktuvai, yra Minskas.
Beieškant įvairių variantų krepiausi į vieno Australijos lietuvio rekomenduotą kelionių agentūrą „A&R Travel“ (www.geros-keliones.lt). Agentūros direktorius Aušrys padėjo susidėlioti reikiamas kelionės datas, grįžtamąjį maršrutą ir susitvarkyti vizas. Norint skristi iš Minsko reikia pasidaryti tranzitinę Baltarusijos vizą, kuri kainuoja 10 eurų (agentūra už atitinkamą mokestį gali tuo pasirūpinti vietoje jūsų) ir belieka nuvykti iki oro uosto. Traukinio bilietas kainavo vos 25 litus, tačiau teko važiuoti iš vakaro, nes naktiniai autobusai ir traukiniai iš Vilniaus išvyksta tik lyginėmis mėnesio dienomis, o man toks variantas netiko.
Sesė susitarė su savo bičiuliu, kuris ne tik priėmė mane nakvynei, bet ir aprodė miestą, kuriame dirba jau dvejus metus ir labai laukia vasaros, kada su šeimyna galės iš ten pabėgti. Keista ta Baltarusija – važiuoji pagrindine gatve, viskas spindi, pastatai apšviesti skirtingomis spalvomis, viskas blizga ir tvarkinga, bet tereikia išsukti iš tos gatvės ir prieš akis niūrokas sovietinis vaizdelis. Kaip sakė Juozas, pas kurį nakvojau, tikroji realybė pasijaučia praleidus šalyje daugiau laiko, o ji gerokai skiriasi nuo to vaizdo, kokį bando pademonstruoti valdžia. Paprastų žmonių čia mažai paisoma, o ypač tai pasijaučia, pavyzdžiui, bandant kirsti valstybės sieną – Lietuvos ambasada nuolatos sulaukia pagalbos prašymų iš tautiečių, kurių pareigūnai nusprendžia tiesiog neįleisti arba neišleisti iš šalies arba nei iš šio nei iš to konfiskuoja automobilį.
 |
| Vytauto Ulozo nuotr. /Minsko nacionalinė biblioteka |
Kaip bebūtų, man baltarusiška kelionės dalis praėjo sėkmingai. Įvažiuojant į šalį pasieniečiai labai nesikabinėjo ir padėjo reikiamus antspaudus. Išsamiai apžiūrėti Minską nepavyko, bet įspūdingiausias vaizdas, kurį mačiau, buvo Nacionalinė biblioteka, kuri vakare tampa spalvotu mirksinčiu rutuliu. Kitą rytą beliko pasiekti centrinę Minsko autobusų stotį „Maskovskaja“, o nuo ten mikroautobusas už maždaug 5 litus per gerą pusvalandį nuveža iki oro uosto, kuris nuo miesto yra pakankamai toli. Minsko oro uostas tikrai didelis, pastatytas sovietų sąjungos klestėjimo metais, bet dabar sulaukiantis ne tiek jau ir daug lėktuvų.
Pastaruoju metu keliaudamas oro transportu visada rinkdavausi „Ryanair“ dėl jų siūlomų neįtikėtinų kainų. Apskritai šios avialinijos pakeitė Europos gyventojų suvokimą apie keliavimą ir atstumus, už tai jiems esu beprotiškai dėkingas. Kita vertus, jie kaip niekas kitas sugeba priminti, kad gauni lygiai tiek, už kiek sumoki, todėl net buvau pamiršęs, kad oro transportas apskritai gali būti patogus.
