Nemanau, kad tėvai namuose iškart vaikams perša savo požiūrį, savo nuomonę, ką gerbti, ko negerbti. Taigi skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Tad ar visada pavyksta mums įgyti pagarbą, būti pavyzdžiu mokiniams?
Galvoju, kad kiekvienas mokytojas savo darbe turi turėti keletą principų, suformuotų gyvenimo, gyvenimiškos patirties, mokytojo darbo. Nuo tų principų, nuo jų humanizmo priklausys, ar būsim mėgstami mokinių, ar tapsime jiems patyčių, jų tarpusavio apkalbų objektu.
Dažnai pagalvoju, kaip jaučiasi mokinių nemėgstamas mokytojas, kai kas dieną, kiekvieną pamoką į jį nukreiptos pykčio strėlės… Visai kitokia būsena mokytojo, kurį visi mėgsta, liaupsina. Juk, kaip sakoma: „Lašas po lašo ir akmenį pratašo“.
Geroji daugumos mokinių nuomonė, ta „aura“, kalbu nemistifikuodamas, sukuria ir mūsų psichologinę būseną, jauseną. Juk visa tai galime lengvai pasitikrinti: ar buvę mokiniai prieina, pribėga gatvėje, ar nusisuka, pereina į kitą gatvės pusę?
Ir dar vienas svarbus mokytojo charakterio bruožas, o gal ir gyvenimo credo – būtina mylėti žmones. Taip, taip – visus žmones.
Mizantropija – svetima mokytojo profesijai. Kiekvienas mokinys, net ir pats blogiausias, tariant mokytojo žodžiais, visų pirma yra žmogus. Yra gyvas, jautrus jaunas žmogus, kuris jaučia tiek pat kaip ir kiekvienas. Jam taip pat skauda širdį, jis taip pat kenčia dėl neteisybės. Daug ko racionaliai jis negali paaiškinti, negali racionaliai vertinti savo elgesio, negali galbūt net sau įsakyti elgtis vienaip ar kitaip, bet neteisybę, nuoskaudą, melą jis visada pajus širdimi.
Ir dar vienas svarbus mokytojo charakterio bruožas, o gal ir gyvenimo credo – būtina mylėti žmones. Taip, taip – visus žmones.
Tad kaipgi mums, suaugusiems, elgtis, kaip bendrauti su tais, kurie mūsų galbūt neklauso, ar, kaip mums atrodo, specialiai nemaloniai elgiasi. Ką daryti?
Visų pirma, niekuomet negalima pamiršti, kad bendraujame su žmogumi, su mažu žmogumi, kurio galbūt niekas net nemokė elementarių elgesio taisyklių, todėl jis ir yra nekaltas dėl neadekvataus savo elgesio. Esu sakęs: „Kad ir ką vaikas padarytų, jis nekaltas.“ Kalti mes, suaugusieji, visų pirma – tėvai, gal tik mes, mokytojai, pagal kaltę esame „paskutinėje vietoje“.
Esu sakęs, kad mokykla – ne auklykla, mokykloje mes tik įtvirtiname, primename gyvenimo elgesio taisykles, įgytas namie. Tėvai vienu pasakymu gali visą mūsų įdirbį, visas pastangas nubraukti. Bet vėlgi, sakau, vaikai dėl to nekalti, o mes, mokytojai, patys pasirinkom šią profesiją, mes atėjom ugdyti vaikų, primenu – visų vaikų, neišskirdami nė vieno iš jų. Ir tik gerumu, tik taikiai galime rasti kelią į vaiko širdį. Mūsų gerumas – vienintelis būdas susikalbėti su vaiku.
Pagalvokime, kodėl gydytojas nesako: „Gydysiu tave tik tiek, kiek tu esi geras.“ Gydytojas privalo gydyti absoliučiai visus vienodai gerai. Jeigu jis taip nedaro – tai nusikaltimas.
Mes irgi privalome vienodai mokyti visus, radę individualų raktą į kiekvieno vaiko širdį. Galbūt, sakysite, kad tai neįmanoma… Tačiau argi meilė žmogui yra neįmanomas dalykas?.. Tėvai myli savo atžalas, nekreipdami dėmesio į jų elgesį, mes irgi (bent jau dauguma iš mūsų) esame tėvai, tad supraskime ir mūsų mokinių tėvus, kuriems jų vaikas yra vienintelis. Taip, mes tėvų neišauklėsime, be to, ir ne mūsų tai pareiga. Jie, tėvai, šiais laikais labai pasikeitę, jie tiesiog kitokie.
