Šiltomis ir giedromis dienomis sutana būdavo atsegta, ir jam „plaukiant“ jos skvernai plevėsuodavo šalia jo, lyg atsilikę, o jis tuo metu atrodydavo tarsi koks nežemiškas, tarsi Arkangelas… Nuostabiai jis būdavo gražus visur, bet gatvėje – gražiausias. Tokiu tempu ir tokiu lengvumu „skrido“ tik du žmonės: Vaižgantas ir prof. istorikas Augustinas Janulaitis. Bet A. Janulaitis skubėdavo kažkaip lyg ir pasišokėdamas, lyg viena koja pasispirdamas, o Tumas lygiai „plaukė“…“
Anksčiau solidžiose monografijose nagrinėtas Vaižganto gyvenimas (Aleksandras Merkelis) ir kūryba (Aldona Vaitiekūnienė). Kuo galėtų būti šiandien įdomi Vaižganto asmenybė mokiniams? Kodėl būtent šiandien privalu kalbėti apie Vaižgantą, interpretuoti jo kūrinius?
Visų pirma, Vaižgantas Lietuvos žemėje buvo viena iš nedaugelio tikrai laisvų asmenybių. Tai buvo laisvas laisvos dvasios žmogus. Kunigas, rašytojas, publicistas, neįspraustas į jokius rėmus, nesuvaržytas jokių dogmų ar nekintančių, nepajudinamų įsitikinimų. Gal todėl Petras Klimas teigė, kad „Vaižgantas buvo vienintelis Lietuvoje kunigas, kuris užsitarnavo laisvamanio vardą“ (1968 m.).
Vaižgantas Lietuvos žemėje buvo viena iš nedaugelio tikrai laisvų asmenybių. Tai buvo laisvas laisvos dvasios žmogus.
Tokių laisvos dvasios žmonių Lietuvos praeityje buvo vos vienas kitas. Iš tiesų laisvų, o ne deklaruojančių laisvę. Manau, kad turėtų būti kažkoks laisvės genas, kurį pačiam subrandinti, įgyti ar dar kitaip savyje užauginti beveik neįmanoma.
Todėl svarbu ir aktualu šiandien išskirti šį Vaižganto asmenybės bruožą, juolab kad ir dabar Lietuva, Lietuvos žmonės, drįsčiau teigti, yra sukaustyti įvairių fobijų, įkalinti savo nepajudinamo „žinojimo“, visažinystės kiaute, skęsta kitų primestų dogmų liūne.
Dar XVIII a. pabaigoje mąstytojas Imanuelis Kantas, atsakydamas į klausimą „Kas yra švietimas“, teigė, kad „Švietimas yra žmogaus išvadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio žmogus pats kaltas. Nesavarankiškumas yra nesugebėjimas naudotis savo protu kitų nevadovaujamam“. Taigi, kaip jau supratome, šiuo aspektu pristatoma Vaižganto asmenybė iš tiesų turėtų būti aktuali ir svarbi Lietuvos švietimui.
Vienas iš Vaižganto asmenybės paradoksų – kunigas tautininkas. Dauguma kunigų tarpukario Lietuvoje priklausė krikščionims demokratams, o Vaižgantas – priešingai, prijautė tautininkams, veikiausiai net buvo įstojęs į tautininkų sąjungą, gynė, prezidentaujant Aleksandrui Stulginskiui, trumpam į kalėjimą pasodintą Antaną Smetoną.
Dauguma kunigų tarpukario Lietuvoje priklausė krikščionims demokratams, o Vaižgantas – priešingai, prijautė tautininkams.
Danutė Čiurlionytė-Zubovienė („Nemunas“, 1976, Nr. 12) prisimena vieną Vaižganto demaršą 1923 m. rudenį Valstybės teatre per „Aušros sūnų“ premjerą, dalyvaujant prezidentui A.Stulginskiui, kai Vaižgantas, nekreipdamas dėmesio net į Kauno miesto komendanto Bobelio repliką: „Draudžiu Tamstai kalbėti“, atsistojęs ir atsisukęs į centrinę ložę, kurioje sėdėjo prezidentas, kreipdamasis į jį, „sako esą visai tautai didelė gėda, kad pirmasis Lietuvos prezidentas sėdi kalėjime ir prašo vardan praeities kovų jį paleisti“.
Vėliau Danutės Čiurlionytės-Zubovienės mama dar mažai savo dukrai paaiškino šią teatre regėtą situaciją: „Pasirodo, Antano Smetonos redaguojamame žurnale „Vairas“ buvo paskelbtas A.Voldemaro straipsnis, už kurį cenzūra paskyrė 200 litų pabaudą. Redaktorius atsisakė mokėti ir buvo pasodintas į kalėjimą.“ Po šio demaršo pats Vaižgantas buvo „patrauktas teisman „už triukšmo viešoje vietoje kėlimą“ ir buvo nubaustas vienos dienos namų areštu.
Vėliau, jau po 1926 m., Vaižgantas yra gynęs ir užsistojęs ne kartą, kaip pats yra sakęs, „cicilikus“ (K. Korsaką ir kitus), todėl pačių kunigų dažnai buvo apšaukiamas „bolševiku“. Vladas Cibulskis prisimena: „Teisė Vaižgantą už kažkokį pamokslą. Jį kunigai vadino „bolševiku“.