Už viską, be abejo, tenka susimokėti, tačiau kartais vis dėlto labai smagu pasimėgauti prabanga – didelės, patogios sėdynės, kurias galima smarkiai atsilenkti, kiekvienam keleiviui po naują pagalvę ir antklodę, pietūs, užkandžiai, stereo ausinės, ausų kištukai, kaukė akims, atsarginė pora kojinių ir net dantų šepetėlis. Pakeliui į Abu Dhabį spėjau perklausyti nemažai siūlomos muzikos ir padaryti keletą neatidėliotų darbų. Emyratuose vėl pakvipo prabanga: brangios parduotuvės ir turtingi arabai, pasipuošę baltais drabužiais, apsupti tarnų. Iš pradžių planavau šioje šalyje praleisti porą dienų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad man draudžiama išeiti iš oro uosto, nes vyrai, matote, be suaugusiųjų priežiūros į šią šalį įleidžiami tik nuo 22 metų amžiaus, todėl man pritrūko vos poros savaičių.
Iš pradžių planavau šioje šalyje praleisti porą dienų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad man draudžiama išeiti iš oro uosto, nes vyrai, matote, be suaugusiųjų priežiūros į šią šalį įleidžiami tik nuo 22 metų amžiaus, todėl man pritrūko vos poros savaičių.
Kelionių agentūroje bandė mane paguosti ir pasakė, kad moterys įleidžiamos tik nuo 25 metų bei nemokamai man pakeitė bilietus. Taigi JAE neužtrukau ir persėdau į kitą lėktuvą, kuriame teko praleisti 14 valandų. Kelias per daug neprailgo, nes nemažą laiko dalį miegojau, o be to šnekučiavausi su šalia sėdinčiu australu, kuris dirba TV kompanijoje ir yra tarptautinių sporto renginių transliacijų techninis vadovas. Taigi, jei per pasaulio futbolo čempionatą arba per būsimą F–1 Melburno GP sutriks transliacija, tai būtent ponas Peteris bus už tai atsakingas. Tikrai įdomus žmogus, davė savo vizitinę ir pasakė, kad jei būsiu netoli St. Kilda rajono, mielai išlenks bokalą alaus.
Pasiekę oro uostą bėgte nubėgome prie pasų patikros, kad nereiktų laukti eilėje, sulaukiau lagamino ir sėkmingai praslydau pro muitininką. Australijoje galioja daugybė apribojimų įvežamiems daiktams: jokių maisto produktų, augalų ir net medinių daiktų – nieko, kas galėtų sutrikdyti vietinę ekosistemą. Laukimo salėje sutikau kelis savanorius, kurie visą mėnesį oro uoste pasitinka visus atvykstančius tarptautinius studentus, duoda jiems informacinį paketą, padeda susirasti transportą iki miesto bei nakvynę. Jų pagalbos man labai neprireikė, nes manęs pasitikti atvažiavo mano krikšto mama, todėl už keletos minučių jau sėdėjome automobilyje ir važiavome visai ne ta kelio puse, kuria esu įpratęs, nes Australija iki šiol yra Didžiosios Britanijos dominija ir taip pat renkasi eismą kairiąja puse. Iš oro uosto nuvykome pas mano krikšto mamos seserį ir mamą. Smagu po tiek laiko pamatyti pažįstamus veidus.
Labai ilgai svečiuose neužsibuvome ir atvažiavome į mano krikšto mamos Birutės namus, kuriuose apsistosiu visą savaitę, iki tada kai planuoju persikelti į Balaratą (už 115 km), kur ir yra mano būsimas mainų universitetas. Nors kelionė ir užtruko labai ilgai, bet galvojau, kad jausiuosi blogiau. Gerai, kad atvykau vakare, nes po kelionės šiaip ar taip norisi miego, todėl aklimatizacija neturėtų būti labai sunki. Kas kita, jei lėktuvas nusileidžia anksti ryte vietos laiku, tuomet pirmoji diena būna be galo sunki. Pagaliau aš kitoje pasaulio pusėje, kur, žiūrint iš Lietuvos, visi vaikščioja aukštyn kojomis. Pažiūrėsime, kokių įspūdžių ir patirties man padovanos šie keli mėnesiai.
 |
| Vytauto Ulozo nuotr. /Pagaliau Australijoje! |