Pasikartosiu, Vakaruose šį tėvų pokytį mokslininkai nagrinėja kaip reiškinį, kurio neįmanoma pakeisti, todėl privalome su tuo susitaikyti, o ne gręžiotis atgal, prisimindami savo jaunas dienas, savo mokyklos patirtis, ir nebaksnoti pirštu į nostalgijos kupinus mūsų jaunystės metus.
Dar Platonas peikė jaunąją kartą, ir taip šimtmečių šimtmečius… Prisiminkime mokyklos laikus, kaip dažnai girdėdavome iš vyresniųjų, kad jaunimas sugedo… Kiekviena karta išugdo ir Nobelio premijos laureatų, ir žymių kompozitorių, ir gerbtinų mokslininkų. Kiekvienoje kartoje atsiranda bilų geitsų. Ir ši karta, kuri yra tiesiog kitokia, įneš svarų indėlį į žmonijos kultūrą, mokslą ir pažangą.
O dabar apie tuos keletą galimų mokytojo principų, kuriais jis galėtų vadovautis savo darbe. Aš juos taikau per trisdešimt penkerius savo mokytojavimo metus.
Kiekviena karta išugdo ir Nobelio premijos laureatų, ir žymių kompozitorių, ir gerbtinų mokslininkų. Kiekvienoje kartoje atsiranda bilų geitsų.
Svarbiausias dalykas mokytojo darbe – tai įteigti mokiniui žinią, kad jis gali viską išmokti, jeigu tik panorės. Tai yra – kelti mokinio savivertę, mokinio supratimą, suvokimą, kad jis gali viską išmokti. Nuolatos mokiniams kartoju, kad žmogus gali viską, kas yra žmonių sukurta, perprasti, išmokti. Absoliučiai viską, jei labai stengsis. O tai, kas yra iš Dievo ar gamtos ir liks, greičiausiai, paslaptimi.
Kiekvienas gali išmokti, pavyzdžiui, kinų kalbą per metus, nes tai realu, per mėnesį – ne, nes fiziškai to neįmanoma padaryti. Vienus motyvuoja materialūs dalykai, kitus – pažadai. Tas pats ir su fizika, matematika, istorija. Mokinys, o dar blogiau mokytojas, teigdamas, kad šis yra negabus vienam ar kitam dalykui, iš tiesų naikina jo, kaip žmogaus, savivertę.
Net ir sau pasakydami: „aš nesuprasiu, aš nesugebėsiu, aš tam negabus“, teigiame, kad esame kvaili – pavartojau šį žodį, kaip patį švelniausią. O jei vaikui nuo mažų dienų tai kartojame, koks jis išaugs? Juk iš anksto programuojame jį kaip nevykėlį. Taip, reikia pasakyti, kad tu nemoki vieno ar kito dalyko, todėl, kad kažkada patingėjai, todėl, kad nesimokei ir atsirado spragų, kurias užpildyti reikia daug laiko, bet, jei tik panorėsi, tau pavyks tai padaryti. Kartodami kas dieną lyg mantrą, kad tu gali, kad tu sugebėsi, kad tau tai įmanoma, kuriame jaunų žmonių ateitį.
Kitas svarbus momentas yra – išmokyti. Išmokyti – geriau mažiau, bet išmokyti nors kiek nors. Todėl aš esu prieš bet kokį šuoliavimą per programą. Geriau išmokyti vaiką sudėties negu iškart pradėti mokyti daugybos. Neturi būti aklo mokyklinių programų vykdymo dėl „varnelės“. Geriau ir vieną, ir kitą, ir trečią kartą grįžti prie nagrinėtos temos negu per temas keliauti šuoliais taip nieko ir neišmokant. Suprantu, kad klasėje negali dėl vieno ar kito mokinio tūpčioti vietoje, bet tam žmonės ir sugalvojo diferencijavimą. Jei iš visų tikimės vienodų rezultatų, dažniausiai nesulaukiame jokių…
Manau, todėl mes rinkomės šią profesiją, kad mokytume kiekvieną žmogų. Nesame pranašai, kad mokytume minią.
Trečias svarbus mokytojo darbo momentas – tai suvokimas, kad ši profesija yra nedėkinga visais atžvilgiais, kad jos vaisiai pasirodys – jei išvis pasirodys – po daugelio metų. Grįžtamasis ryšys – čia ir dabar – neįmanomas, mes turime tikėti tuo, ką darome, ką teigiame. Tik patys tikėdami savo darbo prasmingumu, suteiksime jam prasmę.