Padėdamas suimtiems po 1926 m. studentams, Vaižgantas ne visuomet sulaukdavęs dėkingumo. Pavyzdžiui, užsistojus vieną iš jų – P.Ansevičių, šis, jau išlaisvintas, Latvijos spaudoje atsilygino už išvadavimą iš kalėjimo pasmerkdamas perversmo organizatorius ir įkvėpėjus, šiai grupei priskirdamas ir J.Tumą…“ (Jonas Žiurlys, prisiminimai „Netikėta dovana“, Šiauliai, 1976 12 09).
Labai dažnai Vaižgantą bažnyčios vyresnybei skųsdavo patys kunigai: „Tarp pačių savo konfratrų Vaižgantas turėjo aršių priešų. Sakysime, tokie aukšti dvasininkai, kaip kun. Antanas Maliauskas, dekanas prelatas Romualdas Styra ir kun. Povilas Korzonas viešais puolimais spaudoje ir žemais nepagrįstais skundais dvasinei vyresnybei Vaižgantui sugadino daug nervų“ (Vytautas Alantas, „Naujoji viltis“, 1970, Nr. 9). Būdingas vieno iš išvardintųjų skundas:
„Telšiai, 1922 12 05
Jūsų Ekscelencija!
Šių metų gruodžio 3 dieną netyčia išklausęs kan. Tumo-Vaižganto Vytauto bažnyčioje pasakytą pamokslą, supratau, dėl ko ši bažnyčia Kaune yra praminta „Vilkolakiu“. Savo pamoksle kan. Tumas paskelbė tiek herezijų, kad aš palaikiau katalikų kunigo priederme pranešti Jūsų Ekscelencijai šio pamokslo turinį.“
Į savo bažnytėlę Vaižgantas kviesdavosi giedoti žymius solistus. Vincas Marcinkus prisimena: „Per vienas pamaldas giedojo Kipras Petrauskas Guno „Ave Marija“. Valgant pietus, Kipras nedalyvavo. Mes kalbėjome apie jį, jo giedojimą, o Tumas reziumavo: „Jei aš būčiau Dievas, už tokį giedojimą aš jam visas nuodėmes atleisčiau.“ Visi geriausi operos solistai, kaip sakydavo Aleksas Kučingis, į operą patekdavo tik per Vytauto bažnyčią“ (Kaunas, 1980 02 27).
Beje, teatrą Vaižgantas mėgo: „Dažnai eidavo į teatrus, o tas dvasiškius be galo piktino. Gal dėl to, kad jis visuomet pirmoje eilėje sėdėdavo. <…> O be jo teatruose joks kunigas nesilankydavo. Tumas buvo vienintelis žmogus, kuris legalizavo teatro krikščioniškumą“ (Petras Klimas, 1968 m.).
Labai dažnai Vaižgantą bažnyčios vyresnybei skųsdavo patys kunigai.
Prisimenu sovietmetį: gal vienintelis kunigas, kurį dažnai galėdavai sutikti Vilniaus teatruose, įvairiuose kultūros renginiuose Nacionalinėje bibliotekoje ir kitur, susitikimuose su rašytojais, – tai monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, tada dar Šv. Rapolo bažnyčios Vilniuje vikaras-adjutorius. Taigi istorija kartojosi.
Emilija Urniežiūtė-Trūkanienė savo prisiminimuose „Priešingybė Maironiui“ (1974 10 08, MLLM archyvas) rašė: „Tumas gerbė kiekvieno žmogaus pažiūras. Baisiai nekentė davatkystės, fanatizmo, fariziejiškumo. Jis sakė, kad svarbiausia – švari žmogaus sąžinė, graži, gera širdis. Jis nieko nesmerkė, nežinodamas visų faktų.“ Ten pat Emilija rašo: „Čia noriu truputį nukrypti ir kelis žodžius pasakyti apie Tumo priešingybę – Maironį: rūstus, išdidus, trokštąs pagarbos. Būdavo gražu žiūrėti: kai jie susitinka, tai vienas į kitą nė nežiūri. Tiesa, Tumas šyptelėdavo, o Maironis galvą tiesiog į sieną nusukdavo.“
Šie keli perpasakoti gyvenimo epizodai patvirtina Vaižganto kaip laisvo žmogaus statusą, užsitarnavusio to meto toli gražu dar nelaisvoje visuomenėje įvaizdį. O ir pats rašytojas savo viename tekste taip kalba apie laisvės svarbą jo gyvenime: „Laisvė tai siela, kuri gaivina mano Tėvynę. Nėra Laisvės – nėra nei Tėvynės, nėra Tėvynės – nebus nei Laisvės. Mylėdamas Lietuvą, myliu Laisvę, kurią tegali man laiduoti nepriklausoma šalis – mano Tėvynė“ („Aš mylėjau Lietuvą“. Raštai, t. VI).
Taigi dar yra ko pasimokyti ir iš Vaižganto.
Kęstutis Subačius – Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos direktorius, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, ekspertas. „Būti mokytoju“ – 10 straipsnių ciklas skirtas svarbiausioms švietimo temoms.