Nepamirškime, kad vaikų neįmanoma apgauti – jie mus mato kiaurai, jie jaučia kiekvieno mūsų nenatūralumą, veidmainystę. Galime „apmauti“ suaugusiuosius, tokius pat kaip mes, bet vaikų neapgausim, todėl bet koks saldžialiežuvavimas, bet koks dirbtinis (net balso) pakeitimas jiems kelia įtarimą, jie visa jaučia geriau, nei mes galime įsivaizduoti.
Paklauskite, kodėl vaikai vienus suaugusiuosius iškart priima, kitus iškart atstumia. Taip, vaikai jaučia bet kokį mūsų apsimetinėjimą. Ką mes bandome apgauti? Su kuo kovojame? Iš tiesų gali atrodyti, kad vyksta nuolatinė kova tarp suaugusiųjų – mokytojų ir vaikų – mokinių.
Nepamirškime, kad vaikų neįmanoma apgauti – jie mus mato kiaurai, jie jaučia kiekvieno mūsų nenatūralumą, veidmainystę.
Kodėl mes tokie susireikšminę, kodėl neperžengiame, nenugalime savo ambicijų, kodėl bandome kažką įrodinėti? Jei kitaip negalime, gal paklauskime savęs: gal aš ne tą profesiją pasirinkau, gal mokykloje man ne vieta?
Visos mūsų gyvenimiškos bėdos turi likti už mokyklos sienų. Būkime savimi, būkime nuoširdūs, neveidmainiaukime, elkimės su mokiniais sąžiningai, kaip su savo vaikais, ir tikiu, kad mokiniai pamils ir įvertins mus.
Natūraliai gali kilti klausimas, kuris svarbesnis – mokytojas ar mokinys. Manau, svarbūs abu: ir mokytojas, ir mokinys. Taip, be mokytojo nebūtų mokyklos, nebūtų mokymo.
Nesakau – ugdymo, ugdyti gali ir net privalo šeima ir kt. Mokinys – bręstanti, auganti asmenybė, pradinės klasės mokinys – dar vaikas, kuris gerte sugeria visa, kas geriausio, deja, ir kas blogiausio, aplink jį. Mes, suaugusieji, formuojame jo pasaulį. Koks jis bus, priklauso tik nuo mūsų. Galime vienu žodžiu, viena neteisinga intonacija sugriauti vaiko įsivaizdavimą, vaiko iliuziją, vaiko įsivaizduojamą dar tik juntamą gėrio sampratą.
Noriu pasiremti dar 1950 metais vokiečių filosofo egzistencialisto Karlo Jasperso veikale „Filosofijos įvadas“ išsakytomis mintimis: „Vaikams dažnai būdingas genialumas, kuris, žmogui augant, dingsta. Metams bėgant, mes tartum pakliūvame į konvencijų, nuomonių, slepiamų dalykų ir tabu kalėjimą ir prarandame vaiko nuoširdumą. Vaikas yra atviras prieš jį atsiskleidžiamam gyvenimui, jis jaučia, mato ir kelia klausimus apie tai, kas vėliau greitai dingsta jam iš akių. Jis pamiršta, kas atsiskleidžia jam vieną akimirką, ir paskui stebisi, kai suaugusieji užsirašę vėliau jam pasakoja, ką jis sakęs ir ko klausinėjęs“.
Galime tvirtinti – vaiko lūpomis kalba tiesa. Vaikas mato objektyvųjį pasaulį, vėliau mes, suaugusieji, jį nutoliname nuo jo. Karlas Jaspersas yra sakęs, „kad objektyvųjį pasaulį mato tik vaikai ir bepročiai“. Na, bepročius palikime ramybėje. Mums svarbūs vaikai.
Vėliau, jau perfrazavęs, filosofas rašė: „Vaikai ir kvailiai sako teisybę“. Karlas Jaspersas iliustruodamas savo mintis pateikia daugybę pavyzdžių, pastebėjimų, vaikų nuostabių atradimų, nusistebėjimų ir netikėtų apreiškimų. Tad vėl kyla natūralus klausimas, kodėl mes, suaugusieji, mes, mokytojai, į vaikus dar kartais žiūrime kaip kažką tokio…, kaip į kažkokias būtybes, prie kurių leidžiame sau replikuoti, kalbėti, elgtis, lyg jų šalia nebūtų.
Būtent prieš vaikus mes esame lyg savo pačių prisirašyti popieriaus lapai. Jie juos skaito, jie mus jaučia.
Dar kartą tvirtinu – vaikų neapgausime, prieš vaikus neįmanoma suvaidinti, vaikų joks veidmainiškumas, netikras, nenuoširdus lipšnumas neįtikins. Jie mus mato kiaurai. Tik gal dar nesugeba suformuluoti savo jutimų. Būtent prieš vaikus mes esame lyg savo pačių prisirašyti popieriaus lapai. Jie juos skaito, jie mus jaučia. Mes niekur nepasislėpsime, todėl keistai atrodo, kad kartais leidžiame sau prie vaikų aptarinėti jų tėvus, jų šeimas, pašnibždomis aptarinėti su kolegomis vaikų prasižengimus. Kažkodėl mums atrodo, kad šalia stovintis vaikas nesupras mūsų užuominų.
Savo žodžių aš netaikau, ginkdie, visiems pedagogams, aš tik bandau apibendrinti savo ilgą, daugiau kaip trisdešimt penkerių metų mokytojavimo patirtį. Gyvenime teko sutikti mokytojų, kurių ir per 100 metrų negalima prileisti prie mokyklos. Bet per savo gyvenimą sutikau ir daugybę puikiausių pedagogų, prieš kuriuos lenkiu galvą.
Savo mokytojams nuolat kartoju: tam, kad gerai dirbtumėte savo darbą, privalote mylėti žmones, tik meilė žmonėms mus padaro gerais mokytojais, negali būti nei menkiausios nesimpatijos mokiniui, jau nekalbu apie neapykantą. Kaip baisu kartais girdėti – tas toks ir toks, lyg jau neturėtų galimybės pasitaisyti, lyg būtų nurašytas, o jis juk vaikas, mes, suaugusieji, jį tokį padarėme, turiu omeny visus suaugusius – tėvus, mokytojus ir kitus.
Mums, mokytojams, kartais labiausiai pritrūksta empatijos, ji tiesiog būtina mūsų darbe, mūsų pašaukime. Įsijauskime, pabūkime kiekvieno kailyje, pajuskime kiekvieno būseną, ką jis jaučia, kai mes apie jį vien tik blogai ir labai blogai kalbame jam girdint, net ir negirdint, kalbame, koks jis blogas. Mes galime jo poelgius, elgesį vertinti neigiamai, bet, ginkdie, ne asmenį. Dažnai painiojame šiuos dalykus – asmenį ir jo veiksmus, poelgius.
Dėmesys kiekvienam reiškia tikėjimą kiekvieno mokinio galimybe būti geram, galimybe taisytis, galimybe keistis, galimybe ugdytis emociškai palankioje aplinkoje. Tad ir kurkime emociškai palankią aplinką, darykime tai, kas tikrai tik nuo mūsų priklauso – emociškai palanki aplinka – mūsų veikimo laukas, mūsų veiksmų vieta, mūsų darbo vieta, juk mums patiems bus komfortabilu tokioje aplinkoje būti, vykdyti savo misiją – auginti žmogų.
Pradedantysis mokytojas auga kartu su savo ugdytiniais, ir nors dauguma geram mokytojui būtinų savybių yra įgimtos, bet kai kuriuos mokytojiškus charakterio bruožus išsiugdome, tik reikia noro, reikia mokytojiškos intuicijos, būtina jausti žmogų, mokinį, vaiką. Ir taip palaipsniui tampama mokytoju, taip tampama žmogumi, kurį pamilsta mokiniai.
Be abipusių simpatijų nebus gerų emociškai palankių santykių mokykloje, ir, be abejo, saugios aplinkos mokykloje. Tik tokią saugią aplinką įsivaizduoju, tik tokią saugią aplinką privalome kurti kartu, kur gerai jaučiasi mokinys ir mokytojas, nuo mokinio geros savijautos priklauso ir mokytojo savijauta, o nuo jų abiejų puikios savijautos, bus laimingi ir tėvai, tik saugioje ir emociškai palankioje aplinkoje įmanomi puikūs akademiniai pasiekimai, tik tokioje aplinkoje pavyksta perteikti sudėtingiausias mokslo žinias, tik tokioje aplinkoje lengva įveikti visus, su mokymusi susijusius, sunkumus. Tad kurkime tokią aplinką kartu. Daug kas priklauso ir nuo mūsų.
Kęstutis Subačius – Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos direktorius, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, ekspertas. „Būti mokytoju“ – 10 straipsnių ciklas skirtas svarbiausioms švietimo temoms.
